Gediminas Martišius. Buvusių gyvenimų sapnas

Melsvos pušys virpėjo nei stygos,

tolumoj dusliai lojo šuva

iš skaitytos vaikystėje knygos,

kol galiausiai – budrumo pristigus –

paskutinė nusviro galva.

                 Aivaras Veiknys, „Prieglobstis“ (p. 69)

 

Keisčiausių reiškinių ir įvykių sugretinimas, sugyvenimas įmanomas sapnuose. Ir literatūroje. Regis, neįmanomo samplaika labiausiai būdinga siurrealizmo estetikai, kurią sapnai ir įkvėpė. Tokiems dalykams nesvetima kinematografija – Luiso Buñuelio, Andrejaus Tarkovskio. Poezija taip pat neatsispiria pagundai jungti šiaip jau racionaliame gyvenime nejungiamus reiškinius. Čia esti ir jos paslaptis, ir žavesys. „Viskas, ką prisimenu iš savo šalies istorijos – sniegai ir vienatvė“, – parašė Rimvydas Stankevičius knygoje „Tylos matavimo vienetai“ (2006). Ši metafora tarsi papildo Oskaro Milašiaus ištartį apie Lietuvą: „Ji / nepažįsta prabangos liūdnos – subręsti“ (eil. „Lietuva“, vertė Antanas Vaičiulaitis). Bet turėjo vaiko žvilgsnį, žiūrintį iš nuostabos išplėstomis akimis. Kai stebina viskas, kas dedasi šitame liūdnai linksmame pasaulyje. Ir žmogus supranta, kad, anot Aido Marčėno, eilėraščius reikia rašyti net sekmadienį. Kai daugiabučio kieme nykiai girgžda vaikiškos sūpynės, dangumi nutįsta lėktuvo paliekamų dūmų siūlė, kažkur kitame pasaulio pakraštyje paskutinį kartą savo tėvynės dangų nužvelgia mirštantis kareivis. O bibliotekoje sėdi studentas ir skaito knygą apie Sigito Gedos gyvenimą ir kūrybą. Parašytą Viktorijos Daujotytės. Toks tas mūsų pasaulis. Neįmanomas, jaukus, bauginantis.

Bet gera žinoti, kad yra poetas, suteikiantis prieglobstį sužvarbusiai sielai. Gyvenimas tarsi geležinkelio bėgiais riedantys traukiniai. Kartais jie rieda priešpriešais, prasilenkdami. Kartais lekia lygiagrečiai, sakytum, lenktyniaudami. Mūsų pasaulėjautos panašios į tuos traukinius. Kai jos nuūkia viena kryptimi, tada, ko gero, galima pasakyti, kad „charakteriai sutapo“. Kiekvienas rašantysis tikisi tokio sutapimo su skaitytoju. Tik, deja, šie atvejai ne itin dažni, nes kiekvieno skirtingos patirtys, skirtingi ir lūkesčiai.

 

Aivaras Veiknys. „Mamuto medžioklė“. Dailininkė Deimantė Rybakovienė. – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2021.
Aivaras Veiknys. „Mamuto medžioklė“. Dailininkė Deimantė Rybakovienė. – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2021.

 

Štai Aivaras Veiknys išleido ketvirtąją knygą „Mamuto medžioklė“. Kaip pats rašo, ši knyga yra kertinė. Ne tik autorius, bet ir daug jo skaitytojų, manau, nekantriai „Mamuto medžioklės“ laukė. Nors vertinimų buvo įvairių. Virginija Cibarauskė apžvalgoje „Poezijos karalystėje II“ rašo: „Kadangi šiandien poetocentrizmas nėra itin madingas, „Mamuto medžioklė“ bendrame kontekste išsiskiria retro dvasia. Kritinę A. Veiknio eilėraščių masę sudaro atpažįstamos frazės, vaizdiniai, siužetai. Ne veltui nuolat minima gentis, mamutai, medžioklė, grįžimas namo ar pas mirusiuosius. Giedrė Kazlauskaitė „Šiaurės Atėnuose“ pastebi, kad poetas „kiek pasiklydęs laikmetyje, bent jau kokiame 8-ajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje“. Tačiau man A. Veiknio eilėraščiai aidėjo ne tik Sigitu Geda, bet ir Sigitu Parulskiu, ir jaunu Aidu Marčėnu, ir R. Stankevičiaus, Vytauto Stankaus bei Mindaugo Nastaravičiaus registrais. Tokius tekstus gana gerai nusako prancūzų antropologo struktūralisto Claude’o Lévi-Strausso „brikoliažo“ samprata. Brikoliažų kūrėjai – meistrautojai, savo kūrinius dėliojantys iš jau esančios medžiagos, patirtis perteikiantys (ir atitinkamai modifikuojantys) pasitelkdami ribotą iš anksto duotų priemonių arsenalą. (...) inžinieriumi iš apžvalgoje aptartų poetų galima vadinti R. Liutkevičių: perskaičius debiutanto knygą atpažinti ir nusakyti jo braižą gana lengva (niekas daugiau taip ir apie tai nerašo), o štai A. Veiknio eilėraščiai primena daugybę anksčiau kūrusių autorių ir kartu nieko konkretaus („Literatūra ir menas“, 2021, Nr. 22).

Nesutikčiau su tokiu knygos vertinimu. Ir štai kodėl. Pirma, kodėl atpažįstami vaizdiniai ir siužetai traktuojami kaip tokie, kurių šiandienė poezija turėtų atsisakyti? Mano galva, yra nedaug temų, vertų eilėraščio. Tėvynė, vaikystė, meilė, protėvių palikimas, gamta, nostalgija. Na, gal dar keletas. O visi darkymaisi, išsidirbinėjimai (tarkime, Emilio Vėlyvio „filmai“, į juos panašūs performansai) neverti dėmesio, tokios „kūrybos“ nereikia aptarinėti. Visa tai tarsi impotentiškas vėjas – nei gaivina, nei grasina. Ar vėjas pūtė, ar ne, poveikio jokio. Pilstymas iš tuščio į kiaurą. Jei neklystu, V. Daujotytė teigė, kad pasaulį regime ir prieš mus gyvenusių akimis. Šiaip ar taip, tvirto pagrindo po kojomis neturintis žmogus gali pasijusti lyg žemė siūbuotų. Žinoma, tai nereiškia, kad reikia tik tęsti anksčiau rašiusiųjų temas, tuo labiau – stilistiką, perimti įvaldytas formas. Šviežias originalumas – sveikintinas bruožas. Bet yra toks paveldo podirvis, kuriuo teka požeminiai vandenys, gaivinantys viską, kas žaliuoja dabartyje. Tas podirvis, geologų terminais tariant, yra gimtoji uoliena. Jei ji tvirta, ko gero, tose vietovėse galima statyti net dangoraižius. Tai tinka ir kultūros sferai. Antra, 2018 m. „Metų“ redakcijoje vykusiame pokalbyje apie mūsų literatūrą poe­tė Aušra Kaziliūnaitė samprotavo: „Apverkdami kaimiškosios lietuvių literatūros cikliškumą, mes atkartojame tą mūsų minėtą archetipišką kompleksą, kurį pavadinčiau ne mažos tautos, bet nuskriaustos tautos kompleksu. (...) grįžimas prie ištakų mene vis intensyviau vyksta, ir mes galime tokį požiūrį, rėmimąsi ištakomis, išnaudoti ne kaip trūkumą, o kaip ypatingą privalumą. Laiko distancija tarp tos mūsų cikliškosios literatūros yra gerokai mažesnė nei kitų Europos tautų. Kodėl mums tos gyvos atminties, tos mažos distancijos nepanaudojus? Mes galime įpūsti dar gyvas mūsų kūrybinių ištakų žarijas, nes dar nesame nuo jų nutolę.“ Labai teisingas poetės pastebėjimas. Tos „gyvos mūsų kūrybinių ištakų žarijos“ ne tik rusena, bet kartais net liepsnoja. A. Veiknys naujausioje knygoje „apgyvendina“ herojaus atmintį mamutų klaidžiojimo laikais, žvangina ginklais Trojos kare ir tuo pat metu reflektuoja savo vaikystę: „Šauk nešaukęs, trankyk netrankęs – garsas grįžta atgal į tylą; / ko pasauly negali būti, to daugiausia jame ir būna.“ (p. 88)

Regis, daug ko būti negali, nes nugarmėjo į praeitį, bet atmintis ir poezija viską sugrąžina. Kartais net, atrodo, įmanoma pakeisti praeities įvykius, pasukti istorijos ratą kita linkme. Bet ar reikia? Ar ne per daug rizikuotume? Tačiau rizika poezijoje visada glūdi.

Šiuolaikinė filosofija ir literatūrologija dažnai vadovaujasi hermeneutikos metodais. Nors hermeneutika yra filosofijos kryptis, kilusi iš religinių tekstų aiškinimo, šiuolaikinė hermeneutika tyrinėja ne tik tekstų aiškinimo ypatumus, bet ir apskritai supratimo, interpretacijos reiškinius. Žodis „hermeneutika“ turi dvi kilmes: viena iš graikų dievo Hermio, dievų ir žmonių ryšininko; kita iš Hermio Trismegisto, simbolizuojančio užslėptą ir paslaptingą žinojimą. Anot V. Daujotytės, hermeneutiniu ratu nusakomas paradoksas, kai visumą galima suprasti, tik supratus atskiras dalis, o jų supratimui būtina visuma; rašytojas atpažįstamas iš tekstų, o tekstai susiję su juos parašiusiais. Todėl hermeneutinio rato pripažinimas yra žmogaus pasaulio paradoksalumo pripažinimas. Tik supratus atskiras dalis (žinant, kas buvo iki tavęs, žmogau, parašyta), galima eiti toliau – kad ir apgraibomis, vis tiek kažkur nueisi, greičiausiai ten, kur tave šaukia prigimtis. O ji nemeluoja, esi ją gavęs dovanų. Todėl labai svarbu suvokti, kad nuo prigimties nepabėgsi, ji tave visada pasivys: „kad velniškai baisu / suvokti tuos, kurie seniai išėjo, / kad pats dabar tik atspindys esu, / o draugo balsas – tik švilpimas vėjo“ (p. 42).

Visi mes atspindžiai ir lapeliai vieno didelio medžio. Išaugusio mūsų žemėje. Šio medžio šaknys skverbiasi į istorijos gelmes, o šakos kyla į ateities dangų. Niekas nežino, kokia ji bus, bet mus nuolat maitina tos žemės syvai, kylantys iš šaknų kamienu į šakas. Mano galva, teisingu keliu eina poetai, kurie aprėpia laiką nuo ledynų grumėjimo iki mūsų dienų, apglobia erdvę nuo Baltijos iki Juodosios jūrų, su Karpatų kalnais ir neapžvelgiamomis stepėmis. Tai ne Abiejų Tautų Respublikos nostalgija, o poezijos skrydis, nesaistomas laiko ir neribojamas erd­vės. Nes jeigu netenki to skrydžio, tai matai tik „vibruojančią gelžkelio siūlę, anapus kurios / prasideda svetimos teritorijos“ (p. 9).

Poeziją galima palyginti su vaiduokliu. Vienam jo egzistavimas akivaizdus, kitam – paistalai ir miražas. Bet gal todėl poezija ir pakeri, nes joje – ir paslaptis, ir mįslė. O mes visi norėtume ją įminti. Tik vargu ar pavyks. Būk kaip tas vaikas sekmadieninėje mokykloje iš Bobo ir Debby Gassų pamokslų „Žodis šiandienai“. Mokytojo paklaustas, ką taip įsijautęs piešia, jis atsiliepė: „Dievą!“ Mokytojas nustebo: „Bet niekas nežino, kaip atrodo Dievas.“ Vaikas atsakė: „Sužinos, kai baigsiu piešinį.“

O aš pabaigoje galėčiau pasakyti: „Užvertę knygą, dar paklausėme senolio: / kas ką sapnuoja? / jie mus / ar mes juos, tolstančius į tolį?“


Gediminas Martišius – literatūrai neabejingas miškininkas, baigęs pusę lietuvių literatūros ir kalbos studijų Vilniaus universitete, rašantis eilėraščius ir straipsnius, daug metų dirbęs gamtosaugininku.