Laura Vinogradova. „Upė“

 

Trumputis, vos 119 p. iliustruotas Lauros Vinogradovos romanas „Upė“ 2021 m. pelnė prestižinę Europos Sąjungos literatūros premiją. Premijos laureatus nominuoja nacionalinės komisijos, taigi rašytojos statusas Latvijoje neabejotinai aukštas. 

 

Laura Vinogradova. „Upė“. Iš latvių kalbos vertė Audrius Musteikis. Dailininkė Deimantė Rybakovienė. – V.: „Odilė“, 2022. 

 

Anotacijoje L. Vinogradova visų pirma pristatoma kaip knygų vaikams autorė. Tuo suabejoti neleidžia faktas, kad suaugusiems skirtas romanas iliustruotas – iliustracijų meninė vertė nėra itin aukšta, tačiau kūrinio skaityti, interpretuoti netrukdo. Greičiausiai su rašymo vaikams patirtimi susiję ir trumpi, sklandūs, tikslūs, emocijas, būsenas, aplinkos ir personažų charakterio ypatumus puikiai perteikiantys sakiniai: „Kristofas išgirsta žuvėdras. Pakelia galvą ir suraukia antakius. Oro uoste paukščių nėra, čia jie nepatenka. Klykia jis pats. Giliai viduje“ (p. 23); Matildė yra „Pilna džiaugsmo ir noro gyventi. Kartą ji man buvo bepasakojanti, kodėl berniukai neturi tėvo. Teištarė: „Man taip norisi gyventi. Tiesiog gyventi...“ (p. 67; kursyvas autorės) Jokios perteklinės puošybos, manieringų išplėstinių metaforų. Man toks literatūrinis minimalizmas itin patinka, todėl „Upę“ visų pirma vertinu dėl rašymo stiliaus. 

Dar vienas skiriamasis romano bruožas – pomėgis naudoti paprastus, sakytume, chrestomatinius simbolius. Upė, jūra, apleistas tėvo namas, įlūžęs stogas, gaisras. Simbolinis yra ir pagrindinės personažės – Rutės – sesers, o paskui ir jos vyro užpuolimas, skendimas upėje, pavasario potvynio atnešta šerno maita ir pan. Įnirtingas simbolinimas leidžia kalbėti glausčiau, tačiau kai viskas sureikšminama, prasmės pradeda blukti. „Upės“ pasakojimas būtų įdomesnis ir net gyvesnis, jei L. Vinogradova dažniau tiesiog pasakotų (paradoksalu, kad Noros Ikstenos „Motinos pieno“ problema kaip tik priešinga) – ypač trūko vyrų detalesnių gyvenimo, charakterių istorijų. 

Didelis privalumas, dėl kurio „Upės“ istorija nėra nuspėjama – prozininkė pati savo simbolizmą ir jo suponuojamus lūkesčius dekonstruoja. Pavyzdžiui, apleistame tėvo name prie upės apsigyvenusios Rutės ir kaimynystėje gyvenančio tolimojo plaukiojimo kapitono Kristofo ryšys ypatingas, nes abu susiję su vandeniu, vanduo abiejų namai. Rutę nuolat traukia prie upės, o Kristofas, vos grįžęs iš plaukiojimo, vėl svajoja apie jūrą. Moters ir vyro ryšį nusakantis simbolizmas taip ryškiai pabrėžiamas, kad kartais priartėja prie banalybės ribos:

„Rutė žvilgteli pro langą.

– Upė irgi namai. Man. Joje taip jaučiuosi.

– Upė – kelias į jūrą, – priduria Kristofas“ (p. 58–59).

Todėl skaitytojas (-a) ir pradeda tikėtis, jog praradimo ilgesio kamuojama Rutė ir vienišius Kristofas galų gale taps pora. 

Nors romanas trumpas, skaitymo patirtis ir įspūdžiai gerokai bangavo. Paveikiausias, stipriausias pirmasis skyrius „Anksčiau“ – pasakojimo priešistorė. Sesutės Dina ir Rutė gyvena su neatsakinga, egoistiška motina, nuolat įsimylinčia smurtaujančius vyrus: „Motina mylėjo Aigarą taip pat karštai, kaip prieš tai Vladimirą, dar anksčiau Igorį, o tarp jųdviejų spėjo įsiterpti Janis“ (p. 7). Buitis skurdi, tipiška posovietinei šaliai, suaugusieji abejingi, savimi užsiėmę, vaikiškos patirtys, pirmieji pažeminimai skaudūs, lemtingi: „Iš pradžių mergaitės neturėjo savo kambario, todėl miegodavo su motina ir Aigaru. Už spintos joms paklojo vatinę antklodę ir įdavė nedidelę naktinę lempą. Vis dėlto ten buvo tamsu. Kasnakt Dina turėdavo klausytis motinos šnopavimo, kriokimo, Aigaro vaitojimo. Jau pirmąją naktį Dina ir Rutė savo „lovą“ prišlapino“ (p. 7–8); „O vaikystė šiaip ar taip yra žmogaus pradžia“ (p. 10–11). 

Skaitydama „Anksčiau“ tikėjausi, kad ir tolesni skyriai bus tokie pat stiprūs, tačiau taip nenutiko. Suaugusias seseris išskiria tragedija – Dina dingsta be žinios. Rutė palūžta, nes Dina jai buvo vienintelis iš tiesų artimas žmogus: nuo sesers, skirtingai nei nuo vyro Stefano, nereikia slėpti trauminės vaikystės paliktų randų. Rutė išvyksta į mirusio tėvo sodybą. Čia gyvena atsiskyrėliškai, bendrauja tik su kaimynais Matilde ir jos broliu Kristofu. Ar vienišiai Rutė ir Kristofas išgydys vienas kito sielas ir liks kartu? 

L. Vinogradovos tematika (bet ne stilius) gerokai primena Lauros Sintijos Černiauskaitės kūrybą, ypač apsakymų rinkinį „Kambarys jazmino krūme“ (2009) ir romaną „Medaus mėnuo“ (2011), kuriuose vienišas, nelaimingas, vidinių demonų kamuojamas moteris „išgelbsti“ (nors ir trumpam) sutikti tokie pat sudėtingi, vieniši, vidines žaizdas slepiantys vyrai ir motinystė. Vienišų širdžių sąjunga puikiai aktualizuotų jausmų romano, iš kurio nemažai įkvėpimo semiasi L. Vinogradova, struktūrą. Tačiau „Upės“ pabaiga maloniai nustebina: ir Rutė, ir Kristofas išsilaisvina, nusimeta vidines naštas, tačiau visai ne tokiu būdu, kokio galima buvo tikėtis. 

 

 

Nora Ikstena. „Motinos pienas“

 

Noros Ikstenos „Motinos pieno“ viršelis skelbia: „garsiausia šiuolaikinė Latvijos rašytoja“, „geriausias latvių romanas“. Tiesa, pirmasis teiginys nėra vien reklaminis triukas: jei skaitančio žmogaus (ne literatūros eksperto) Lietuvoje paklaustume, kokius latvių rašytojus žino, greičiausiai paminėtų būtent N. Iksteną. Ši autorė 2019 m. lankėsi Vilniaus knygų mugėje, o 2023 m. – Kauno literatūros savaitėje, lietuvių spaudoje pasirodė nemažai interviu su ja. Tačiau ar galima dėti lygybės ženklą tarp „garsiausio romano“ ir „geriausio romano“? Be abejo, ne.

 

Nora Ikstena. „Motinos pienas“. Iš latvių kalbos vertė Laura Laurušaitė. Dailininkė Ilona Kukenytė. – V.: „Tyto alba“, 2019. 

 

„Motinos pienas“ – bevardžių motinos ir dukros pirmo asmens pasakojimas. Tiesa, kartais prabyla ir senelė, romane vadinama motinos motina, tačiau tokių fragmentų nedaug. Pasakojama pakaitomis: vienas skyrius yra motinos monologas, kitas – dukros ir t. t. Pirmiausia abejonių N. Ikstenos kūrinio gerumu sukėlė faktas, kad motinos ir dukros balsai identiški. Dvejojau, gal tai vertimo problema, tačiau kuo toliau, tuo aiškiau tapo, kad bėda originale. Nors motina ir dukra vaizduojamos kaip radikaliai skirtingos asmenybės (motina hiperjautri, negatyvi, isteriška, o duk­ra pozityvi, stojiška kovotoja), apie supantį pasaulį, patirtis abi kalba tokiais pat sausais, nenatūraliais konstatuojamaisiais sakiniais. Kitaip tariant, jos tiesiog pasako, deklaruoja, kas vyksta, kaip jaučiasi, bet pačių įvykių, autentiškų būsenų, jausenų, jų subtilių atspalvių nematome. 

„Motinos pieno“ personažai – ir pasakotojos, ir šalutiniai veikėjai – primena tuščius kiautus, bebalsius manekenus, už kuriuos šneka autorė, kuriuos sustato ir pergrupuoja taip, kaip konkrečioje situacijoje prireikia. Veikėjus lengva identifikuoti – jie arba geri, arba blogi. Pagrindinės veikėjos motina ir dukra yra, be abejo, geros, tik viena (motina) – silpna, liguista, o kita (dukra) – stipri, atspari. Be to, dukra dar ir protinga, sumani (nors kartais, kai to prireikia siužetui, pasielgia neįtikėtinai kvailai, pavyzdžiui, išduoda plepiai klasiokei sumanymą aplankyti poeto rezistento laidotuves, nors žino, kad draugė visiems išpasakos, p. 169). Kartais veikėjai tarsi išsineria iš savo kailių, radikaliai persikeičia, tačiau tokios transformacijos įvyksta staigiai ir nėra psichologiškai motyvuojamos, auginamos. Bailumą gali akimirksniu pakeisti drąsa (dukra vieną akimirką bijo mokykloje ją tardžiusio pareigūno, o kitą jau išradingai jam meluoja, p. 52), Dievu įtikima per pusdienį, ideologizuotoje terpėje augusiai paauglei užtenka pamatyti senelių nuotraukas, kuriose užfiksuoti nepriklausomos Latvijos vaizdai, ir jos „pasaulis susidvejina“, ji suvokia gyvenanti „narve“ ir trokšta „laisvės“, nors, akivaizdu, totalitarinės sistemos augintinei pati laisvės idėja turėtų, bent jau iš pradžių, būti keista, sunkiai suprantama. Tokias transformacijas išties gali paaiškinti tik „kažkokia stebuklinga vidinė jėga“ (p. 52), o N. Ikstena stebuklingomis jėgomis akivaizdžiai piktnaudžiauja. 

Stiprioji, kertinė „Motinos pieno“ figūra yra gyventi nenorinti motina. Moteris akivaizdžiai serga psichikos liga (šizoafektinis, o gal bipolinis sutrikimas?), nuolat, ypač po didesnio streso, ją ištinka panikos priepuoliai, kliedesiai, manijos: „...bijojau savo motinos. Kartais ją užvaldydavo kone šėtoniška jėga, kuri verždavosi lauk, naikindama viską aplinkui“ (p. 14). Paskui – atsiribojimas, apatija. Greičiausiai ligą moteris paveldėjo iš tokiu pat iracionaliu, savidestruktyviu elgesiu pasižymėjusio tėvo: „...jaučiau, kad jo savinaikos genas giliai įterptas manyje ir kad ilgainiui jis tik augs ir kerosis, mačiau, jog jis mane įveiks“ (p. 16). Dėl to, kad priešinosi mišką kirsti norintiems kareiviams (dirbo eiguliu), tėvas buvo ištremtas į Sibirą. Grįžęs iš tremties mirtinai nusigėrė. Po jo mirties motina pradeda nekęsti savo motinos, kuri antrą kartą ištekėjo už Didžiojo Tėvynės karo veterano ir mėgavosi šio statuso teikiamomis privilegijomis, ir apskritai sovietinės santvarkos. Pati savo negalią vadina biesais. Dėl impulsyvaus smurtinio poelgio (mėsos muštuku sumala veidą kaimynui, nes tas mušė žmoną) motiną išmeta iš medicinos universiteto, kuriame studijavo akušeriją, ji netenka galimybės tapti mokslininke. Ligotos, viskuo ir visais nusivylusios, tabletėmis pikt­naudžiaujančios į kaimą ginekologe dirbti išsiųstos motinos motina tampa jos pačios dukra. 

Iš tiesų tragiška nepripažįstamos, negydomos psichikos ligos istorija. Simptomiška, kad nė vienas iš motinos artimųjų, net protingoji dukra nesusimąsto, kad motina nėra tiesiog keistuolė, kad ją žudo ne sistema ir ne sovietinis narvas, o psichikos liga – sovietmečiu psichikos ligos iš tiesų neegzistavo. Jei motinos ligos linija būtų plėtojama nuosekliai, tarkime, atskleidžiama, kaip buvo diskriminuojami, represuojami, „nugydomi“ psichikos ligoniai Sovietų Sąjungoje, romanas būtų kitoks. Gilesnis, jautresnis. Tikriausiai ir daug kompleksiškesnis, ir ne toks populiarus. 

Tačiau N. Ikstena siekia daug daugiau nei papasakoti psichikos liga sergančios moters, jos motinos ir dukros istoriją. Motina autorei reikalinga kaip sovietų suluošintos, neįgalios Latvijos simbolis, kuriuo romano pabaigoje atsikratoma naujosios Latvijos labui. N. Ikstenos simbolizmas trafaretinis, patetiškas, t. y. pakylėtas: apkartęs, nuodingas, beprotybę keliantis motinos pienas, kuriuo išeities neturintys kūdikiai privalo misti – sovietinėje sistemoje gyvenančio žmogaus alegorija; dukra tvirtina, kad jos motina „paniekinta kaip anksčiau Latvija“ (p. 137). Ypač dirbtinai tiek motinos, tiek dukros lūpose skamba frazės apie laisvę, gyvenimą narve. Groteskiška istorija apie savo vaikus suėdusį žiurkėną Bembį, kurį motina vadina drąsiu: „Drąsa? Suėsti savo vaiką? Aš graudžiai verkiau ir grūmiausi su neapykantos ir meilės jausmais, kurie mane tiesiog draskė. Jie buvo vienodai stiprūs ir Bembiui, ir motinai. 

Drąsa aš vadinu laisvę, ramiai pasakė motina“ (p. 83). 

Akivaizdu, kad ne sovietmetis, „Motinos piene“ vaizduojamas gana stereotipiškai, yra kaltas dėl motinos ligos, dėl dukros kopriklausomybės ir visų kitų šios šeimos negerovių. Motinos ir dukros likimai vargu ar būtų kitokie, jei abi gyventų laisvoje šalyje. Moteris nebūtų galėjusi tęsti mokslų dėl pakrikusios psichikos: nesugeba susitaikyti su pacientės mirtimi, atvykusi kaip medikė į degantį hipodromą trukdo ugniagesiams, veržiasi į liepsnas, todėl tenka pačią raminti (p. 27). Už sunkų kūno sužalojimą tikriausiai būtų sėdusi į kalėjimą. 

Patetiška, tiksliau, groteskiška „Motinos pieno“ pabaiga: motinai vis blogėja, ji kelis kartus bando žudytis, atsiriboja nuo visų, nevalgo, tačiau dukra, nors niekada nebuvo itin politiška, taip aistringai laukia Latvijos nepriklausomybės, kad palieka motiną vieną mirti prieš tai dar papriekaištavusi, kodėl šioji sėdi užsidariusi kambaryje, nestoją į Baltijos kelią, nesidžiaugia. Vienintelė motinos draugė Jesė, romane akivaizdžiai tapatinama su Jėzumi (p. 45), po motinos mirties apibendrina: „Mes iš tikrųjų būsim laisvi. Ir kodėl gi ji nepajėgė įsiklausyti į mano žodžius?“ (p. 191) 

Tarsi Latvijos nepriklausomybė motiną būtų stebuklingai išgydžiusi... O juk žinome, koks sudėtingas, finansiškai ir psichologiškai sunkus buvo ponepriklausomybinis laikas visose Baltijos šalyse. Be to, tikrai ne visus įtraukė dainuojanti revoliucija, ne visi, pamiršę savo bėdas, jautė euforiją. Tereikia prisiminti Sigito Parulskio romano „Trys sekundės dangaus“ (2002) epizodą, kai alkoholyje meilės kančias ir sovietinėje armijoje patirtas traumas skandinantis pasakotojas važiuoja pergrūstu troleibusu su dešimties litrų kanistrėlyje teliūskuojančiu alumi, dėl kurio teko stovėti milžiniškoje eilėje (alkoholis dainuojančios revoliucijos metais buvo deficitas), o aplinkui atgrasios „baubiančios žmonių minios“. „Sąjūdis, mitingai, dainos ir šokiai, žmonės, ypač pagyvenusios moteriškės, sąmoningi (...) žvelgia į tave kaip į tėvynės išdaviką ir panašiai. Ir negali joms pasakyti, kad tau taip pat kartais norisi ko nors švento... Velniškai slegiantis buvo laikas“ (p. 171–172). Tačiau N. Ikstena, akivaizdu, apsimeta viso to nežinanti, neprisimenanti – pustonių nepripažįsta.

Baigusi skaityti „Motinos pieną“ pradėjau galvoti apie Olgos Tokarczuk knygoje „Jautrusis pasakotojas“ (vertė Rimvydas Strielkūnas, Birutė Jonuškaitė, Vyturys Jarutis, 2021) artikuliuojamą idėją, kad literatūros kūrinių personažai yra savotiškos „psichinės būtys, mus užkalbinančios, liečiančios ir mums kažką sakančios“ (p. 136). Todėl mes, rašytojai, „privalome, atsiverdami savo pašaukimui, savo daimonui, kažkaip pasiduoti tam, kas kalba aplink mus ir mumyse“ (p. 119). Šia prasme N. Ikstena yra nejautri pasakotoja. Ji nenorėjo pasiduoti, atsiverti savo personažams, nenorėjo klausytis motinos istorijos, nenorėjo jos užrašyti. Šį ją aplankiusį puikų, kompleksišką, liūd­ną personažą panaudojo trafaretiškam romanui apie nepalaužiamą dukrą didvyrę ir stebuklinę sovietmečio įveiką.

Taigi, jei patinka L. S. Černiauskaitės proza, vertėtų perskaityti lakonišką, subtilią L. Vinogradovos „Upę“. Jei mėgavotės Rūtos Šepetys „Tarp pilkų debesų“ (vertė Lina Būgienė, 2021), patiks ir juodai baltas N. Ikstenos „Motinos pienas“. O aš geriausio latvių romano ieškosiu toliau: Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga 2023-iuosius paskelbė „Latvių literatūros metais“, taigi 2024 m. tikrai pasirodys nemažai latvių poezijos ir prozos vertimų. 

 

 

 

Virginija Cibarauskė – literatūros kritikė.