Justina Žvirblytė. „Mikrosfera“

 

Perskaičiau Justinos Žvirblytės eilėraščių rinkinį, šiais metais laimėjusį Rašytojų sąjungos rengiamą „Pirmosios knygos“ konkursą, ir supratau, kad nelabai turiu ko apie šią knygą pasakyti. Dažniausiai taip nutinka, kai eilėraščiai nei labai geri, nei tikrai prasti. Kai nėra už ko užsikabinti. Bet ne tik tekstų vertės vidutiniškumas mane sutrikdė. Rinkinyje glūdėjo kažkas daugiau ir tai savotiškai intrigavo, todėl ryžausi „Mikrosferą“ skaityti antrą kartą. Ir dar kartą. 

 

Justina Žvirblytė. „Mikrosfera“. Dailininkas Tomas S. Butkus. – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2023.

 

Rinkinio pavadinimas sufleruoja itin įdėmų, mažus dalykus fiksuojantį bei išdidinantį žvilgsnį. Taip žvelgiama pro mikroskopą. Šią nuoseklaus judėjimo artyn (o gal tolyn) strategiją žymi ir skyrių pavadinimai – atgalinis skaičiavimas „šeši“, „penki“, „keturi“ etc. Tarsi prieš raketos paleidimą (be abejo, primena tos pačios leidyklos 2019 m. išleistą Ernesto Noreikos rinkinio „Apollo“ struktūrą). Ir pirmasis „Mikrosferos“ eilėraštis „negalima žiūrėti į neparašytą eilėraštį“ fiksuoja siekį pažinti tai, kas nepažinu, pamatyti, kas nematoma, kas „tūno užkastas po žeme / išlydytas iki branduolinio / nieko“ (p. 7). Šios intencijos genama poetė narsto skirtingas plotmes – vaikystės patirtis (skyrius „penki“), tarpsubjektinius, romantinius santykius (skyrius „keturi“), įvairialypį sociumą (skyrius „trys“), fobijas, konspiracijas, paranoją ir kitus sąmonės fantazmus (skyrius „du“). Bet visuomet, nepaisant žiūros rakurso, atsitrenkia lyg į sieną ar kaip šiltnamyje besiblaškanti vapsva į polietileno plėvę: „turiu vapsvos akis niekas / čia mano nesugalvota esu / užstrigusi šilt­namyje šviesu / bet plėvės nepramušu“ (p. 31).

Savotiška, nuoširdi nuskausminto sterilumo, neveiklumo, nuosaikaus abejingumo, stiklo gaubto, nesusitikimo, nepasimatymo ir beveik nebuvimo aura gaubia kone visus rinkinio eilėraščius. Tai šios knygos tema ir vyraujantis emocinis fonas: „jūs neliekate vienas / jūsų nebėra“ (p. 10); „kad ir kiek besilaikytume už rankų / niekada nepaliesim vienas kito“ (p. 35); „smegenys neišduoda / didžiosios paslapties“ (p. 36); „dabar galima pirštu vesti / savąją žinią bet niekas neišdrįsta“ (p. 41); „o pro langą – / tik žaibas niekad / neužsukantis ir neapžiojamas / ledinukas entropija / entropija ir tiek“ (p. 43); „broliai ir seserys / mums reikia išvengti / akių kontakto“ (p. 49); „skaidrus rutulėlis / jame gyvenu ir / nieko / nematau“ (p. 53); „kiek­vienas / iš jų turi savo sapno / visatą kurioje vyksta / tie patys dalykai“ (p. 71); „yra visata kurios / nėra kuri neįvyko // yra visata kurioje / aš baigiu šitą eilėraštį / bet niekas neatidaro / dėžės ir nepasako / gyva visgi ar mirusi“ (p. 72). 

Kalbančiosios ir ją supančio pasaulio hermetizmas, perteikiamas nedramatizuojant, kartais ir su humoru, švelnia ironija, nėra problema nei skaudulys. Greičiau faktas. Tai, kuo kvėpuojama, kaip gyvenama. Tėra vos kelios situacijos, kai abejingumo luobas įtrūksta – abiem atvejais katalizatoriumi tampa baimė. Baimės potyris „kaip druska kristalizuojasi / ir bado skrandį aštriomis briaunomis“ sukeldamas tik­rumo, realumo pojūtį („kaip gera / galvot kad yra“) stebint, kaip vietinės reikšmės konkurse vyras su ananasiniais marškiniais nulipa nuo scenos (eil. „vietinės reikšmės konkurse“, p. 50). Ar bijomasi tapti tokiu nevykėliu kaip tas vyras? Baimė – jau nebe nesėkmės, o niekingos baigties – leidžia identifikuotis su darinėjamais krabais: „verkiu tualete / nukapojusi galvas porai dešimčiai krabų (...) // verkiu tualete nes staiga / pasidarė baisiai sunku plauti indus / nesugraibau keptuvių ir puodų / savo didelėm žnyplėm“ (p. 51). 

Anestezuota, iki glotnios vidutinybės nusvidinta ir J. Žvirblytės eilėraščių kalba. Jokių įmantresnių ar įdomesnių poetizmų, tamsesnių metaforų. Beveik nėra elipsių, įtraukiančių duobių. Beveik jokių intertekstų, išskyrus Edgaro Allano Poe var̃ną, virtusį varna (eil. „apleidau tave“, p. 9). Eilėraščiai visuose lygmenyse skaidrūs, permatomi, aiškūs, o tai, kas galbūt galėtų būti neaišku, paaiškinama. Paprastai tekstas pradedamas detalia situacijos, būsenos eksplikacija („jeigu norite ką nors sužinoti / klauskite penkiamečio // dar nenugenėtomis sinapsėmis / jie sujungia taškus kurių / nemanoma esant“, p. 74), o pabaigoje pateikiama tos pačios situacijos ar būsenos poetinė interpretacija. Pavyzdžiui, cituotame eilėraštyje „vaikiškai“ sujungiami taškai metaforoje „laikas bėga namo“, kurią skaitytojas lengvai išgliaudys, nes tai žinomo frazeologizmo „laikas eina į pabaigą“ variacija. Nori nenori apima jausmas, kad ir skaitytojas laikomas vaiku, kurio negalima palikti be instrukcijos, nes dar ims ir ką nors supras „ne taip“, „savaip“. Veltui baiminamasi – komplikuotesnėms interpretacijoms atvirų vietų J. Žvirblytės tekstuose beveik ir nėra. 

Gal tokį anestezuotą, nuskausmintą pasaulio ir kalbos, savęs pasaulyje ir savęs kalboje jausmą galima sieti su kartos patirtimi? Jaunas žmogus kontempliuoja nebuvimo, nesusitikimo, abejingumo būsenas, nes buvimas, susitikimas, įsitraukimas su visomis potekstėmis ir dviprasmybėmis dar nepatirtas? Šia prasme tai, be abejo, yra nuoširdumo ženklas – debiutantai dažniausiai kaip tik linkę simuliuoti, mėgdžioti ribiškumą, ekspresyvumą ir pan. Tačiau nuoširdumas nėra gero eilėraščio požymis – kaip ir semantinis plokštumas.

„Mikrosfera“ – pati tikriausia mikropoezija dėl akivaizdaus glotnaus smulkumo, prasminio seklumo, švelnaus pilkumo. Eilėraštyje „jokios fantastikos“ lyrinis (-ė) subjektas (-ė) teigia: „nemėgstu fantastikos / ir be jos nėra kuo nesistebėti“ (p. 76). Tačiau šiek tiek fantastikos (ar fantazijos, ar poezijos?) J. Žvirblytės tekstams nepakenktų – gal tada stebėtųsi ne tik lyrinė (-is) subjektė (-as), bet ir skaitytojas (-a)? 

 

Gvidas Latakas. „Salos“

 

Eilėraščių rinkinys „Salos“ dailininkui ir poetui Gvidui Latakui šiais metais pelnė Jotvingių premiją, knyga apdovanota Dionizo Poškos literatūrine premija už etninius motyvus ir istorinę tautos atmintį poezijoje, o kritikė Ramutė Dragenytė teigia, kad šis rinkinys „vertas tikriausiai visų įmanomų literatūrinių premijų, bent jau neabejodama atiduočiau visus laurus už kūrybiškiausią metų knygą“ („Metai“, 2023, Nr. 7). Kita vertus, „Salos“ recenzijų, apžvalgų gausa pasigirti negali. Įdomu – kodėl? Manau, ieškant atsakymo vertinga knygos redaktoriaus Donato Petrošiaus pa­staba anotacijoje: „...iš G. Latako tekstų gali susidaryti įspūdis, kad jam dvidešimto amžiaus nė nebuvo, kad jis į dvidešimt pirmąjį įšoko tiesiai iš devynioliktojo ar dar gilesnės senovės.“ 

 

Gvidas Latakas. „Salos“. Dizaineris Rokas Gelažius. – V.: „Slinktys“, 2023.

 

Šiandieninės poezijos kontekste G. Latako rinkinys iš tiesų atrodo išskirtinis, keistas. Pastaruoju metu eilėraščiuose pirmenybė teikiama neutraliam, šnekamąją ar bent prozos kalbą primenančiam žodynui, o „Salose“ gausu archajinės leksikos, tautosakinių motyvų. Eilėraščiai primena sutartines, giesmes, skaičiuotes, stebuklines pasakas, mitų, sakmių nuotrupas, keistus nebesuprantamus, bet vis tiek juokingus anekdotus. Archajiškumo įspūdį sustiprina ir iliustracijos – paties G. Latako piešiniai, apgaubti viduramžiško naivumo ir karnavališkumo įspūdžio. Poeto santykį su kalba nusako programiškas eilėraštis „Gentis“: „ir tu vienai kuriai / iš senųjų genčių priklausai / senaisiais žodžiais lyg / kaulais blauzdų remiesi“ (p. 11). Kitaip tariant, archaika G. Latakui nėra puošmena, tai jo poetinio kūno dalis – atrama, pamatas. 

Santykis su tautosakinėmis, archajinėmis struktūromis nėra naivus – greičiau karnavališkai žaismingas. „Salų“ eilėraščiuose gausu intertekstų, nuorodų tiek į senuosius, tiek į XX a. ir naujausius laikus, asmenybes bei tekstus, kurie rinkinyje susitinka ir žaidžia, galynėjasi, juokauja. Čia pasirodo ir Pieteris Breigelis, ir Oskaras Milašius, Claudio Monteverdi ir Johannas Wolfgangas von Goethe, anglas ligonis ir Spragtukas, o Kęstas (Navakas) rudenio lapų „prišlemštė pilną žigulio bagažinę / (...) ir ką tu jam / rekvizavo iš pė-dė-ėro ir išvežė“ (p. 50). Ir pats G. Latakas save įrašo į šį karnavališką pasaulį, paverčia vienu iš personažų. Jam tai leidžia pasitikėjimas kalba, jos jungiančia galia. Pasirodo, sujungti gali ne tik žodis, bet ir paskira raidė: „senos dainos meta ilgą šešėlį // prižadėk padirbint sparnus / Nãvakui Plãteliui Lãtakui / pirmas skėmuo kirčiuotas / antrasai kiek palopytas“ (p. 166). Drąsa ne vien įžengti į mito, sakmės pasaulius, bet ir juose veikti, net šiuos pasaulius perkurti, G. Lataką tiesiogiai susieja su XX a. antrosios pusės lietuvių poezijos didžiaisiais – Sigitu Geda, Vytautu P. Blože, Marcelijumi Martinaičiu. Akivaizdu, iš jų mokytasi, jų kūryboje įkvėpimo ieškota. O dar įdomiau, kaip prieš porą dešimtmečių nugrotomis atrodžiusios mitopoetinės struktūros vėl atgyja ir džiugina. 

Didžiausias rinkinio trūkumas – nesutramdyta, nesuvaldyta apimtis. „Salose“ sudėta net 112 eilėraščių – tiek pakaktų bent trims knygoms, nes tekstai sodrūs, reikalaujantys dėmesio. Be to, eilėraščių vertė nevienoda, todėl greta stipriųjų silpnesnieji atrodo dar prastesni, kartais net užgožia stipriuosius. Skaitydama negalėjau liautis galvoti, kad „Salas“ galima būtų išskaidyti, į atskiras knygas išdalinti – kai ką išmesti, naujų eilėraščių prirašyti. Man labiausiai patiko naratyviniai eilėraščiai (skyriai „Veidų sala“, „Spragtuko sala“), ypač jų pabaigos – keistos, netikėtos, tarsi iš kitos operos. Nėra jokio paaiškinimo, išrišimo, bet įtraukia, pririša. Ir, žinoma, G. Latako humoras – bachtiniškai karnavališkas, vaizdingas, siurrealus, kūniškas: „duoti žmogui veidan / tai tas pats kas mušti / Dievo atvaizdą mėsoj įkūnytą“ (p. 64).

„Salos“ tikrai vertos dėmesio. Tiesa, ši knyga reikalauja laiko, atsitraukimų ir sugrįžimų. Ne veltui didieji karnavalai trukdavo bent savaitę ar net kelias – per vakarą visko tikrai neaprėpsi. 

 

Simonas Bernotas. „Pasakų parkas“

 

Antroji Simono Bernoto knyga yra viena iš mano šių metų poezijos favoričių. „Pasakų parkas“ patvirtina perkeičiantį literatūros poveikį – perskaitai knygą ir pasaulį bei save jame bent kurį laiką regi naujai. Kitaip. Akivaizdu, to paties efekto siekta ir pirmojoje knygoje „Reivas“ („Versus“, 2019), tačiau dar gana tiesmukai, negrabiai. 

 

Simonas Bernotas. „Pasakų parkas“. Dailininkė Deimantė Rybakovienė. – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2023.

 

„Pasakų parkas“ jungia tai, kas įdomiausia anksčiau aptartose knygose. S. Bernoto eilėraščiai akivaizdžiai įkvėpti šiuolaikybę (šiandienybę) persmelkusio lėkštumo, pilkumos, nesusitikimų, kvailų nesusipratimų ir banalios rutinos. Tačiau, skirtingai nei J. Žvirb­lytė, S. Bernotas, atsispyręs nuo elementarios pilkumos, nuo lėkštų popkultūros ženklų sugeba pamatyti „antrąjį dugną“ – XXI a. regi kaip karnavališką pasaką, absurdišką prasminio mirgėjimo festivalį. Šis karnavalas akivaizdžiai kitoks nei G. Latako „Salose“, jis nesiekia sakraliųjų gelmių, „prigimtinės kultūros“ ženklų. Tačiau, kaip ir tradicinis karnavalas, yra grįstas „aukšto“ ir „žemo“ niveliacija. Tai erdvė, kurioje skirtingo matmens bei svorio prasmės žaidžia ir žaižaruoja kaip disko rutulys. Atrodo, šis rutulys sukasi vien dėl lėkštos pramogos. Tačiau šviesos ir šešėlių žaismas, prasmių mirgėjimas išryškina nematytus kampus ir pakampes, potekstes ir pojūčius, o kasdieniams veidams ir jausmas suteikia naujų bruožų. 

Pasakų parkas yra realus, tikras, egzistuojantis čia ir dabar. Tiesą sakant, yra net du Pasakų parkai: Vilniaus pasakų parkas netoli televizijos bokšto ir Palangos pasakų parkas. Abiejuose parkuose, kultūrizuotos gamtos erdvėse, gausu keistų svetimkūnių – meno kūrinių, skulptūrų, sukurtų lietuvių liaudies pasakų motyvais. Tiesa, Vilniaus pasakų parke gana baugios kičinės skulptūros išdrožinėtos iš medžio, o Palangoje – iš medžio ir kitų, šiuolaikiškesnių medžiagų, kai kurios pamėklės nudažytos ryškiomis spalvomis. Tuo pat metu atgrasu, neskoninga, bet ir juokinga. 

Pasakai dviprasmybė esminga: žinai, kad viskas pramanyta, bet vis tiek tiki. Yra nemažai knygų, pavyzdžiui, saviugdos leidinių, kuriose pasakos interpretuojamos kaip tam tikri universalūs modeliai, paaiškinantys mūsų elgesį. O štai Henrikas Radauskas viename garsiausių savo eilėraščių tvirtino: „Pasaulis juokiasi, paspendęs savo tinklą / Ant žemės vieškelių, takelių ir takų. / Klausau, ką Pasaka man gieda kaip lakštingala, / Pasauliu netikiu, o Pasaka tikiu.“ Labai primityviai interpretuojant, poetas pirmenybę teikė poezijai, t. y. Pasakai, o ne pasauliui, kuris nori įkaltinti savo kasdieniuose vieškeliuose. O S. Bernotas, kartu su savo lyriniu subjektu nuėjęs pasakos herojaus kelią eilėraštyje „Moralas?“, tvirtina: „Nebetikiu pasaka / Pasauliu tikiu“ (p. 80). Šia prasme tikėti negalima ir „Pasakų parku“ pavadintu eilėraščių rinkiniu, kurio skyrių pavadinimuose figūruoja pasakų motyvai („burtas mestas“, „Pramanytos būtybės“, „stebuk­lai ir veidrodis“, „kraujo puta“). Bet ar tikrai pasaka neverta tikėjimo? Juk pasaka tam tikra prasme ir yra pasaulis – kaip ir eilėraštis, kuris tuo pat metu yra ir pasaulis, ir pasaka. 

Žavinga, kaip lengvai, ironiškai, tarsi be jokių pastangų ir intelektualinių pretenzijų žaidžiama į popsą ir aukštąją kultūrą nurodančiais intertekstais, kaip jie jungiami, skaidomi, konfigūruojami. Vilniečiai laukia taip ir nepasirodančios Godzilos („stovime vietoje / žvilgsniai įremti į miglą / laukiantys“, p. 37) tarsi antikos saulėlydį atnešiančių barbarų chrestomatiniame Konstantino Kavafio eilėraštyje „Barbarų belaukiant“. Komiškai apokaliptiniame eilėraštyje „Lengvai įkraunami tuštumos prietaisai“ už vieną Algimanto Mackaus „neornamentuotos / kalbos augintinį“ prašoma „vieno įkrovimo“, kol galų gale pasigirsta Paulio Celano „Mirties fuga“: „jie kasa kapą ore / ten ankšta nebus“ (p. 40). Alisa blaškosi ir niekaip neranda išėjimo „iš laikinų santykių“ (p. 56), o tuštumos pojūčio kamuojami veidrodžių karalystės gyventojai (savaime suprantama, taip pat veidrodžiai) gyvena pagal jupių principą „sunkiai dirbk ir sunkiai linksminkis“ (work hard, party hard), nors jaučia: „kartais atrodo kad many glūdi absoliuti tuštuma / Supranti kad nieko nėra kad viskas beprasmiškas šviesų žaismas“ (p. 57). 

Paminėjimo vertas žaidimas formomis, kurios taip pat gali atlikti interteksto funkciją. Justino Marcinkevičiaus eilėraštis „Šiandien – Lenino gimimo dieną“ atgyja kaip pagal šabloną lyriniam subjektui rašoma odė. „Pasakų parke“ yra eilėraštis-žodynas („Etimologija“, p. 13), eilėraštis-apklausa („Sargas užstoja vartus“, p. 14), eilėraštis-anketa („Pasirinkite savo supergalią:“, p. 15), eilėraščių-dainų ir eilėraščių-atsidūsėjimų. Smagiai, kūrybingai panaudojami homonimai, neįpareigojantys rimai ir „išmintingi“ aforizmai: „Kaip sakė vienas poetas / Laikas senka neišsenkamai / Kaip atitarė viena vertėja / Žodžiai patys mus susiranda“ (p. 18); „Nesiseka gyvenime seksis po mirties“ (p. 21). Linksma kaip bare per laimės valandą, kol neapsidairai ir nepamatai, kad greta tavęs sėdi „Patamsių moteris su miniaku / Ant šlaunies pablukusi tatuiruotė / Memento mori // Steikai apdegę / Riebalai dvokia / Kaip nemari mirtis / Gyvenimo nenugyvento“ (p. 19). O išeiti iš makabriškos pasakos vis tiek nesinori: „Dar po vieną pasilikim / Po dar vieną“ (p. 30). Vien žodžių žaismas, o gal egzistencinis paradoksas?

Kur link suku, kaip norėčiau šią apžvalgą pabaigti? Visada nujaučiau, bet tik skaitydama „Pasakų parką“ aiškiai supratau, kad man poezija – ne žodžio, kalbos garbinimas, ne atnašavimas eilėraščiui, o būtent abejonė poezija ir žodžiu: „Laimei ne visada laikomės žodžio / kai kurie neištarti žodžiai / tėra tušti pažadai / jau nekalbant apie ištartus“ (p. 72). Nes kai abejoji, tai ieškai (žodžio, tiesos, kito), o kai ieškai – dažniausiai ir randi. 

 

Virginija Cibarauskė – literatūros kritikė.