„Gimbutas Street Band“ – taip vadinosi poetinis ir muzikinis performansas, kurį 2023 m. inicijavo kuratorė Justė Kostikovaitė, pakvietusi dalyvauti poetę Eileen Myles (asmenvardis they) ir menininkę, poetę Laimą Kreivytę. Tai buvo įsivaizduojamas pokalbis su lietuvių archeologe, antropologe, feminizmo ikona Marija Gimbutiene, o kartu kvietimas Jogailos gatvei, kurioje M. Gimbutienė gyveno dalį vaikystės, suteikti jos vardą. Apie M. Gimbutienės įtaką, kūrybos procesą, šeimos šaknis ir queer užkrečiamumą L. Kreivytė tąsyk kalbėjosi su E. Myles.

 

„Gimbutas Street Band“ (Laima Kreivytė, Eileen Myles ir Justė Kostikovaitė) Vilniaus performanso meno bienalėje, 2023. Daivos Urbonavičiūtės kostiumai. Andrejaus Vasilenko nuotr.

 

Eileen, pasikalbėkime apie feminizmą – kaip turėtume atsiimti gatves ir permąstyti šiuolaikinį miestą. Gal pradėkime nuo „Gimbutas Street Band“, nes susibūrėme iš dalies jūsų dėka – parašėte puikių Marijai Gimbutas skirtų eilėraščių. Ar buvo sunku pasiryžti atvykti į Lietuvą jau ketvirtą kartą?

Nebuvo sunku. Džiaugiuosi, kad atvykau į Vilnių. Galėjome užimti viešąją erdvę M. Gimbutas vardu. Niujorke su kitais aktyvistais protestavome siekdami išsaugoti parką, bet mums nepavyko. Tad žavėjo galimybė išties ką nors pakeisti, patiko idėja pervadinti gatvę, ypač galvojant apie tuos pasaulio miestus, kuriuose nėra moterų vardais pavadintų gatvių. Gyvename laikais, kai dėl rasės, politinių klausimų verčiamos skulptūros, bet negirdėta, kad skulptūra būtų nuversta dėl lyčių klausimo. Gatvė tam tikra prasme yra viešoji skulptūra. Performansas – viešasis gestas, meno kūrimas.

Man patiko jūsų šiam performansui sukurta poezija – tai eilėraščiai-dainos. Kas jus įkvėpė?

Skaičiau apie M. Gimbutas, galvojau apie ją, ieškojau informacijos internete, klausiausi dainų. Tada atėjo akimirka, kai turėjau liautis ir pradėti rašyti, apsimesti, kad rašau, – visada taip pradedu. Mintyse jau kalbėjausi su ja – kas tai per gatvė, kas mes esame, ką darome. Su jumis dirbome nuotoliniu būdu: paprašiau atsiųsti Vilniaus gatvių pavadinimų, ėmiau į juos gilintis, galvojau apie juos.

M. Gimbutas buvo mūsų pagrindinis įkvėpimo šaltinis. Kada pirmą kartą išgirdote šį vardą?

Man regis, devintajame dešimtmetyje. Turėjau gerą draugą, išties protingą vyrą – poetą, vertėją, mokslininką. Jis buvo manimi susižavėjęs, visada stengdavosi kuo nors sudominti. Numanydamas, kad man patiks deivių teorija, jis parodė M. Gimbutas knygą, papasakojo apie moteris, kurioms ji padarė įtaką. Tai buvo pirmoji pažintis.

O prieš kelerius metus perskaičiau „The New Yorker“ straipsnį apie ežere Himalajuose rastus žmonių palaikus, vieni iš jų buvo trijų šimtų metų senumo, po jais – dar senesni, dviejų tūkstančių metų. Pradėta kalbėti apie genomą, diskutuoti apie afroamerikiečius, kurie yra mišrios rasės. Jų genetinėje medžiagoje nerasta baltųjų moterų genų, dominavo baltųjų vyrų chromosomos. O tai reiškia prievartavimą. Atsigręžta į Vakarų Europą, į klajoklių ordas, pastebėta, kad prieš penkis tūkstančius metų vyko masiniai prievartavimai. Tada prisiminta M. Gimbutas – ši antropologė, archeologė dar aštuntajame dešimtmetyje, remdamasi kalba, mitais, rastais artefaktais, teigė, kad prieš penkis tūkstančius metų egzistavo matriarchatas, kurį išstūmė stepių klajokliai. Feministės jos darbais žavėjosi, vyrai juos neigė.

Dirbau prie romano, kurio tema – seksualinė prievarta. Prisiminiau savo patirtis, galvojau apie karų istoriją. Neįtikėtina, bet išprievartavimas iki 1949 m. nebuvo laikomas karo nusikaltimu. Mano tėvas dalyvavo Antrajame pasauliniame kare, su juo žiūrėdavau karinius filmus. Tuose filmuose nebuvo nė vieno prievartavimo atvejo. Man ėmus gilintis paaiškėjo, kad žinoma gausybė atvejų, kai amerikiečių kariai prievartavo moteris Europoje...

 

Gailės Pranckūnaitės grafika

 

...o rusai siaubingai žagino net mažas mergaites...

Deja, karo metu visada egzistuoja prievarta prieš moteris. M. Gimbutas man tapo šios informacijos fonu. Ji išties atsidūrė gausybės mane dominusių dalykų centre.

Rengdamasi mūsų performansui, klausiausi jos kalbančios. Buvo nuostabu matyti, kokia ji užtikrinta. Žaviuosi būtent tuo, ką bandoma paneigti: kad tai nemoksliška, esą tai – tik jos interpretacija. Genia­lumo istorija visada yra interpretacija. Ji buvo ir mokslininkė, ir menininkė. Mane žavėjo jos pasitikėjimas, gebėjimas pasakyti savo nuomonę, aistra mokslui.

Parašėte ir eilėraštį „Marijos šunys“.

Perskaičiau galybę straipsnių apie M. Gimbutas, ne kartą radau minint, kad ji mėgo šunis, tad dariau prielaidą, jog jų turėjo; norėjau sužinoti jų vardus, bet neradau. Tai kūrybos dalis: kai negali rasti informacijos, keli klausimą. Kai nežinau, kokie Marijos šunų vardai, galiu paklausti, – ir tai tampa eilute.

Lietuvoje M. Gimbutas vertinama ne tik dėl darbų apie Senąją Europą, bet ir dėl lietuvių liaudies meno tyrimų, pagilinusių supratimą apie tai, kas esame. Marijos vardas siejamas ir su šalimi (Lietuva vadinama Marijos žeme), ir su šventu paveikslu – Aušros vartų madona. Ką jums reiškia čia būti?

Tai leidžia prisiliesti prie mano šeimos šaknų. Mano mama buvo lenkė, jos su seserimi itin vertino šventąsias vietas, klūpomis eidavo iki šventovių. Man gerai pažįstama Rytų Europoje paplitusi Marijos garbinimo kultūra. M. Gimbutas susieja senąsias religijas su savo (katalikės su pagoniškomis šaknimis) patirtimi. Trejybė – tai Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia. O kur moteris? Kaip galėjo nutikti, kad jos nėra? Marijai priskiriamas nekaltas prasidėjimas, ji neturi gimtosios nuodėmės, kitaip būtų neužtektinai švari Jėzui Kristui pagimdyti. Argi to nepakanka, kad ji būtų laikoma deive? Ji turi daugiau galių nei kitos. Kalbant apie moteris ir kultūrą – ar būti moterimi yra queer? Nuolat svarstome, ką reiškia queer. Pasaulis nėra sukurtas moterų vertybėms ir poreikiams. M. Gimbutas mums sako, kad kadaise jis toks buvo, bet penkis tūkstančius metų tai buvo nuslėpta.

Minėjote, kad jūsų šeima kilusi iš Lenkijos. Kiek esu girdėjusi, iš tų vietų, kurios kadaise priklausė Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei.

Mano draugas, vertėjas iš lenkų kalbos, minėjo, kad mamos pavardė išties būdingesnė tai Lenkijos daliai, kur anksčiau buvo Lietuvos žemės. Mamos vardas Genowefa Petronela Piestrzeniewicz. Gali būti, kad vardas buvo sulenkintas.

Petronela tikrai skamba lietuviškai – turime vardą Petronėlė. Čia, Lietuvoje, turite daug gerbėjų, kurios žavisi jūsų kūryba ir viešąja laikysena. Kartą dalyvavote JAV prezidento rinkimuose. Ar tą pakartotumėte Lietuvoje? Juk turite lietuviškų šaknų.

Ne. Prezidento rinkimuose dalyvavau dėl panašių priežasčių, dėl kurių susirinkome čia. Kandidatai į prezidentus buvo milijonieriai, tarp jų – nė vienos moters, queer asmens, menininkų, darbininkų klasės atstovų. Nebuvo atstovaujama nė vienai grupei, kuriai priklausau. Man tai buvo galimybė atstovauti toms skirtingoms grupėms, kalbėti viešai, politiškai – turėjau tokią teisę.

Jūsų kūryboje viešasis kalbėjimas ir aktyvizmas neatsiejami nuo poezijos. Pasikalbėkime apie patį rašymo procesą. Kaip pradedate rašyti?

Pradedu nuo to, kas pirmiausia ateina į galvą. Laikas prieš pradedant – repeticija. Pasitikiu pirma šovusia mintimi, nors vėliau nebūtinai ją panaudoju. Nešiojuosi užrašinę, mėgstu užsirašinėti mintis. Jei kuriu romaną, stengiuosi rašyti septynias dienas per savaitę. Tokiais atvejais stengiuosi pradėti dirbti kiek įmanoma anksčiau: atsikeliu, išvedu šunį, pasimankštinu ir sėdu dirbti. Jaunesnė rašydavau ir po penkias valandas, dabar – pusantros ar dvi, jaučiu, kad protas išlieka žvalus ribotą laiką. Sunkiausia – pirmasis juodraštis. Svarbiausia parašyti bent ką nors, kad būtų nuo ko atsispirti.

Ar daug redaguojate?

Kaip kada. Mūsų performanso eilėraščius daugiau redagavome kartu su jumis. Bet jei turiu laiko, tekstus taisau. Kartais vos užrašiusi tekstą jau žinau, kad pavyko, o kartais tenka padirbėti. Eilėraščiai ateina tada, kai patys nori.

Koks rašymo ir performansų, skaitymo santykis?

Kai rašau, kartu ir klausausi. Rašydama jaučiuosi taip, lyg man diktuotų, o aš klausyčiau. Ta klausymo patirtimi pirmąsyk dalinuosi performansų metu. Nerepetuoju. Noriu, kad prieš auditoriją viskas nutiktų pirmą kartą.

Jūsų kūryba man svarbi ir tuo, kad ji – brutaliai atvira, politiška, queer. Jūsų kūrybinė laikysena – laisva ir drąsi. Lietuvoje kūrėjai vis dar vengia būti politiški, vertina tai neigiamai. Ką apie tai manote?

Suprantu, kodėl. Tų poetų kūryba politiška būtent tuo, ko jie nesako. Jie mums byloja apie savo baimę. Nors galiu rašyti politinių reikšmių neturinčius eilėraščius, bet man poezijoje svarbu apie tai kalbėti.

Svarbu ir tai, kad esate queer ir neslepiate savo tapatybės. Nenormatyviniai asmenys vis dar apipinti stereotipais. Koks jūsų queer apibrėžimas?

Manau, mes užkrečiami (juokiasi). Mes tampame matomi, darome įtaką.

Būtent to bijo konservatyvioji visuomenės dalis. Jie išties tiki, kad esame užkrečiami, o jūs dabar tai patvirtinate!

Taip, ir jie išties bijo savo pačių queerness, „kreivumo“. Kaip poetai, nenorintys rašyti apie politiką. Lytis nėra stabili, tai – judėjimas. Konservatyvios jėgos bijo judėjimo. Gyvenimas yra judėjimas, seksualumas yra judėjimas. Neįmanoma to sustabdyti.

 

Iš anglų kalbos vertė Akvilina Cicėnaitė