Virginija Cibarauskė. Nepoezija? Dar geriau!

 

Svarstymai apie tai, kas yra ir kas nėra poezija, pastaruoju metu kelia nuobodulį spekuliatyvumu ar (ir) neįsisąmonintu kalbėtojų subjektyvumu, kai asmeninis skonis prilyginamas universaliam matui. Daug įdomiau patyrinėti, ar tekstas turiningas, ar perteikia, fiksuoja prasmes, kurias sudėtinga užčiuopti kasdiene kalba. Kitaip tariant, man svarbiau, ar tekstas sako ką nors esminga (nebūtinai nauja) apie pasaulį bei mane pačią. Faktas, kad turiningumo negarantuoja ritmas nei rimas, grafinis skaidymas ar metaforizuota, „užtamsinta“ kalba. Dažnai būna kaip tik priešingai: ornamentuoto, „poetiško“ kalbėjimo griebiamasi siekiant užmaskuoti neturėjimą ar nežinojimą ką pasakyti. Tiesa, kartais prasmė ar bent jos užuomazga iš tiesų atsiranda dėl netikėto sugretinimo, ekscentriško posakio bei vidinių sąskam­bių, tačiau nebūtinai.

Šioje apžvalgoje aptariamos knygos priklauso tekstų tipui, kurį literatūrologai kartais vadina nepoezija. Iš pažiūros kasdieniam artimas, „naivus“ kalbėjimas be jokių į akis krintančių meninių priemonių tarsi nepretenduoja į ypatingas gelmes bei potekstes. Tačiau, nepaisant tariamo paprastumo, Nojaus Saulyčio ir Enrikos Striogaitės knygos neabejotinai turiningos ir savaip sudėtingos.

 

Nojus Saulytis. „sms gėlytė“

Posakis „tai tik gėlytės“, nors nėra labai populiarus, bet atpažįstamas: frazė reiškia, kad aptariamas įvykis dar nepasiekė plėtojimosi apogėjaus, kad dar tik pradžia, kitaip tariant – nieko rimta. Į paprastumą, net naivumą, dienoraštiškumą apeliuoja ir Nojaus Saulyčio debiutinė eilėraščių knyga „sms gėlytė“. Aiškindamas knygos pavadinimą autorius teigė, jog savo eilėraščiais nori dalintis tarsi sms žinutėmis ar gėlėmis. Tačiau, norint dalintis, visų pirma reikia turėti kuo dalintis. Arba tiesiog turėti tai, ką iš tavęs norėtų gauti kiti.

Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad N. Saulytis tikrai siekia skaitytojams duoti, ko jie laukia, ką literatūroje pastaruoju metu itin mėgsta: ir išpažintinius, autobiografinius elementus, kurių svarbą akcentuoja knygos dizainas, ir šiek tiek nešvankybių („šiandien ypatingai / kietėja nuo minčių / apie organus / mano burnoj“, p. 57), ir jauno žmogaus brandos (ar brendimo) istoriją. Į šį kontekstą nurodo knygos pavadinimas: bendravimas SMS žinutėmis, kurį pastaraisiais metais išstūmė susirašinėjimas naudojantis nemokamomis programėlėmis, tokiomis kaip „Facebook Messenger“, yra sociokultūrinė nuoroda į 2000-uosius – N. Saulyčio paauglystės metus, kurie ir tapo svarbiausiu įkvėpimo šaltiniu.

SMS žinutės formą žaismingai imituoja ir lakoniški, šnekamajai artima kalba parašyti, anglicizmų nevengiantys (nors jais ir nepiktnaudžiaujantys) N. Saulyčio eilėraščiai, kuriuose fiksuojami iš pažiūros kasdieniai nutikimai, buitiniai vaizdeliai ir situacijos. Kita vertus, knygos pavadinimas ironiškai primena, kad rašoma suvokiant imitacijos situaciją, atsižvelgiant, jog eilėraštis yra objektą (emociją, mintį, nuotaiką) perteikiantis ir kartu perkeičiantis ženklas. Tad paaugliškas naivumas bei atvirumas yra ne teksto ypatybė, o teksto tema, kuriai perteikti ieškoma ženklų ir būdų. Būtent todėl, rašydama šiai knygai anotaciją, norėjau pabrėžti, kad „sms gėlytės“ eilėraščių tema atitinka pasirinktą formą: N. Saulytis nebando neapsimetinėti, kad nori ar turi pasakyti ką nors daugiau, nei gali.

N. Saulyčio knygoje vyraujančios jauno, bręstančio žmogaus patirtys persmelktos organiško (o ne estetizuoto bei mistifikuoto, kaip, pavyzdžiui, Gretos Ambrazaitės debiutinės knygos „Trapūs daiktai“ eilėraščiuose) bipoliškumo, apimančio tiek santykį su pasauliu bei aplinkiniais, tiek santykį su savimi, savo kūnu ir protu. Eilėraščių subjektas nuolat svyruoja tarp euforiško pasitikėjimo savimi bei kitais ir nevilties, net klaiko suvokus, kad pasaulis ir jis pats yra netobuli, skilę, lėkšti. Paauglystė, kaip harmonijos su savimi ir kitais metas, vyrauja pirmųjų rinkinio skyrių „(kadangi šiandien aš su baltais conversais)“ ir „roleplaying“ eilėraščiuose. Gimtojo daugiabučio kiemas ir kaimynai, vasaros stovykla, net mašinų stovėjimo aikštelė, kurioje subjektas su draugu vartoja narkotikus, savaip jaukūs, džiugūs. Vyrauja jausmai ir būsenos, patiriamos, kai kas nors daroma pirmą kartą, dar nenumanant ir neplanuojant, koks bus rezultatas. Eilėraščio kalbantysis kupinas nuojautos, kad viskas bus gerai, nes kitaip būti paprasčiausiai negali: „bažnyčios / kurioje užaugome / mašinų stovėjimo / aikštelėje / uostome koksą (...) // paliečiu šlaunį / bet jis to nenori // atsilenkiam sėdynes / ir gulime // pro mašinos stiklinį stogą / žiūrim / į dangų“ (p. 16). Dažnai patiriamas beveik vaikiškas džiugesys dėl kasdien atrandamo pasaulio, todėl net banalūs objektai, tokie kaip naujas šviesoforas, savotiškai pakylėja, įkvepia: „pas mus pastatė / naują šviesoforą / prieš mėnesį / buvo išjungtas / dabar stoviu / pirmą kartą / prie raudonos (...) / ir man gera / nes galvoju / kokios didelės šviesos / gali būti žmonės“ (p. 12).

 

 Virginija Cibarauskė. Nepoezija? Dar geriau!
Nojus Saulytis. „sms gėlytė“. Dailininkas Mykolas Saulytis. – V.: „Kitos knygos“, 2020.

 

Iliuzija, kad pirmų kartų euforija truks amžinai, pamažu, bet sistemingai griaunama vėlesniuose skyriuose – tekstai tampa tamsesni, auginamas nerimas, slogutis. Tai susiję su besikeičiančia perspektyva: buvimą čia ir dabar keičia atsiminimai, pirmų kartų žavesį – kasdienė rutina. Nors paauglystė ar, tiksliau, euforiškoji paauglystės dalis, vis dar labai arti, stiprėja suvokimas, kad harmonijos, džiugesio etapas jau praėjęs nebegrįžtamai. Aplinka ir aplinkiniai, jų veiksmai pradeda erzinti, trikdyti, pernelyg skverbtis į subjekto sąmonę („žmonės atsidarę langus / tyliau kalbėkite telefonu / šiandien mažiau / šaukite ant savo bobų / diedų / ir vaikų / nes jūsų žodžiai kiek aukščiau / man pavirsta konkrečia telepatija“, p. 39). Norint vėl patirti tiesioginę sąveiką su pasauliu pasitelkiama religija, narkotikai („asdf“, p. 41), meditacija („šizofrenikas bando medituoti“, p. 44). Vis dėlto šios praktikos nesugeba įveikti atskirties ir vidinio skilimo būsenos, o prisiminimai apie geriausius metus kuo toliau, tuo labiau tolsta nuo aktualių patirčių („prieš metus“, p. 50).

Paveiki, o ne šokiruoti skirta bręstančio žmogaus seksualumo traktuotė. N. Saulyčio eilėraščių subjekto tapatybę nusakantis bruožas – takus, išskydęs, į visus ir nieką konkrečiai nenukreiptas geismas. Be abejo, tokia būsena tiesiogiai susijusi su paauglio (ar paauglystės ribas vos peržengusio) žmogaus liminaliu identitetu – tai paieškų, o ne galutinių atsakymų bei pasirinkimų periodas. Vis dėlto santykis su merginomis dažniau apibrėžiamas kaip bendravimas, „susirašinėjimas“, laikymasis už rankų, įsimylėjimas ar nesusitikimas, o santykyje su vaikinais ar vyrais ryškesnės erotinės konotacijos („bet iš tikro man patinka / susirašinėti su monika / nes ji turi rožinę striukę / ir su manim niekada nesitinka / nes iš tikro / man patinka gulėti tavo lovoj / ir bučiuoti gražų tapytoją iš psichūš­kės“, p. 6). Su vaikinais susijusios erotinės patirtys persmelkusios ir ankstyvuosius subjekto prisiminimus. Chrestomatinį bučinį darželyje su miela mergaite N. Saulyčio poezijoje keičia ne mažiau chrestomatinis, bet lietuvių poezijoje retai aptinkamas berniukų „matavimasis bybiais“: „vaikystėj / stovim su vova / po justiniškių balkonais / nusimovę kelnes / ir jo gerokai didesnis / o po metų dar / ne kartą / ateisime ten pat“ (p. 57).

Homoerotiniai motyvai lietuvių vyrų poezijoje nėra naujiena: ryškiausias tokio tipo eilėraščių pavyzdys – debiutinis Karolio Baublio rinkinys „Geležinė vėjarodė“. Tačiau N. Saulyčio poezijoje biseksualumas ar homoseksualumas nėra deklaruojama etinė ar estetinė pozicija arba asmeninė trauma, vidinio subjekto dramatizmo šaltinis. Tai taki, bet itin natūrali būsena, susijusi su subjekto brandos, tapatybės paieškų pasakojimu.

Apibendrinant „sms gėlytės“ naivumas ar naiviz­mas yra komplikuotas, apgaulingas, tai savotiška meninė priemonė, leidžianti perteikti bręstančio žmogaus patirtis: jausminį nestabilumą, paviršutiniškumą, norą subręsti ir kartu išlikti amžinu paaugliu, norą įsišaknyti ir galimybę nuolat keistis. Vietoje jaunųjų poezijai neretai būdingo naivaus visažiniškumo ir nepagrįsto pasitikėjimo meninių priemonių galia generuoti turinį, N. Saulytis renkasi sau ir pasauliui atviro stebėtojo ir klausėjo poziciją. „Kaip viskas yra ir kaip turėtų viskas būti?“ – svarstoma viename stip­riausių rinkinio eilėraščių „būti“ (p. 58–59). Puikiausia tai, kad atsakymas nepateikiamas.

 

Enrika Striogaitė. „Žmonės“

„Žmonės“ yra trečioji Enrikos Striogaitės poezijos knyga: poetė debiutavo 2004 m. eilėraščių rinkiniu „Lyja“, 2005 m. pasirodė „Vienišėja“, o paskui – net 14 metų pauzė. Įdomu, kodėl tik įsibėgėjusi poetė nutilo ir taip ilgai tylėjo. Kita vertus, nereikia detalios analizės, užtenka tiesiog sekti literatūros lauko vyksmą ir pastebėsi, kad kūrybinės pauzės sėkmingai debiutavusias moteris poetes ištinka dažniau nei vyrus. Deja, atsakyti, kokie konkrečiai veiksniai tai lemia – psichologiniai bei fiziologiniai (pvz., kūrybinė pauzė susilaukus vaikų), ekonominiai – neįmanoma neatlikus detalaus ir plataus tyrimo. Puiki tema literatūros sociologėms ir sociologams.

Vis dėlto ilgoka kūrybinė pauzė E. Striogaitei nė kiek nepakenkė, galbūt net padėjo. „Žmonės“ išsiskiria konceptualumu ir refleksyvia ironija. Rinkinį sudaro 46 eilėraščiai, suskirstyti į tris skyrius. Dauguma tekstų pavadinti veikėjų arba pasakotojų vardais. Tai ištisa personažų galerija: Barbora R., Adelė, Bronė (Alfuko žmona), Alfukas, Sofija ir jos septynios katės, Angelutė, Lionė, Adomas I, Mozė, Natalija, Irutė, Mykoliukas, Paulius, Vycka (naujasis Rožės draugas) ir kiti. Tad, kaip rinkinio pavadinimas ir sufleruoja, eilėraščiai pasakoja žmonių – paprastų, eilinių, „iš gatvės“ – gyvenimo istorijas, kurioms dažniausiai vietos nelieka nei „aukštojoje“, nei „žemojoje“ kultūroje, t. y. nei ribines asmenybes vis dar dėmesio centru besirenkančioje poezijoje, nei įžymybių galeriją puoselėjančiame „Žmonių“ žurnale. Šia prasme paradoksalu, kad ir vadinamoji elitinė, ir populiarioji kultūra centriniu savo personažu renkasi herojų – subjektą, pasižymintį išskirtinėmis ypatybėmis. Skirtumas tik toks, kad elitinėje kultūroje subjekto išskirtinumas dažniau grindžiamas stoka (nepripažinimas, traumos, vidinės tuštumos jausmas etc.), o populiariojoje – pertekliumi (šlovė ir turtai). Tiesa, E. Striogaitė nėra pirmoji, lietuvių poezijoje atkreipusi dėmesį į „mažojo žmogaus“ gyvenimą: poetė tęsia apie mitinės išminties aura apgaubtus kaimo kvailelius rašiusio Marcelijaus Martinaičio liniją, savaip artima ir Gintarui Grajauskui, savo poezijos subjektais mėgstančio rinktis miesto personažus – valkatėles, girtuoklius, keistuolius, nusikaltėlius, eilinius vyrus ir moteris.

E. Striogaitės eilėraščiai-pasakojimai taupūs, lakoniški, kalba artima šnekamajai, tačiau, kaip ir N. Saulyčio atveju, neverta šiuo įspūdžiu apsigauti – iš tiesų leksika nugludinta, frazės taupios ir talpios, pasakančios būtent tai ir tiek, kiek būtina. Minimalistinė poetika, siekis kuo tikslesnio ir taupesnio pasakymo ironizuojamas Alfuko istorijoje – jis tol gludina eilėraščio eilutes, kol jų nebelieka („aštrinu eilėraščio eilutes / kaip mėsininko peilį (...) // aštrinu / kol jų nebelieka“, p. 18). Personažų portretai įtikinantys ir – o tai ne mažiau svarbu – individualūs, skirtingi, jų „gyvenimo filosofijos“ taiklios – juokingos, grįstos savita logika, primenančios aforizmus. Pavyzdžiui, kalėjimo gėlininkės Rožės naujas draugas, be abejo, sutiktas kalėjime, samprotauja: „kartais taip jau išeina / gyveni vieną gyvenimą / o nusigyvena kitas“ (eil. „Vycka (naujasis Rožės draugas)“, p. 73). Nors poetė renkasi paribio žmones, jų gyvenimų pasakojimais nesiekia nei šokiruoti, nei linksminti ar graudinti skaitytojo – santykis su personažais empatiškas, bet ir savotiškai analitiškas, nes viso gyvenimo istoriją siekiama sutalpinti į frazę ar vaizdinį.

Skaitant rinkinį man didžiausią įspūdį darė tai, kad eilėraščiai leidžia bent šiek tiek priartėti prie žmonių, kurie nėra pačios autorės prototipas ir kurių kasdienybėje dauguma iš mūsų stengiasi išvengti – apsišlapinusio girtuoklio prie prekybcentrio durų, pagyvenusios smalsios daugiabučio kačių šėrėjos, mėgstančios pro langą stebėti, kas su kuo išeina ir kada grįžta, bevaikės vienišos moters. „Žmonės“ yra puikus pavyzdys, kad eilėraštis iš tiesų gali tapti būdu ar priemone, leidžiančia patirti ir pažinti kitą, kitokį.

 

 Virginija Cibarauskė. Nepoezija? Dar geriau!
Enrika Striogaitė. „Žmonės“. Dailininkas Arvydas Poška. – Kaunas: „Naujasis lankas“, 2019.

 

Knygos pavadinime esti kialiapakopė ironija. Žurnale „Žmonės“ apie savo gyvenimus pasakoja pramogų pasaulio įžymybės. O E. Striogaitės knygoje apie save kalba žmonės, kurie gyvenime nieko ypatinga nenuveikė, todėl tarsi neturi teisės pasakoti savo gyvenimų istorijų, neva jos niekam neįdomios. Kita vertus, poezijos knyga, pavadinta kaip populiarus lėkštas žurnalas, tarsi sufleruoja atsisakanti pretenzijų į „aukštąją kultūrą“ – beje, kultūros žmonės dažnai skundžiasi, kad juos, jų kūrybą išstumia ar užgožia trivialūs paskalų žurnalai. Ironišką santykį su literatūros lauku steigia ir ant ketvirtojo knygos viršelio spausdinamos knygos personažų rekomendacijos – paprastai ši erdvė skiriama literatūrologų ir simbolinio kapitalo prikaupusių kolegų poetų pagyroms. Ketvirtajame E. Striogaitės „Žmonių“ viršelyje Alfukas – prasigėręs lietuviškasis Rembo – siūlo knygą skaityti „tvarkingai – nuo pradžios iki pabaigos, tada dauguma eilėraščių, susiję nematomomis gijomis, atvers kur kas daugiau“. O Natalija stebisi tapusi knygos personaže: „Nemaniau, kad mano gyvenimas gali būti kam nors įdomus.“ Prie personažų replikų savo trigrašį prideda ir knygos autorė Enrika.

Apskritai labai teigiamą „Žmonių“ įspūdį kiek gadina, kad, atrodo, pati autorė kartais suabejoja savo personažais, tiksliau, jų gyvenimų, taip pat ir savo tekstų apie juos svarba. Apsidrausti bandoma pasitelkiant įvairias kultūrines aliuzijas, pavyzdžiui, biblinius vardus (Adomas, Ieva, Mozė, Marija, Angelas), turinčius skaitytojui pasufleruoti, kad istorijos turi ir sakralią potekstę. Tačiau šis literatūroje nugrotas paralelių tarp „mažųjų žmonių“ gyvenimų ir Biblijos personažų bei kultūrinių didvyrių steigimas tik patvirtina, kad žmogus svarbus tiek, kiek jo gyvenimas atkartoja, imituoja kultūrinį kanoną. O man „Žmonių“ eilėraščių gelmė (ir vertė) atsiveria lakoniška fraze, skaudžiai ironiška replika, gebėjimu viena eilute perteikti individualų charakterį, nusakyti ir įvertinti likimą. Pavyzdžiui, apie meilės baimę prirašyta krūvos romanų ir eilėraščių, o E. Striogaitė jos esmę atskleidžia trumpame mėsininko ir pirkėjos dialoge pasitelkdama simbolinį dalinamos širdies vaizdinį – kartu ironišką (ypač per santykį su seksistine nuostata, jog „visi vyrai kiaulės“) ir graudų, ir visai „nesimbolišką“:

 

– Ar aš prašiau išpjovos? Tikrai ne

prašyčiau kiaulės širdies.

Oi, kokia didelė

malonėkite ketvirtį (...) 

 

– Miela ponia, širdį pjaustome tik per pusę

daugiau nesmulkiname.

Imsite?

– Ne. Pusės man per daug. (p. 14)

 

Draugai