Ruduo yra ne tik PDR'o, bet ir įvairių psichikos ligų ir bėdų paūmėjimo metas. Taigi vietoje pirmųjų Jurgitos Jasponytės ir Daivos Tamošauskaitės poezijos rinkinių apžvalgoje siūlau pasidomėti knygomis, aiškinančiomis depresijos specifiką. Kiekviena jų sudėtingą reiškinį aptaria vis kitu aspektu, siūlo įvairius ligos, kurią apibendrintai galima pavadinti realybės ir gyvenimo pojūčio praradimu, atpažinimo ir palengvinimo metodus. Kad apžvalga neprarastų aktualumo, pamėginsiu psichoterapeutų siūlomas depresijos apibrėžtis ir išsilaisvinimo iš šios gyvybingumą naikinančios būsenos būdus aptarti lietuvių literatūros kontekste tikintis, kad, perfrazuojant vieną mažiausiai iliuzijų turėjusių rašytojų, priartėjimas prie tiesos „gali (...) leisti šiek tiek nusiraminti, ir gyvenimą, ir mirtį palengvinti"1.
James F. T. Bugental. „Menas būti gyvam". Iš anglų kalbos vertė Viktorija Uzėlaitė. – Vilnius: „Vaga", 2014.
Bugentalis yra egzistencinės-humanistinės psichoterapijos adeptas. Tikima, kad autentiškas būties – gėrio ir grožio šaltinio – suvokimas atsiskleidžia nuoširdžiai ir atvirai bendraujant. Todėl psichoterapijos procesas Bugentaliui yra ne gydytojo ir paciento santykis, o daugiau ar mažiau lygiaverčių partnerių sąjunga, kurios metu abu patiria pokyčius ir pradeda suvokti savo autentišką būtį. Vienas esminių pokyčių – iš naujo atrastas gebėjimas patirti, reikšti ir suvokti savo emocijas, nes tokio, atrodo, organiško, natūralaus gebėjimo dauguma stokoja. Pasak autoriaus, „mes visi vidujai esame sužeisti" (p. 22). Ši gyvybingumo atrofija prasideda ankstyvoje vaikystėje, kai vaikas išmokomas nerodyti savo jausmų (pvz., pykčio, nerimo ir pan.), būti draugiškas, šypsotis, pritarti ir paklusti net tais atvejais, kai natūrali reakcija būtų pasipriešinimas. Tik suvokus savo jausmus, galima atrasti kryptį, kuria norima judėti. Skirtingai nei Lowenas, knygoje „Depresija ir kūnas" teigiantis, kad kūnas ir protas yra priešininkai, Bugentalio požiūris holistinis: „Gyviausias esu tada, kai atsiveriu visiems vidinio gyvenimo aspektams: troškimams, emocijoms, minčių tėkmei, kūno pojūčiams, tarpusavio santykiams, samprotavimams, ketinimams, rūpesčiui kitais, vertybių pojūčiui ir kitiems viduje slypintiems dalykams. Labiausiai gyvas esu tada, kai leidžiu sau patirti ir nuoširdžiai suvokti visus šiuos aspektus, tuo pat metu jausdamas ir išreikšdamas savo vienovę" (p. 25). Praktiškai autentiškos būties atsivėrimo keliai ir būdai atskleidžiami šešiose pacientų ir psichoterapeuto bendravimo istorijose. Susitikimai su įvairių bėdų kamuojamais pacientais – Lorensą kankina panikos priepuoliai ir vidinės tuštumos pojūtis, Frenkas bijo jausmų ir artumo, Luiza pernelyg nori patikti – psichoterapeutui leidžia atpažinti ir savo paties baimes bei negalias.
Išskirtinis „Meno būti gyvam" aspektas – knygos literatūriškumas. Kiekviena istorija konstruojama pagal draminį principą: iš pradžių pateikiama tam tikra intriga, kelios užuominos, paskui įtampa auginama, o tada įvyksta atomazga, vadinamasis išrišimas. Vis dėlto ši bendroji schema kaskart kiek pakinta: bendravimas su vienais pacientais primena nuolatinius sprogimus, sesijos su kitais – nuobodžią ir varginančią kelionę dykuma. Kadangi visi pacientai kartu lanko ir grupinę terapiją, tarp jų užsimezga įvairūs santykiai – vieni mušasi, kiti mylisi. Tačiau gyvybės principas pačioje knygoje nėra iki galo įgyvendinamas. Visų pirma, įsijausti ir patirti pasakojimus, kaip iš tiesų vykstančius, trukdo akivaizdžiai surežisuoti dialogai, nuo šnekamosios kalbos maksimaliai nutolusi leksika. Pavyzdžiui, į autoavariją patekęs, ant mirties slenksčio atsidūręs verslo magnatas Lorensas sušunka: „Dievulėliau, man nulūžo kaklas!" (p. 45) Dievulėlio šaukiasi ir gašlus hipis Frenkas, kurio „stipriausi" keiksmai ir epitetai – „šūdas" ir „šunsnukis". Nežinia, kaip Frenkas keikiasi angliškai, tačiau lietuviškai nei keiksmai, nei išpažintys tiesiog neskamba.
Bugentalio „Menas būti gyvam" parašyta JAV XX a. 8 dešimtmetyje. Šia prasme įdomu palyginti, kiek laisvės ir nevaržomo šėlo (ar fantazijos) turėjo tuo metu praktikavę psichoterapeutai ir jais visiškai pasitikintys pacientai. Pavyzdžiui, psichoterapijos metu Luizai pasiūloma atsiverti savo vidiniam pojūčiui ir įgyvendinti troškimą apsinuoginti, o ant savižudybės ribos balansuojančiai Keitei išrašomi stiprūs migdomieji tam, kad ji pajustų, jog psichoterapeutas ja pasitiki. Kita vertus, konceptualizuojamos ir pamažu išskleidžiamos gyvybės pojūtį naikinančios bėdos – atstūmimo baimė ir paranojiškas noras įtikti, noras valdyti, negebėjimas pripažinti savo atskirumo, savosios vertės sutapatinimas su statusu ar kitais objektyviojo pasaulio reiškiniais – amžinos kaip pats gyvenimas. Kadangi literatūra vienaip ar kitaip su gyvenimu susijusi, analogiškos negalios kamuoja ir ją. Šia prasme adekvatus savęs ir savo situacijos pasaulyje suvokimas, kuris, Bugentalio manymu, ir yra žmogaus gyvenimo esmė, neabejotinai praverstų.
Aleksander Lowen. „Depresija ir kūnas". Iš anglų kalbos vertė Jurgita Ruškytė, Lina Navickaitė. – Vilnius: forSMART, 2014.
Lowenas yra vienas iš bioenergetinės psichoterapijos kūrėjų. Pirmą kartą „Depresija ir kūnas" JAV pasirodė 1973 m. Nors tam tikri teiginiai, visų pirma, kaltės dėl ankstyvosios depresijos suvertimas savo moteriškumo neįsisavinusioms ir taip vaikus visam laikui sužlugdžiusioms motinoms („visos depresinės reakcijos grindžiamos motinos meilės praradimu", p. 33), nėra adekvatūs, pernelyg supaprastinti reaguojant į ne mažiau redukcionistinę visą kaltę tėvui vertusio Freudo išmintį, tam tikri autoriaus pastebėjimai leidžia į depresiją ir jos gydymą pažvelgti kiek kitaip nei įprasta.
Visų pirma, Lowenas polemizuoja su prielaida, kad „viskas slypi galvoje". Gydytojo manymu, „tikrasis dvasingumas turi fizinį (arba biologinį) pagrindą" (p. 9). Kai šio pagrindo stokojama, žmogus pradeda gyventi iliuzijų, svajonių pasaulyje, kuris yra iliuzinis ir negyvas. Žmogus suserga depresija, kai paaiškėja, jog iliuzijos neatitinka tikrovės. Taigi „depresija – tai gyvenimas mirus" (p. 138). Depresyvaus žmogaus atotrūkį nuo realybės reprezentuoja prarastas ryšys su nuosavu kūnu: „Jis nesuvokia savęs; nemato savęs tokio, koks yra, nes protas sutelktas į nerealų vaizdinį" (p. 19). Tokiam žmogui kūnas ir visa aktualioji dabartis nereikšminga. Lowenas pastebi, kad didžioji jo gydytų depresija sergančių pacientų dalis yra arba pernelyg suglebę, arba itin įsitempę, primenantys statulas, ir tiesiogine, o ne perkeltine prasme ant žemės stovi netvirtai. Bioenergetinės psichoterapijos esmė – tradicinės psichoterapijos ir įvairių pratimų (kvėpavimo, judėjimo ir pan.) derinimas, leisiantis pacientams pajusti savo kūną ir pradėti adekvačiai reaguoti į aplinkos dirgiklius.
Kitas Loweno pastebėjimas: depresija sergantys asmenys linkę gyventi praeitimi – suaugusieji užuot gyvenę savo gyvenimus, vis dar fantazuoja apie galimybes išsikovoti savo tėvų meilę ir pripažinimą. Skirtingai nei tradicinėje psichoterapijoje, Loweno manymu, vaikystėje meilės, globos stokojusiems asmenims reikia tiesiog pamiršti tai, nes grįžti į vaikystę ir atitaisyti, kas iš esmės prarasta, nebeįmanoma. Inertiškai mėgindamas grįžti į vaikystę žmogus aukoja dabartį. Tuo tarpu tikroji branda yra pripažinti savo netektį ir gyventi toliau.
Šiandienės lietuvių poezijos ir poetų kontekste Loweno pastebėjimai atrodo itin aktualūs dviem aspektais. Pirmiausia, iliuzija, kad viskas, kas prasminga, slypi anapus (kalboje, Poezijoje, Dieve), kūno, jusliškumo apskritai ignoravimas lemia ir autentiško stiliaus, ir autentiškų poetinių patirčių stoką. Tekstai tampa perdėm literatūriški, negyvi, stokojantys savasties. Pavyzdžiui, Roland'ui Barthes'ui unikalaus, rašytoją iš visų kitų išskiriančio stiliaus, apimančio vaizdiniją, žodyną, kalbėseną (greitį, pauzes ir pan.), šaltinis yra ne kalba, tradicija, o rašytojo kūnas ir rašytojo praeitis, t. y. stilius priklauso ne kalbos ir ne formų, o biologijos ir biografijos plotmei2. Ignoruodami kūną, jusliškumą, kūrėjai ignoruoja patį gyvenimą, netenka galimybės patirti ir išreikšti autentiškų emocijų, taigi, stokoja ir biologijos, ir biografijos. Tokiu atveju telieka imituoti ne aristoteliškąja, o primityvia, t. y. mėgdžiojimo, prasme. Dėl šios priežasties kūryba pasidaro negyva, monotoniška ir infantili. Viena iš dominuojančių vaikystės temų lietuvių literatūroje – aktualios dabarties ir realios patirties stokos, pirmenybės teikimo iliuzijai apraiška, fantazavimas apie pasaulį, kuriame, kaip mylinčios mamos glėbyje, galima pasijusti vieninteliu ir išskirtiniu.
Susan Forward. „Toksiški tėvai". Iš anglų kalbos vertė Ieva Šimkuvienė. – Vilnius: „Vaga", 2014.
Forward specializacija – grupinės terapijos, skirtos spręsti vaikų ir tėvų bendravimo problemas. Analizuodama vaikų ir tėvų santykius, psichologė siūlo kiek neįprastą, tačiau neabejotinai logišką poziciją: prielaida, kad tėvai yra tėvai, juos gerbti ir mylėti būtina, yra destruktyvi tais atvejais, kai kalbame apie vadinamuosius toksiškus tėvus. Tai tėvai, kurie, sąmoningai arba ne, pasitelkdami įvairias smurto formas (nuo įžeidžiančių juokelių iki incesto), sukuria priklausomybe ir baime, o ne meile ir pagarba grindžiamus santykius. Tokiose šeimose užaugusios arba užaugusieji paprastai neturi nuovokos, kas yra sveiki santykiai, jiems meilė neatsiejama nuo smurto, kaltės ir kitų negatyvių patirčių. Todėl toksiškus įsitikinimus ir jais grindžiamus elgsenos modelius toksiškų tėvų vaikai perkelia ir į savo šeimas.
Norint nutraukti priklausomybės ratą būtina įsisąmoninti savo patirtį – dar kartą grįžti į vaikystę tam, kad galėtum nuo jos galutinai atsiriboti. Atsiriboti, t. y. sukurti konstruktyvią distanciją, būtina ir nuo vadinamųjų toksiškų tėvų. Tik atsikračius tėvų įtakos, atmetus jų įsitikinimus, įmanoma pažinti save, aktualizuoti savo tikrąsias galias. Didžioji knygos dalis skirta išsklaidyti iliuzijoms, kad tėvai, nepaisant to, kokie jie yra ir kaip elgiasi, iš tiesų savo vaikus myli. Pasak psichologės, meilė yra ne tik jausmas, bet ir tam tikra elgsena. Faktas, kad patys artimiausi turėję būti žmonės, t. y. tėvai, tokie nebuvo, dažnai toks sunkiai pakeliamas, kad vaikai vietoje tiesos renkasi įsivaizduojamą realybę. Idealizuodami savo toksiškus tėvus jie priima ir jų įsitikinimus, jų įsivaizduojamą iškreiptą realybę, prarasdami galimybę jausti savo jausmus, turėti savo pažiūras, gyventi autentišką gyvenimą.
Forward knyga aptariamų knygų kontekste išsiskiria nepriekaištingu vertimu ir nepretenzingu stiliumi. Skirtingai nei Lowenas ir Bugentalis, Forward aiškiai suformuluotus savo svarstymus derina su pacientų išpažinčių, jų laiškų, pokalbių su tėvais fragmentais. Pastarieji psichologės svarstymų atžvilgiu atlieka aiškinimo, iliustracijų, o ne savarankiškų, bet nevykusių, nes juk psichologai paprastai nėra stiprūs romanistai ar dramaturgai, pasakojimų funkciją.
Literatūroje tėvų ir vaikų problemai daugiausia dėmesio skyrė Haroldas Bloomas. Studijoje „Įtakų baimė" (1973) jis teigia, kad poezijos šaltinis yra kova prieš poetinius tėvus. Įvairiai transformuodami, resemantizuodami jų balsus sūnūs ir dukterys atranda savo autentišką poetinę būtį. Mąstant apie lietuvių literatūros lauką, akivaizdu, kad dalis vaikų, kaip tie toksiškų tėvų augintiniai, taip trokšta teigiamo tėvų įvertinimo, kad atsisako ieškoti nuosavų balsų, sunkiai suvokia savo tapatumą, linkę gyventi tėvų siūlomus gyvenimus. Tuo tarpu tėvai, kaip ir Forward aprašytieji toksiškieji gimdytojai, linkę atmesti, ignoruoti bet kokius jų įsitikinimų neatitinkančius jaunųjų tikrovės vertinimus. Tai lemia ir tam tikrą viso lauko sąstingį, depresyvią nuotaiką, ir autentikos, kitaip sakant – gyvybingumo trūkumą. Mąstant apie santykį su literatūros kanonu, konstruktyvus atrodo Forward teiginys, kad „norėdami išmokti patys valdyti savo gyvenimą, turite nepamiršti, kad nors jūsų tėvai ir nesikeičia, pasikeisti galite jūs" (p. 101).
1 Francas Kafka, „Laiškas tėvui", Vilnius: „Vyturys", 1997, p. 84.
2 Roland Barthes, „Writing Degree Zero", New York: Hill and Wang, p. 10–11.