Pirmojo asmens proza dažnai kiek nuvertinama, neva autobiografiškos išpažintys ir išsisakymai – menkesnė kūryba nei grynoji fikcija. Tačiau pirmasis asmuo visai negarantuoja autobiografiškumo! O autobiografiškumas ne visada tapatus naiviai išpažinčiai – juo galima žaisti, manipuliuoti, klaidinti. Biografijas galima perkurti ar net susikurti. Ir žanrinė tekstų, parašytų pirmuoju asmeniu, įvairovė sunkiai aprėpiama. Įrodymas – ši apžvalga.
Valdas Papievis. „Ėko“
„Ėko“ pasakotojas, kaip ir ankstesnių Paryžiuje gyvenančio Valdo Papievio kūrinių, turi nemažai autoriaus bruožų – tai Paryžiuje įsišaknijęs, jo gatves, kavines, muziejus pamilęs, Senos pakrantėje dažnai vyną gurkšnojantis bastūnas. Paryžietišką atmosferą kuria ir nedidelės, maloniai į delnus gulančios knygelės dizainas, kuriam panaudota Eugéne’o Atgelio – XX a. pradžios prancūzų bastūno ir dokumentinės fotografijos pradininko – nuotrauka. Fotografijoje užfiksuota Anjou krantinė 1924 m. šeštą valandą ryto. XX a. pradžios nostalgija – dar vienas skiriamasis V. Papievio kūrybos bruožas. Jis ypač ryškus impresionistiniame kūrinių stiliuje ir pasaulėjautoje.
Valdas Papievis. „Ėko“. Dailininkas Jurgis Griškevičius. – V.: „Odilė“, 2021
Greičiausiai būtent nostalgija ir XXI a. jaučiamas skepsis įkvėpė „Ėko“ istoriją. Paryžius elegantiškai merdi, žavingai griūva – bent jau Senos pakrantėje platanų ošimo besiklausiusio ir užsnūdusio pasakotojo vaizduotėje: „...akyse jau kerojo vijokliai – raizgydamiesi, kabindamiesi į pastatų sienas, jie po truputį jas ardė; pro šaligatvių plyteles skverbėsi žolės ir jas pamažu gožė; rūdijo kalinėtos geležies balkonų tvorelės, apleistų parkų su vienišais tvenkiniais vartai, į kitus miestus vedantys geležinkelių bėgiai. Užsimerkęs regėjau, kaip lietų drengiamos ir vėjų plakamos klaiposi čerpės, išjuda iš savo buveinių, krinta žemyn, kaip svyra ir lūžta antenos, kaip trupa erkeriai (...). Kartojau sau, kad taip negali būti, kad cementas per kelias dienas neištrupa, kad požeminiai vandenys taip greitai pamatų neišplauna (...), o gal šis rugpjūtis tarsi aiškiaregys savin sugaubė ateinančių metų, dešimtmečių, šimtmečių rugpjūčius, ir dabar su pagreičiu pildosi tai, kas turėjo išsipildyti po daugelio amžių?“ (p. 9–11)
Pasaka apie save pačią išsekinusios, suėdusios civilizacijos baigtį nereikalauja išsamių paaiškinimų, kodėl taip nutiko ir kas kaltas. Tiesiog vieną dieną iš miesto ėmė trauktis žmonės, parduotuvės užsidarė, gyvenimas sustojo. Likusieji – keistuoliai, vargšai, emigrantai, bastūnai – susibūrė į taikias stovyklas. Tokioje stovykloje apsistoja pasakotojas su šunimi Ėko ir savo mergina keistuole Emi. Maisto, gėrimų dar yra apleistuose butuose ir neveikiančiuose prekybos centruose, rūkalus galima išsikeisti į nugvelbtus iš butų daiktus, o nuobodulį prasklaidyti padeda knygos ir muziejai, kuriuose oriai dūla meno šedevrai. Galima sakyti, papieviška civilizacijos pabaigos vizija prilygsta rojui žemėje – pagaliau taika, ramybė.
Tik V. Papievio romanui pliusų tai neprideda: trūksta įtampos, konflikto. Galų gale elementaraus veiksmo – vien vidiniais virpesiais ir melancholija skaitytojo nepasotinsi. Tiesa, vizijos fikciškumą nuolat pabrėžia ir savotišką įtampą kuria „Ėko“ šmėžuojantys kitų prozininko kūrinių personažai. Senojo pasaulio mirties ir numanomo atsinaujinimo simbolis – Dievo Motinos katedros gaisras, kurį dauguma stebėjome per kompiuterių ekranus karantino įkalinti savo namuose 2019 m. balandžio 15 d., per patį kovido pandemijos įkarštį.
Manau, knygos pasirodymo laikas – 2021 m., kai pandemija vis dar siautėjo, o ištuštėję miestai ir visas ligtolinis gyvenimas, atrodo, griuvo mūsų akyse – lėmė gana šaltą „Ėko“ recepciją. Nyksmo melancholija mėgautis, su senąja civilizacija, praėjusiu laiku atsisveikinti daugumai tuo metu atrodė pernelyg dekadentiška. Gerbėjų nepridėjo ir subtili „Ėko“ išsakoma vartotojiškos visuomenės kritika, nes knygai pasirodžius dauguma kentėjo nuo neįmanomybės vartoti prekes bei paslaugas, kitaip tariant, gyventi kaip įprasta. Neabejoju, melancholiška V. Papievio pasaka suaugusiems apie nykimo grožį ir vaizduotės pergalę prieš pasaulį laikui bėgant įgis vis daugiau vertės.
Laura Sintija Černiauskaitė. „Džiaugsmynas“
„Džiaugsmyną“ sudaro 22 esė, tekstai rašyti 2014–2021 metais. Autorė anotacijoje kūrinius vadina esukais, nuo žodžio „esu“. Nors jaučiu alergiją deminutyvams ir juos lydinčiam saldumui, infantilumui, esukuose atsiverianti moteris – autentiška ir visai ne saldi. Abejonių nekelia ir L. S. Černiauskaitės kalba – sodri, tiksli, saikingai metaforiška, emocionali, artima lyrinės lietuvių prozos tradicijai. Dažnai sakinys ar net atskira frazė prikausto: „Visas oras mėnesienoje kilnojasi, vilnija lyg antklodė ant besimylinčių kūnų (p. 58); „Tiesiai į kraują šitas ruduo“ (p. 163). Keista, kad „Džiaugsmynas“ nepateko į geriausių, kūrybiškiausių knygų sąrašus. Per daug tradiciška? O gal kaip tik atvirkščiai: po tariamai tradiciniu stiliumi (gyvenimo ir rašymo) slypinčios patirtys netelpa į „lyrinės subjektės“ apibrėžimą, todėl trikdo?
L. S. Černiauskaitės kalbančioji neabejotinai autobiografiška – pasakotojos vardas Laurasintija, ji rašytoja (p. 66). Ne kartą minimos vasaros Gaidėje, kurių akimirkas feisbuko paskyroje kruopščiai fiksuoja rašytojos vyras literatūrologas Regimantas Tamošaitis, „Džiaugsmyne“ pasirodantis kaip R. Skaitant kyla savotiškas susidvejinimo efektas – socialiniuose tinkluose regėti vaizdai dubliuojasi su tekstais.
Laura Sintija Černiauskaitė. „Džiaugsmynas“. Dailininkė Milena Liutkutė-Grigaitienė. – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2022.
Vertinga, kad nesikoncentruojama ties savo gyvenimo išskirtinumu – bohemiškumu kaip Kęstučio Navako eseistikoje, snobiškumu kaip Rolando Rastausko tekstuose ar ypatingu literatūriniu jautrumu kaip Giedros Radvilavičiūtės kūryboje. L. S. Černiauskaitės esė epicentru pasirenkama kokia nors iš kalbančiosios patirties kylanti universali tema ar problema – autentiškumo siekis, tikėjimo klausimai, santykis su buitimi ir kūrybiškumu, motinystė, sutuoktinių ryšys, jausmingumas: „Labai gražūs yra sveikai jausmingi žmonės, kurių sutinku nedaug. Dažnai – visokias iš sužeistumo, iš kompleksų kylančias nemalonias sentimentalumo variacijas. Man regis, tikrasis jausmingumas nėra sentimentalus. Sentimentalumas atsiranda iš nemokėjimo būti natūraliai jausmingam“ (p. 139). Svarstymai autentiški ir gilūs, aiškiai išreikšta pozicija skatina polemizuoti.
Kaip tradicinėje lyrinėje prozoje, L. S. Černiauskaitės kalbančiajai esmingas tikrumo siekis, ekstatiniai potyriai. Kita vertus, ji tvirtai stovi ant žemės, gali būti (savi)ironiška, net mizantropiška. Blaiviai vertinama ir motinystė: „Man liūdna, kad esu tokia nedosni“ (p. 72). Alternatyva egzaltacijai ir melancholijai – pasirinkta ir asmeniškai įprasminta pareiga, teikianti prasmės, stabilumo. Taip pat religiniai potyriai bei jų apmąstymai.
Kaukėmis, vaidmenimis žaisti mėgstančioje lietuvių eseistikoje L. S. Černiauskaitės esukai išsiskiria šviežumu, tikrumu – skaitydama girdi žmogaus, o ne personažo balsą. Didžiausias „Džiaugsmyno“ trūkumas – monotonija. Ši ypatybė apskritai būdinga esė rinkiniams. Norėjosi daugiau kitų (asmenų, perspektyvų). Pavyzdžiui, tokių tekstų kaip novelę primenantis kūrinys „Mūsų mokytoja“.
Akvilina Cicėnaitė. „Anglų kalbos žodynas“
„Anglų kalbos žodynas“ yra kelionės romanas. Atskirus tekstus, turiniu ir forma primenančius esė (visi turi angliškus pavadinimus, nusakančius svarstymų temą – „Afterlife“, „Broken“, „Childfree“ ir pan.), sieja Akvilinos Cicėnaitės biografinius kontekstus eksplikuojanti kalbančioji ir kelionės motyvas. Prasidėjus karantinui ir užsidarius sienoms, Sidnėjuje gyvenanti pasakotoja su vyru leidžiasi į kelionę po Australiją automobiliu.
Kūrinys atmosferinis, įtaigus, vaizdai mirga tarsi pro mašinos langą. Šia prasme skaitymo patirtis iš tiesų tapati keliavimo patirčiai. Blizgus, atskirą personažą primenantis Sidnėjus ir apleisti arba laikinai ištuštėję miestai, melancholiški Australijos gamtovaizdžiai, keliautojus lydintis audros debesis, nakvynės svetimais garsias ir kvapais persisunkusiuose pigiuose viešbučiuose, lakoniški sutuoktinių pokalbiai. Visa tai pasakotoją įkvepia mąstyti pačiomis įvairiausiomis temomis. Tiesą sakant, temų tiek daug, kad net neišvardysi – emigracija, kolonializacija, ekologija, pandemija, feminizmas, atmintis, santykiai su vyru, bevaikystė, bedarbystė, rasizmas, rašytojiškas pašaukimas, amžėjimas, kultūriniai ir kalbiniai skirtumai, savosios vietos pasaulyje paieškos. Svarstymai labai takūs, nugludinti – į pasaulį žvelgiama jautriai, empatiškai, pasakotojos pozicijos, laikysenos visuomet „teisingos“, korektiškos.
Akvilina Cicėnaitė. „Anglų kalbos žodynas“. Dailininkė Kristina Karklė. – V.: „Alma littera“, 2022.
Itin plati temų panorama, melancholiškas registras ir negebėjimas, o gal sąmoningas atsisakymas prioretizuoti ima pamažu varginti tarsi naršymas instagrame. Paskiri vaizdai, temos, problemos akimirkai prikausto dėmesį, bet greitai jų vietą užima kiti, kol galų gale visa susilieja į vientisą srautą. Šia prasme „Anglų kalbos žodyną“ iš tiesų galima vadinti šiandieninės sąmonės išklotine. Skirtingai nei L. S. Černiauskaitė, kuri atvirai išsako savo poziciją, net jei ši nėra „teisinga“ (pavyzdžiui, „Džiaugsmyno“ kalbančioji nemėgsta mažų šunų, prisipažįsta, kad vienišos kaimynės bandymai susidraugauti ją vargina), A. Cicėnaitė renkasi poetišką neapibrėžtumą. Šią strategiją paryškina nuolatiniai pasikartojimai, to paties variacijos: „...viskas yra įmanoma. Imposible is nothing. Įmanoma įrašyti ir perrašyti savo istoriją (...). Įmanoma ilgėtis grįžimo ir bijoti grįžti vienu ir tuo pačiu metu. Įmanoma norėti priklausyti žemei ir nepriklausyti niekam“ (p. 292). Įmanoma, bet neįmanoma... Viskas ir nieko... Ką ir bepridursi. Didysis „Anglų kalbos žodyno“ paradoksas – toks kalbėjimas tiek pat erzina, kiek masina, hipnotizuoja.
A. Cicėnaitės knyga trina ribas tarp to, kas svarbu ir kas nereikšminga, tarp plepėjimo ir filosofavimo, literatūrinės meistrystės ir gelmės imitavimo, patetikos ir kičo. Tik tokiame pasaulyje simbolinė Vilniaus širdis gali būti sutapatinta su Katedros aikštės plytele, ant kurios užrašyta „Stebuklas“: „Mes grįšime dviese ir grįšime iš tikro, iki dugno, be jokių kompromisų, grįšime į mano miestą, kuris turi širdį, kasdien ją numindo tūkstančiai pėdų, kartais jie net nepastebi, dažniausiai nepastebi, nežino, bet ji ten, po jų kojomis, tai šaligatvio plytelė, o ant jos parašyta STEBUKLAS“ (p. 276). Paauglystėje stodavomės ant šios plytelės ir sukdavomės ratu mintyse kartodamos kas savaitę besikeičiančių simpatijų vardus. Šiandien man – vilnietei, autorės bendraamžei – ši plytelė tokia pat banali, kaip miesto angelizacija. Kita vertus, daliai (tikriausiai – didesnei daliai) skaitytojų plytelė STEBUKLAS pasirodys visai „Cute“. Arba „Nostalgic“. O gal A. Cicėnaitės sentimentalumą ir kalbos bei laikysenos minkštumą lemia emigracijos patirtis?
Danutė Kalinauskaitė. „Baltieji prieš juoduosius“
„Baltieji prieš juoduosius“ yra pirmasis Danutės Kalinauskaitės bandymas imtis istorinio romano – ankstesnės knygos buvo apsakymų ir esė rinkiniai. Bandymas pavyko – romanas stiprus ir įtaigus. Seniai patyriau jausmą, kai skaitai ir nesinori, kad knyga baigtųsi.
Giminės saga apima maždaug 200 metų tarpsnį. Giminės istoriją ar, tiksliau, protėvių istorijas atkapstyti imasi „Baltųjų prieš juoduosius“ pasakotoja filologė Dalytė (visai linksmas žaidimas autobiografiškumu: Dalytė, kaip ir Danutė, kadaise dirbo leidykloje, kuri jai padovanojo popierinę avį – avis yra leidyklos „Baltos lankos“, kurioje dirbo prozininkė, simbolis). Taigi iš Lietuvos emigravusią Londone viešbutyje kambarius tvarkančią Dalytę aplanko žinia, kad Liuksemburge miręs paslaptingas giminaitis Thomas Vaibzdys jai paliko palikimą – tik reikia įrodyti, kad giminaitis iš tiesų yra giminaitis. Moteris grįžta į Lietuvą ir kartu su Alzheimerio liga sergančia motina bando susigrąžinti prarastą ir net neatrastą laiką – giminės šaknis, siekiančias maždaug 1840 metus (baltieji prieš juoduosius – atmintis prieš užmarštį). Į palikimo medžioklę įsijungia ir apsimetėliai, net buvęs (esamas) mafijoznikas.
Danutė Kalinauskaitė. „Baltieji prieš juoduosius“. Dailininkė Sigutė Chlebinskaitė. – V.: „Tyto alba“, 2023
Kūrinys be proto tirštas – medžiagos, personažų ir istorijų užtektų mažiausiai keturiems storiems romanams („Baltųjų prieš juoduosius“ apimtis – vos 202 p.). Personažai (su labai retomis išimtimis) neprimena nei melodramos, nei farso aktorių, nei tipų iš vadovėlių – tokie paprastai vyrauja istoriniuose romanuose. Ir sakinį – man tai yra didžiausias prozos teksto vertės matas – rašytoja tebevaldo puikiai. Ištisi dešimtmečiai ar net paskirų veikėjų gyvenimai sutalpinami į lakoniškas frazes, paprastučius, bet prasmės prisodrintus vaizdinius: „Klausi, ar tai buvo meilė? O kas kita tad galėjo būti?“ (p. 62); iš tremties Sibire grįžusią Paulę „ės Sibiro ilgesys. (...) Bet užvis labiausiai, galvos ji, ilgiesi vielos, į ją įsikibus per pūgą stumiesi į priekį: ant tavęs griūva sniego siena, bet tu įsikimbi ir žinai, kad neužgrius, kad nepaklysi, nes žinai, kur eini ir kur nueisi, nes žinai, kur viela veda“ (p. 138); „Jis labai mėgo virtinius su bulvėmis ir pirožkus. Užlankstyti tuos pirožkų, kaip koldūnų, kraščiukus, pavakary niūnuojant beklausei Ankai, būdavo vienintelis šiose negailestingose laiko pervartose likęs jaukus užsiėmimas – tai kaip išnykti tamsiose, saugiose motinos įsčiose ir iš ten stebėti šio pasaulio šešėlius“ (p. 149); apie kagėbistą: „Ateina etatinis tipelis buhalterio veidu, stenantis žodžius, lyg kentėtų nuo užkietėjusių vidurių, toks lyg ir norintis būti žmogumi, bet kartu ir negalintis“ (p. 188). Atskiro dėmesio verta Nemuno potvynio, kilusio 1946 m. (net nežinojau, kad toks potvynis buvo), scena: aprašymas toks įtraukiantis, kad krūptelėjau, kai pro potvynio nunešto namo, kuriame slėpėsi Stanislovas, grindis išlindo ledo lytis.
Romanas daugiaplanis, tolimų ir artimų protėvių istorijos netiesmukai atskleidžia tautos istorinius virsmus – baudžiavos panaikinimą, karus, trėmimus, okupacijas, pokarį, sovietmetį. Pabaigoje – gana netikėtas posūkis. Vienintelis rimtesnis „Baltųjų prieš juoduosius“ trūkumas yra tirštumas, lakoniškumas (ypač pradžioje). Skaitant norėjosi, kad autorė labiau, plačiau išskleistų personažų pasaulius, detalizuotų. Tiesa, D. Kalinauskaitės pasirinkta pasakojimo strategija turi motyvaciją: prisimenant labiausiai nutolusius laikus, detalių mažiausia. Tačiau tai juk romanas! Paradoksalus toks taupumas, nes absoliuti dauguma istorinių ir ne tik istorinių romanų kenčia nuo neturiningo plepėjimo.
Jau pradėjau laukti antros „Baltieji prieš juoduosius“ dalies.
Virginija Cibarauskė – literatūros kritikė.