Ramunė BRUNDZAITĖ. Kinų kalendorius

„Kodėl nėra žuvies metų?" – klausia Kastiljonė. „Pakanka drakono, – sako Leng Mei. – Ir gyvatės.
Undinė Radzevičiūtė. „Žuvys ir drakonai"

Majais pasitikėti nebegalima, todėl tenka grįžti prie seno gero, gal kiek nuvalkioto, bet vis dėlto patikimo kinų kalendoriaus. Kinai sako, kad 2013-ieji yra Juodosios vandens gyvatės metai. Neseniai šnekant su bičiuliais buvo paminėta idėja –­ užsakyti knygai horoskopą. Nežinau, ką į tai atsakytų asmeninių horoskopų sudarytoja Valdemara, tad pasitelksiu pigesnį variantą – horoskopai.lt. Pirmajai aptariamai, 2012-aisiais gimusiai knygai-drakonui sekasi: „Sėkmė profesiniame gyvenime Drakono neapleis ir 2013 metais." „Pasitaikys daug gerų progų, kurias tiesiog privalu bus išnaudoti. Tačiau nereikia pamiršti ir šeimos, nes ji gali imti pasigesti Drakono." O štai pačioms Gyvatėms „2013-ieji metai nebus ypatingai lepinantys. Gali būti, kad eilė nemalonumų tiek darbe, tiek šeimoje neigiamai paveiks Gyvatės sveikatą. Galbūt grės nedidelis nelaimingas įvykis, tačiau rimti nuostoliai nelabai tikėtini".
O štai šventųjų kalendorius sako, kad gegužės 10-ąją minimas šv. Antoninas. „Jis buvo kuklus, vadovavo savo rezidencijai padedant tik šešiems pagalbininkams, labai labdaringas, tačiau aktyvus ir griežtas kovotojas prieš lupikavimą ir burtininkus" (bernardinai.lt).

Gvidas Latakas. „Nekalendoriniai šventieji". – Vilnius: „Naujoji Romuva", 2012.

aš labiau sodininkas
negu kalbėtojas aš labiau
akys ir ausys rožei
rožei girdėti
„Sodininkas"

Gvidas Latakas (su tokiu gražiu vardu bei pavarde tik poetu ir būti) savo debiutiniame poezijos rinkinyje pasakoja apie varniukus („Kol išsiris varniukai", 2008) Antrojoje knygoje jis kala eilėraščių vainikus nekalendoriniams šventiesiems. Kaip sako knygos anotacija, Gvidas „tiki, kad ne visi dangaus šventieji puikuojasi mūsų kalendoriuose, o gyvena tarpe mūsų, valgo ir geria, dirba darbus savuosius". Kalviai, akmendirbiai, alchemikai, pozuotojai, rašeivos, orlėkiai (Frėjai, Šulcai, Gintalai, Mockaičiai), beje, vien vyrai, pasakoja savo istorijas. „Pasigendu mažų paprastų istorijų" (p. 88) – rašoma viename eilėraštyje. Čia tokių istorijų labai daug, kaip ir visokių paukščių Latako poezijoje. Tekstuose kartojasi kūrėjo – ypač rašančiojo ir piešiančiojo –­ tema. Eilėraščių rinkinyje gausu autoriaus piešinių – žodis ir vaizdas čia randa bendrą šneką.
Kaip žinia, šie metai – tarmių metai. Liūdna neturėti tarmės. Miestas išlygina ir nugludina visus nelygumus. Nelygumai yra gražūs. Gvido Latako poezija pilna tarmybių. Žodžių žodelyčių, kurie miesto vaikui gali skambėti mistiškai. O štai miesto joje beveik nėra – tai svetima erdvė („bet tu nematysi / tu mieste / tie lapai / tavęs nepasiekia / juos užmuša iškrato / pakeliui į miestą / muitininkai / baltaraiščiai" p. 25). Ryškus, mitinis, pasakiškas Latako eilėraščių mąstymas mieste dingsta.
Ne tik apie Gvidą Lataką kalbant norisi pastebėti – būna eilėraščių, kurie vis perrašomi ir perrašomi. Kai kuriuos galima būtų sutrumpinti, pavyzdžiui, taip: rašau rašau rašau, bet vis tiek akacija / jazminas / rožė / lelija žydi gražiau. Galų gale, „juk gali beveik kiekvienas / surinkti glėbelį žodžių / kaip paukščių kaulus nuplikusius / saulėje ir sudėlioti naują skeletą" (p. 64). Bet poezija, kuri pati savimi abejoja, man patinka labiau nei poezija, kuri skelbiasi transliuojanti transcendentines naujienas.

Undinė Radzevičiūtė. „Žuvys ir drakonai". –­ Vilnius: „Baltos lankos", 2013.

„Europoje drakonas – agresyvus ir pavojingas dailininkų gyvis. Naudojamas tik kaip šėtono simbolis. O kinų drakonas –­ linkintis gero. Ir simbolizuoja jis du gerus dalykus: jėgą ir sėkmę. Kastiljonę ypač neramina drakonai žuvies kūnu. Kristaus simbolis, sujungtas su drakonu, jo akiai nemalonus. Kastiljonė klausia Leng Mei,, kodėl drakonai kartais panašūs ne į gyvates, o į žuvis?" (p. 194)
Undinė Radzevičiūtė literatūros pasaulyje pasirodė išleidusi knygą su užtušuotu keiksmažodžiu pavadinime – „Strekaza (ble)". Tas keistokas, plonytis romanas į rankas man pateko su bookcrossing.com lipduku – perskaityk, užregistruok ir duok kitam paskaityti. Ketvirtoji Undinės knyga storesnė, keturių šimtų puslapių, ir tai džiugina, nes nesvarbu, apie ką autorė berašytų, skaityti malonu vien dėl stiliaus, „rafinuoto ir nerafinuoto humoro", dialogų, kur „herojai kalbasi taip, lyg kapotųsi kardais" (teigiama anotacijoje). Šį sykį ji rašo apie Kiniją, tiksliau apie Vakarų ir Rytų kultūrų sandūras. Tos sandūros knygoje dvi. Pirmoje jėzuitai iš Europos vyksta į XVIII amžiaus Kiniją, antrojoje –­ kinai patys XXI amžiuje atvyksta į Europą su visais savo restoranais.
Cingų dinastijos valdomoje senovės Kinijoje tėvas Kastiljonė tapo imperatoriui portretus, įsimyli vieną jo žmonų Ulą Narą ir nebyliai bando atversti imperatorių į Kristaus tikėjimą. Tai poetiškas, elegantiškas, švelnia ironija ir rytietišku mąstymu apkamšytas pasakojimas. Vis dėlto įdomesnė, man asmeniškai, šiuolaikinė knygos linija, kur meistriška ironija lekia skiedrom. Vilniaus senamiestyje, bute, kuriame anksčiau buvo bankas („Gyvenimas buvusiame banke yra malonus tuo, kad ne bankas kažką atėmė iš tavęs, o tarsi tu iš banko. Tai kaip pavykęs apiplėšimas." p. 74) gyvena trijų kartų moterys: šeimą išlaikanti erotinių romanų rašytoja Mama Nora, dukterys Miki ir Šaša ir nepakartojamas personažas Senelė Amigorena. Kas vakarą jos sėdi ant atamankės, šnekasi ir laukia, kol Mamą Norą parodys per televizorių. Dialogai labai smagiai atskleidžia gyvenimišką absurdą, „kai viduje taip liūdna, o išorėje viskas taip juokinga" (p. 390):
„– Man atrodo... kad tu visiškai nenori, kad tavo giminės turėtų darbą, –­ pasakė Miki. – Tu jai ne giminė, – pasakė Senelė Amigorena ir atsisuko. – O kas? –­ paklausė Miki. – Našta, – atsakė Senelė Amigorena ir vėl nusisuko po raudonu gofruotu toršeru" (p. 177).
Kinai čia pasirodo per dieną trys keturi (senelė Amigorena skaičiuoja), pavaikščioja po buto langais, įeina į savo kinų restoraną, išeina, kieme žaidžia badmintoną („Kinai kaip drugeliai: būtų galima ir nežiūrėti, bet labai įdomu", p. 76). Jei būčiau astrologė ir sudarinėčiau šios knygos horoskopą, sakyčiau, kad žvaigždės jai žada sėkmę.

Per Olov Enquist. „Asmens gydytojo viešnagė". Iš švedų kalbos vertė Zita Mažeikaitė. –­ Vilnius: „Baltos lankos", 2013.

Kad Danijos karaliai dažnai pamišę, tai anokia naujiena, – mąsto danų karaliui Kristijanui VII pažadėtoji Anglijos princesė Karolina Matilda. „Hamletą" ji jau matė. Kristijanas – nedidelio ūgio, mielas, bet nelaimingas ir keistokas karaliukas, kurį vaikystėje auklėjo kankinimais. Daniją jau seniai valdo dvaro aukštuomenė, karalius reikalingas tik dėl akių, bet tokie dalykai kaip šnaucerio Vitrijaus paskyrimas ministru pernelyg į akis krinta, tad Kristianui VII surandamas asmeninis gydytojas Štruenzė.
Štruenzė – simpatiškas personažas. Kilnus, išsilavinęs, pasišventęs Apšvietos idėjoms, tėviškas karaliukui, o ir dantys jo sveiki („Amžininkai tvirtina, kad jis vienas pirmųjų pradėjo naudoti dantų pastą", p. 100). Bet, aiman, gydytojo protą apraizgo geidulių hidra, ir jis užmezga mirtimi baudžiamus ryšius su jaunąja karaliene. Nors ta hidra pora metų netrukdo nei įsimylėjėliams (karaliukas Kristianas labiau panašus į mažą vaiką nei į vedusį šalies valdytoją, tad į romaną panosėje nekreipia dėmesio, mieliau žaidžia su šnauceriu Vitrijum ir negriuku Morančiu), nei Apšvietos reformų vykdymui. „Jam net ėmė atrodyti, kad neliko jokių kliūčių, kad permainoms niekas nesipriešina. Viskas klostosi lengvai ir sklandžiai. Revoliucija vyksta, plunksna krebžda, įsakymai vykdomi, o jis mylisi su ta keistoka mergina, kuri save vadina Danijos karaliene. Jis mylisi, rašo ir pasirašinėja. (...) Revoliucionierius prie rašomojo stalo" (p. 220). Tačiau tokios istorijos juk negali baigtis geruoju.
Istorinis romanas škicuoja XVIII amžiaus pabaigos Daniją. Apie karaliaus dvarą Švedijos princas Gustavas rašo: „Auksas, auksas, visur auksas, viskas paauksuota. Jokio stiliaus. Paradai apgailėtini. Kareiviai nesugeba žengti koja kojon, posūkius daro per lėtai ir nedarniai. Rūmuose – pasileidimas ir begėdystės, dar baisiau negu pas mus" (p. 153). Tuo tarpu už dvaro ribų tebeklesti baudžiava, „daniška vergovė, sukurianti dvarininkams puikią ekonominę bazę" (p. 176). Kartais baudžiauninkai mėgindavo bėgti, sugauti būdavo žiauriai baudžiami. Romane kartkartėm galvą kyšteli Voltaire'as, Diderot, Rousseau (sako, jam priklauso posakis „Pamiršk politiką, verčiau tyliai ir ramiai augink kopūstus", p. 98) ir kiti švietėjai, kurių idėjomis remiasi Štruenzė. Skaitymo malonumą pristabdo gausūs, detalūs aprašymai. Trūkinėjanti chronologija (skaitytojui vis pranešama, kad vėliau šis personažas dar suvaidins svarbų vaidmenį arba kad anksčiau buvo taip ir anaip) – intriguoja. Arba nervina. Romanas lietuviškai pirmą kartą išleistas 2002-aisiais. Rausimasis archyvuose ir bandymas supinti istorinius faktus su fikcija nenuėjo perniek – jį išleidęs autorius sulaukė tarptautinio pripažinimo. Patyrusi vertėja pasakojimą puikiai perteikė lietuvių kalba.

Draugai