Parulskio romanas „Tamsa ir partneriai" kartu su naujai perleistu Radvilavičiūtės esė rinkiniu „Šiąnakt aš miegosiu prie sienos" pristatomas ne tik dėl bendros autorių praeities „Šiaurės Atėnų" komandoje ir ne dėl Radvilavičiūtės esė aptiktų užuominų, kad bent jau fikciniame pasaulyje Giedrą ir Sigį sieja šis tas daugiau nei pasivažinėjimas liftu Lince. Šis ypatingas ryšys – tai abiem autoriams būdinga paradoksali intertekstualumo ir autobiografiškumo jungtis.

Sigitas Parulskis. „Tamsa ir partneriai“. – Vilnius: „Alma littera“, 2013.

Virginija Cibarauskė

Nors metai dar nesibaigė, atrodo, kad Parulskio romanas iš tiesų bus svarbiausias 2013-ųjų literatūrinis įvykis: tokių karštų recenzijų, audringų diskusijų seniai nebuvo. Tai rodo, kokia aktuali yra istorinės atminties, neatsiejamos nuo autoidentifikacijos, problema.

Viena iš galimybių – skaityti Parulskio romaną kaip istorinį (daugumoje recenzijų vyrauja svarstymai, ar iš tiesų veikė organizuotos lietuvių žydšaudžių grupės ir ar galėjo Kaune tais laikais būti tiek daug kokaino). Romano struktūra, intertekstai rodo, kad istoriniai įvykiai čia greičiau tėra pretekstas narplioti tai, ką Parulskis intensyviai narpliojo ir anksčiau – žmogaus būties paradoksą, neįveikiamą prieštarą tarp kūno ir dvasios, proto ir jausmų, dievoieškos ir netikėjimo. Nors istorija pasakojama ne pirmojo, o trečiojo, taigi tarsi visažinio objektyvaus pasakotojo balsu, žiedinė romano kompozicija (pasakojimas prasideda, kai DP stovykloje Vokietijoje sunkiai sužeistas į beprotybės gelmę grimztantis Vincentas savo istoriją patiki daktarui) atskleidžia, kad pasakojama būtent iš Vincento – taigi subjektyvios, be to, sunkiai dvasiškai sergančio žmogaus –­ perspektyvos: objektyvios tiesosakos iš tokio pasakotojo tikėtis, atrodo, kiek nekorektiška. Kita vertus, kyla klausimas, kodėl vis dėlto buvo nuspręsta pasakoti trečiuoju asmeniu – pirmasis būtų skambėjęs daug natūraliau.

Asmeninė Vincento drama universa­lizuojama pasitelkiant intertekstines nuo­rodas – gausiai cituojama Biblija, itin svarbiu tekstu tampa Kafkos „Metamorfozė", Homero „Odisėja". Beveik kiekviena svarbesnė siužeto linija turi savo „atitikmenį" Biblijoje: prie Lietūkio garažų žydus žudantis senis – groteskiška aliuziją į Joną Krikštytoją (p. 26–29); Vincento biografijoje pilna užuominų į Kristaus istoriją (jo motina nežino tėvo veido, vos gimusį Vincentą aplankė trys žvejai, užaugino patėvis dailidė, jis buvo „nukryžiuotas" ir net „prikėlė" mirusįjį), žydšaudžių grupė, su kuria Vincentas SS karininko pavedimu keliauja fotografuoti aukų, pasivadinusi dvylikos apaštalų vardais etc. Taigi karo pasaulis pasirodo esąs atvirkščias pasaulis, groteskiškai klaiki didžiųjų pasakojimų inversija. Tokia pasakojimo strategija pasirenkama bandant apie tragiškus įvykius kalbėti kitaip, rasti naują raiškos būdą, perteiksiantį naują, kitokį požiūrį į holokaustą.

Tačiau užsibrėžtų tikslų nepavyksta įgyvendinti – Biblijos istorijų inversijos itin nesubtilios: kai kurie epizodai pritempti, pernelyg sentimentalūs arba paprasčiausiai vulgarūs, pvz., meilės scena su „erškėčių vainiku" (p. 100), Vincento „nukryžiavimas" (p. 55–56), fotografo amato prilyginimas Kristaus kančiai (p. 86), Juditos – Salomės šokis su Jono krikštytojo galva (p. 209–214). Krikščioniška simbolika tampa fetišu, obsesija: biblinėmis frazėmis kalba ir žydšaudžiai, ir anglų kareiviai, ir atsitiktiniai praeiviai. Personažų dialogai dažnai primena „aforizmų karus". Banali yra ir Menininko figūra: kas gi nežino, kad visiems aukštiems SS pareigūnams būdingas aukštas intelektas, meninės ambicijos ir sadistiniai polinkiai. Nyki, iš esmės tik akims paganyti skirta ir Judita.

Subtilesnės sąsajos su „Odisėja": tiek Vincentas, tiek jo varžovas Aleksandras, kurio psichologinis portretas romane vienas labiausiai vykusių, veikia kaip iš mirusiųjų karalijos išsiveržti negalintys odisėjai. Į Kafkos „Metamorfozę" ir apskritai kafkiškąjį gėdos pasaulį nurodo žmogaus virtimo gyvuliu ar vabalu scenos (Vincento akivaizdoje tokiu būdu transformuojasi beveik visi svarbesni romano veikėjai), atskleidžiančios į nužmoginantį karo sūkurį patekusio subjekto būseną. Gana subtilaus „linktelėjimo" sulaukia ir Antano Škėmos „Izaokas". Kita vertus, vargu ar tokią intertekstų konsteliaciją jau galima laikyti netikėtu rakursu, nauju požiūriu.

Tad kodėl, nepaisant visų trūkumų, romanas vertas dėmesio? „Tamsa ir partneriai" užklausia istorinės atminties „autentiškumą" ir tiesosakos galimybę apskritai. Demonstruojama, kaip labai mūsų suvokimą modifikuoja tekstai, ypač – literatūros kanonas, legitimizuoti didieji pasakojimai, iš viešojo diskurso ištrinantys daugybę žmogiškųjų patirčių (pvz., nusikaltimą padaręs žmogus gali nesijausti nusikaltęs, matydamas neteisybę gali ramiai tylėti, o žudymas, prievarta – jaudina, nes leidžia pačiam pasijusti gyvam). Cenzūros pripažinimas ir bandymas išsiveržti iš didžiųjų pasakojimų karalijos juos dekonstruojant, apverčiant (tegul ir ne visai sėkmingai) –­ Parulskio romano laimėjimai.

Giedra Radvilavičiūtė. „Šiąnakt aš miegosiu prie sienos". – Vilnius: „Baltos lankos", 2013.

Rima Bertašavičiūtė

Nemirtingumas yra baugus ir sunkiai pasiekiamas dalykas. Knygose apie Harį Poterį rašoma, jog jis įgyjamas, paradoksaliai, tik per mirtį: jei atimi kažkam gyvybę, dalis tavo sielos „atskyla" ir apsigyvena kokiame nors daikte – relikvijoje, dienoraštyje. O vėliau iš to daikto galbūt prisikelia. Kartais man atrodo, kad kažką panašaus savo tekstais daro Giedra Radvilavičiūtė: mirties, tiesa, literatūrinės, juose vis daugiau, bet prie jos vis labiau norisi grįžti.
„Šiąnakt aš miegosiu prie sienos" –­ antrasis eseistės rinkinys, sulaukęs pakartotino leidimo, apdovanotas Europos Sąjungos literatūros premija ir verčiamas į anglų kalbą.

Šiuose tekstuose nuolat miršta įvairūs su tradicine eseistika ir proziniu pasakojimu susiję dalykai. Tai ne vien teorinė problema, mat visoms šioms mirtims sugulus į rinkinį vietomis apmiršta ir skaitymo procesas. Pirmiausia čia miršta „gyvenimiškoji" eseistikos plotmė: vis mažiau vadinamojo patirtinio rašymo, kuris buvo toks ryškus rinkinyje „Suplanuotos akimirkos" (2004); beveik visas esė grindžia painūs intertekstiniai žaidimai, nes bet kokia patirtis įmanoma vien tik kaip tekstinė, teksto ir tekste. Dingsta aiški pasakojimo gija, paprastai grindžianti trumposios prozos tekstus: įvykiai, personažai tekstuose ima veidrodiškai kartoti vienas kitą – pavyzdžiui, draugės mirties aprašymas yra pažodžiui kartojamas kitoje teksto vietoje kaip pasakotojos mirties vizija, ir praeitis taip virsta ateitimi, o įvykęs faktas – tikėtina, nuspėjama galimybe. Nelieka ir pačios pasakotojos: pamažu prastėja jos išvaizda ir savijauta, o paskutinėje esė ji miršta. Šitaip atsisakoma pagrindinės eseistikos figūros – žmogiško(s) aš, kuri(s) turėtų būti patirties ir išminties šaltinis. Visų šių dalykų – gyvenimo, pasakojimo, pasakotojo(s) – tarsi ir netrūksta, tačiau, nuolat kartojantis citatoms, tekstai supanašėja ir net suvienodėja: mirties vizija grįžus iš Linco nustoja kuo nors skirtis nuo mirties vizijos rašant apie išvyką į Ameriką ar mirties bute su įjungtu televizoriumi.

Bet apie šiuos dalykus galima galvoti kitaip. Iš mirčių ir vizijų kuriama naujo tipo lietuviška proza – tekstas, lygiai tiek pat nutolęs ir nuo lyrinio vaizdelio, ir nuo pasakojimų apie (kaimo, miesto, sistemos ir t. t.) gyvenimą. Pasakotoja čia prisikelia kaip savų ir svetimų tekstų aidas: pokalbis su dukra („Ilgas pasivaikščiojimas ant trumpo molo") perrašo pokalbį apie Bohumilą Hrabalą iš „Suplanuotų akimirkų"; draugė ir prisiminimai apie draugystę („Susipažinkite: tie, kuriuos sutikti norėčiau dar kartą") – tai iš „Siužetą siūlau nušauti"; kelionė („Temperatūra pagal Celsijų, visa kita – pagal Lincą") – tai Paruls­kio „Kelionė į Praharą" ir „Kai aš gulėjau tuštybės patale". Pasakojimo vingiais ir kartotėmis čia prisikelia literatūrinis modernizmas – kelionė savęs link tolygi kelionei per kitas erdves, laikus ir tekstus. O „gyvenimiškoji" plotmė prisikelia per tekstus, kurie yra lygiaverčiai šeimos nariams, draugams, mylimoms gyvoms būtybėms. Ko vertas jau vien pasakotojos romanas su Nabokovu: „Išdrįsau tos moters paklausti apie jos santykius su vyrais tiesiai šviesiai. Ji keliais sakiniais papasakojo apie kažkokį Nabokovą. Pasakodama kaito ir raudo, tarsi dėl to ryšio jai būtų šiek tiek nejauku" (p. 157–158).

2010 m. išleistas rinkinys buvo labai gražus, bet sudėtingas skaityti ir klaidus. 2013 m. perleistas kietais viršeliais, ant brangesnio popieriaus ir su Europos Sąjungos lipduku, niekuo nepasikeitė. Tai yra tekstai apie kitus (kitų) tekstus, kuriuos, perfrazuojant autorę, norėjosi parašyti ir perrašyti pačiai. Tekstai apie tai, kad mes visos ir visi susidedame iš tekstų, o pasaulį patiriame pagal tai, ką jau kada nors matėme ir skaitėme. Tai gražūs tekstai, kuriuos turbūt norėjosi parašyti dar kartą, o perskaičius 2010-aisiais – skaityti dar kartą. Tik ne visus iškart – geriau, anot šventos tiesos, „gero po truputį".