Virginija Cibarauskė. Trumpoji proza: geros novelės, o kokie vertimai?

Mariana Enríquez. „Tai, ko netekome ugnyje“

Argentinietės Marianos Enríquez (g. 1973) apsakymai, nors anotacijoje lyginami su Julio Cortázaro proza, man pasirodė artimesni ne magiškajam realizmui, bet vadinamajai Amerikos pietietiškosios gotikos literatūrai. Nors veiksmas vyksta ne JAV pie­tuose, o Argentinoje ir jos apylinkėse, apsakymuose atpažįstami visi pagrindiniai pietietiškos gotikos elementai: keisti, groteskiški, dažnai amoralūs personažai, gyvenantys apleistose, nuniokotose, griūvančiose erdvėse, supami susvetimėjimo, korupcijos, brutalių nusikaltimų ir prievartos persisunkusios atmosferos. Aktualizuojami tokie tradiciniai gotikinės literatūros topai, kaip paslaptingas apleistas namas arba griūvantis šeimos dvaras („Murzinas berniukas“, „Adelės namas“), uždraustas įeiti kambarys („Kaimyno patijus“, „Žalias raudonas geltonas“), vyrams keršijanti raganiška moteris ar mergina („Voro tinklas“, „Tai, ko netekome ugnyje“), vaiduoklis, kurio paslaptį personažai bando įminti („Užeiga“, „Petiso Oreichudo apsireiškimas“, „Mokslo metų pabaiga“). Pasakojimų struktūra taip pat artima klasikinei: siaubo šaltinis visuomet lokalizuojamas, grėsmės įgyja materialią išraišką, autorė nėra linkusi mėtyti pėdų, todėl istorijos gana nuspėjamos.

Siaubas M. Enríquez apsakymuose – monstrais virtę vaikai ir moterys, vaiduokliai, žudikai maniakai, mistinių jėgų užvaldyti negyvi objektai, pavyzdžiui, apleistas namas ar užteršta upė, pavojingas miesto kvartalas, – tai krašto sociokultūrinės atmosferos metaforos. Būtent sociokultūrinis kontekstas, kurį rašytoja sąmoningai ryškina minėdama konkrečius Argentinos miestus, priemiesčius ir laikotarpius, leidžia išvengti siaubo mistifikavimo ir egzotizavimo. Kitaip tariant, mistika, žiaurumai, pabaisos apsakymuose – ne savitiksliai. Jų paskirtis nėra dirginti skaitytojų vaizduotę ar perteikti subjektyvias autorės baimes, sąmonės chimeras. Tekstuose primenama ir kartu perspėjama, kad gyvendamas socialiai nesaugioje terpėje žmogus pamažu pats virsta pabaisa. Pavyzdžiui, mačistinėje visuomenėje gyvenančios moterys bet kada gali būti sumuštos ar išprievartautos. Nuolatinė akistata su smurtu jas paverčia žiauriomis, egoistiškomis raganomis. Išnaudojami, prievartaujami, vieniši vaikai tampa lavonais arba zombiais, o apleisti pastatai ar ištisi kvartalai – piktųjų jėgų buveinėmis.

 

Mariana Enríquez. „Tai, ko netekome ugnyje“. Iš ispanų kalbos vertė Laura Liubinavičiūtė. Dailininkas Audrius Arlauskas. – V.: „Sofoklis“, 2018.
Mariana Enríquez. „Tai, ko netekome ugnyje“. Iš ispanų kalbos vertė Laura Liubinavičiūtė. Dailininkas Audrius Arlauskas. – V.: „Sofoklis“, 2018.

 

Pavyzdžiui, apsakyme „Apkvaitę metai“ pasakojama trijų draugių – paauglių mergaičių – svaiginimosi alkoholiu, narkotikais istorija. Jaunų merginų savidestrukcija pamažu virsta grupiniais beprotybės ir žiaurumo protrūkiais. Jos nenori ir nesugeba užmegzti artimų ryšių nei su tėvais, nei su vaikinais, gali pasikliauti tik viena kita. Tačiau buvimas kartu jas stumia lemtingos ribos link. Kas lėmė šią destruktyvią vienatvę trise? Atsakymas glūdi pasakojimą pradedančioje datoje (1989-ieji) ir pirmuosiuose sakiniuose: „Tą vasarą elekt­rą vyriausybės įsakymu kasdien išjungdavo šešioms valandoms, nes šalies energetiniai resursai ėjo į pabaigą (...). Mūsų motinos verkė virtuvėse, nes neturėjo pinigų arba buvo išjungta šviesa, arba negalėjo sumokėti nuomos, arba infliacija surijo visą atlyginimą“ (p. 46). Vėliau paaiškėja, kad nei kitais, nei dar kitais metais situacija Argentinoje negerėjo. Ir nors merginos tvirtina, kad suaugusiųjų bėdos joms nerūpi, įnirtingas svaiginimasis viskuo, ką pavyksta gauti, sufleruoja, jog taip norima pabėgti nuo nepakeliamos realybės.

Dar radikalesnę formą destruktyvios sociokultūrinės aplinkos poveikis įgyja apsakyme „Tamsiuose vandenyse“. Per miestą tekančios upės tarša, dėl kurios kraštui gresia ekologinė katastrofa, lemia išsigimimus. Mutavusių kūdikių vis daugėja, kol galų gale normalumas tampa išimtimi, o labiausiai deformuotas, ant gyvybės ir mirties ribos balansuojantis paauglio kūnas pradedamas šlovinti kaip dievybė. Panašiai ir apsakyme „Tai, ko netekome ugnyje“: vyrų smurto neapsikentusios moterys pradeda radikaliai žalotis tam, kad užbėgtų vyrams už akių ir, tapusios nepatraukliomis monst­rėmis, išvengtų jų agresijos. Destrukcija vyksta ne tik miestuose. Visa Argentinos žemė dėl nuolatinės režimų kaitos virtusi masinėmis kapavietėmis: „Visi vaikščiojame ant kaulų, todėl paprasčiausiai reikia iškasti keletą duobių ir pasieksime mirusiuosius“ (p. 124). Gyvenimas šalia smurtine mirtimi mirusiųjų veikia gyvuosius, nori nenori šį artumą jaučiančius.

Skaitymo malonumą itin gadino vertimo ir / ar teksto redagavimo (redaktorius Justinas Kubilius) kokybė. Palikta nemažai vertalų, prasmę iškraipančių netikslumų. Išsamiai knygos vertimo ypatumai jau buvo aptarti („Literatūra ir menas“, 2019-12-06, Nr. 22), tad paminėsiu tik kelis atvejus. „Stalo centro servetėlės“ (p. 97) – tikriausiai apvalios servetėlės, paprastai tiesiamos stalo centre. Minima, kad „kunigas sustojo ir pamėgino prisidegti cigaretę“ (p. 163), tačiau iš tiesų kunigas ne sustojo, o atsistojo, nes prieš kelias pastraipas „susverdėjęs parkrito“. Kitame apsakyme išversta, kad moteris miega „išgėrusi savo pastilių“ (p. 171). Lietuvių kalbos žodyne pastilė reiškia saldainį arba itin mažų dozių vaistą, vartojamą čiulpiant (pvz., pastilės nuo kosulio). Tačiau personažė miega taip kietai, kad negirdi namuose vaikščiojančio sūnaus, nes geria migdomuosius, t. y. geria ne pastiles, o piliules arba tabletes. Kartais sintaksė (ypač paskutiniajame apsakyme) šlubuoja taip stip­riai, kad sakinius tenka skaityti po keletą kartų.


Lucia Berlin. „Namų tvarkytojos vadovas“

Amerikietės Lucios Berlin (1936–2004) novelės paradoksalios: lietuvių skaitytojams jos pasirodys ir savos, atpažįstamos, ir atveriančios nuo mūsiškio gerokai nutolusios kontekstus – tiek gyvenimiškuosius, tiek literatūrinius. Į rinktinę „Namų tvarkytojos vadovas“ sudėti tekstai priskirtini lietuvių literatūroje pastaruoju metu aktualiam ir populiariam auto-fiction, arba autobiografinės grožinės literatūros, žanrui. Šis žanras ypatingas tuo, jog literatūros kūriniai itin glaudžiai susiję su autorių biografijomis. Ne atsitiktinai L. Berlin biografija, jos gyvenimo ir kūrybos sąsajos trumpai nusakomos net dviejuose įvadiniuose tekstuose ir rinkinio sudarytojo Stepheno Emersono straipsnyje „Apie Lucią Berlin“.

Dėl rintinę lydinčių tekstų sužinome, kad rašytoja tiek vaikystėje, tiek brandžiame amžiuje dažnai keitė gyvenamąją vietą. Los Andželas, Niujorkas, Meksika, Vakarų Teksasas – tik kelios lokacijos, kuriose trumpiau ar ilgiau L. Berlin buvo apsistojusi. Visos šios vietos tampa ir prozininkės novelių veiksmo erdvėmis. Nuo vaikystės autorė sirgo skolioze, todėl teko nešioti stuburą tiesinantį įtvarą, tapusį paskata bendraamžių patyčioms. Rašytojos motina buvo alkoholikė, vaikystėje Lucią ir jos seserį Salę tvirkino senelis. Vėliau – kelios santuokos, keturi vaikai, alkoholizmas, su kuriuo kovojo beveik visą gyvenimą. Intelektualų, hipių, muzikantų, valkatų alkoholikų draugijos, kuriose trumpiau ar ilgiau leido laiką. Tėvų namų prabanga ir skurdas, darbas ligoninės priimamajame bei namų tvarkytojos karjera. Narkomanai, raudonsprandžiai, turtuolių rančos, bytnikai. Kitaip tariant, L. Berlin gyvenimas, maitinantis jos tekstus, iš tiesų įspūdingas.

 

Lucia Berlin. „Namų tvarkytojos vadovas“. Iš anglų kalbos vertė Eglė Naujokaitytė. Dailininkė Lina Sasnauskaitė. – V.: „Kitos knygos“, 2019.
Lucia Berlin. „Namų tvarkytojos vadovas“. Iš anglų kalbos vertė Eglė Naujokaitytė. Dailininkė Lina Sasnauskaitė. – V.: „Kitos knygos“, 2019.

 

Didžioji dalis autorės biografijos faktų figūruoja novelėse, todėl skaitydami nuolat sutinkame tuos pačius personažus, atsiduriame tose pačiose vietose, prisimenami tie patys, tik laiko perspektyvoje jau kitaip vertinami įvykiai, išgyvenimai. Autorė rašo itin atvirai, nestokodama juodojo humoro ir niekada neapgailestaudama. Prozos tekstų kalba rupi, jusliška. Sunkiausiais pasakotojos gyvenimo momentais gelbsti ne tik juodasis humoras, bet ir gebėjimas mėgautis aplinka – gamta, miestų kvapais bei garsais. Taigi, nors skausmo, trauminių patirčių ir su savo degradavimu susitaikiusių, net juo besimėgaujančių personažų „Namų tvarkytojos vadove“ daug, ne mažiau šioje prozoje ir šviesos, gyvenimo džiaugsmo: „Juk iš tikrųjų mažai kas tėra svarbu, ar ne? Turiu omenyje – iš tiesų svarbu. Bet netikėtai, nors trumpą akimirką pajutęs tą grožį, patiki, kad visgi viskas svarbu“ (p. 228).

Lietuvių novelistikoje analogų tokiam pasaulėvaizdžiui, manyčiau, nėra. Žinoma, tėvų slaugymo tema buvo gausiai eksploatuojama Danutės Kalinauskaitės prozoje, o, pavyzdžiui, alkoholizmas – Sigito Parulskio esė. Tačiau L. Berlin registras visiškai kitoks: santūrus, ironiškas, bet kartu itin atviras. Nėra jokio patoso, savosios situacijos bei asmenybės egzaltavimo. L. Berlin pasakotoja ir jos personažai – paribio žmonės, tačiau jie tuo nei didžiuojasi, nei to gėdijasi. Manau, amerikiečių prozininkei artimiausia – visų pirma tematiškai ir santykio su savąja biografija prasme – lietuviškame kontekste būtų Giedrės Kazlauskaitės eilėraščių pasakotoja.

Nors novelės pristatomos kaip autobiografiškos, rašytoja pasirinktą teksto konstravimo strategiją ne kartą ironizuoja. Pavyzdžiui, novelėje „Požiūris“ pasakotoja svarsto, kuo skiriasi pasakojimo pirmu asmeniu įtaigumas nuo neva objektyvaus pasakojimo trečiuoju asmeniu. Autobiografiškumas L. Berlin yra strategija, kuria naudojamasi meistriškai. Nemažai novelių – gana klasikinės struktūros, su netikėtu posūkiu pabaigoje. Jos primena Alice Munro kūrybą (anotacijoje L. Berlin lyginama su Antonu Čechovu). Vis dėlto man labiau patiko asociatyviniais ryšiais ir kalbos bei aprašomų situacijų žaismu grįstos novelės.

Tekstams, kaip ir pačiai pasakotojai, būdingas autentiškas gyvybingumas, neatsiejamas nuo juoko. Juokas itin svarbus tose situacijose, kai norisi verkti. O ką daugiau gali daryti, kai popietė su senu, neįgaliu, mirties nuotaikomis gyvenančiu tėvu vietoje malonaus pasisėdėjimo prie ežero virsta groteskišku pikniku ant nutriušusios pievutės tarp šiukšlių, irzlių senelių namų gyventojų ir pamišusių bėgikų. Arba kai senelis – girtuoklis geriausias miestelio dantistas – nusprendžia išsi­rauti visus dantis ir įsidėti tobulus protezus, o asistente pasikviečia pasakotoją – paauglę anūkę. Kita itin svarbi L. Berlin tema – atmintis, kaip netekties (artimųjų mirties, nutrūkusių santykių, senatvės) įveikimo forma.

Gaila, bet „Namų tvarkytojos vadovo“ skaitymo malonumą taip pat kiek menkina vertėjos patirties stoka ir redaktorės Violetos Kočiūnaitės nedėmesingumas. Būtina pabrėžti, kad L. Berlin novelių vertimo kokybė neabejotinai aukštesnė nei M. Enríquez tekstų. Be to, L. Berlin novelės itin sudėtingos, rašytoja mėgsta žaisti kalbiniais sąskambiais, populiariosios kultūros ženklais, nevengia sunkiai išverčiamos ironijos. Todėl rasti adekvatų registrą verčiant be galo sunku, o kai kada tikriausiai ir neįmanoma. Svarbu ir tai, kad daugumą vertimo „broko“ atidi ir kalbos jausmo nestokojanti redaktorė būtų galėjusi ištaisyti net netikrindama vertimo su originalu. Pavyzdžiui, nevykusią, nenatūralią (o L. Berlin prozos kalba artima šnekamajai) frazę „man laidė pravardę Sija“ (p. 473, orig. „yelling, „Timber!“ when I came“) nesunku pakeisti į elementarų „mane pravardžiavo Sija“; arba „regėjau, kaip mažytės varnos pramojavo“ (p. 476, orig. „I could see these small quick crows flying“) ištaisyti į „mažytės varnos praplasnojo“. Tokių ir panašių akis badančių „trikdžių“, pvz.: „Jie nenori, kad niekur važiuotum“ (p. 481, orig. „They don’t want you to go“) vietoj elementaraus „Jie nenori, kad išvažiuotum“, – ne vienas ir ne du. Tai menkina talentingos prozininkės tekstų sugestyvumą ir į lietuvių kalbą išverstos solidžios apimties rinktinės vertę.

Tačiau baigti apžvalgą noriu puikiu išlaisvinančio, net skaudžiausias traumas apmalšinančio humoro frag­mentu, kuriame pasakotoja ir jos sesuo Salė dalijasi atsiminimais apie neseniai mirusią alkoholikę motiną:

 

– Jos humoro jausmas mane gąsdino. Visus tuos metus, kai žudydamasi palikdavo atsisveikinimo raštelius. Visada skirtus man, – tai tebuvo juokeliai. Arba kai persirėžė venas ir pasirašė: „Kruvinoji Merė.“ Perdozavusi parašė, kad pirmiau mėgino su kilpa, bet ši jos „nekabino“. Paskutinis jos laiškas nėmaž nebuvo juokingas. Rašė puikiai žinanti, kad niekada jai neatleisiu, tad ji man irgi niekada neatleisianti už griuvėsius, į kuriuos paverčiau savo gyvenimą.

– Man ji niekada nepaliko jokio savižudės raštelio.

– Neįtikėtina. Sele, ar tu rimtai pavydi, kad visi savižudės rašteliai buvo skirti man?

– Na taip, šiek tiek. (p. 374)