Sandra Bernotaitė. „Ka­tė, kurios reikėjo". –­ Kaunas: „Jovaro tiltai", 2013.

Debiutinis Sandros Bernotaitės novelių rinkinys „Gaisras" (LRS leidykla, 2010) gaisro gal ir nesukėlė, tačiau sudomino stilistiniu įvairiapusiškumu – vienos novelės priminė poe­ziją proza, kitos – neblogai sukaltą trilerį. Tad išgirdusi apie romaną ėmiau spėlioti, koks gi jis bus – poetiškas, publicistinis, eksperimentinis, o gal detektyvinis? Tiesa slypėjo kažkur per vidurį.

Romano veiksmas vyksta netolimoje praeityje – „nykiais" 2003 m.: gausu nuorodų į to meto sociokultūrinį kontekstą, politinio gyvenimo peripetijas („Jei negirdėjote, tai va: visas Prezidento tualetinis popierius užvaražytas tos gruzinų burtininkės", p. 255). Kita vertus, vyrų ir moterų santykiai, tiksliau – personažų refleksijos šiomis temomis, neretai atrodo kaip atkeliavę iš XIX a. pabaigos: „Jeigu ne jo, tai kieno gi būtum? Jeigu niekieno – tai kaip gi save mylėti?" (p. 20), „be vyro gyvenime liktum tik atlieka" (p. 26).

Tokiame štai kontekste gyvena kompleksuota trisdešimtmetį perkopusi bibliotekininkė Virga, kuriai po motinos mirties tenka susidoroti su vidiniais ir išoriniais demonais – ilgesiu, vienatve, pragaištinga motinos įtaka, netikėtai sugrįžusiu patėviu, į sąmonės paviršių iškilusiais prisiminimais apie patirtą prievartą ir kiek pavėluotomis tapatybės, savojo balso paieškomis.

„Nelengva pasakoti balsu moters, niekuo ypatingai neišsiskiriančios, negražios, tylinčios", – teigia autorė ketvirtajame knygos viršelyje. Ir iš tiesų Virga linkusi „mąstyti" išmoktomis tiesomis, „liaudies išmintimi". Net po mirties motina išlieka svarbiausiu Virgos gyvenimą valdančiu balsu, kuris prasiskverbia pro pasakotojos balsą (romanas parašytas pirmuoju asmeniu), jį iškraipo, deformuoja. Neretai neįmanoma atskirti, kur kalba Virga, kur –­ motina, o kur – visų be išimties personažų pasaulėvaizdį formuojanti galinga jėga –­ stereotipai.

Daugumai personažų stinga vidinės gelmės: ironiški šaržai, o ne žmonės yra pirmoji Virgos meilė mamyčiukas Aidas, jo valdinga motušė, kaimynė Galina, tuo tarpu „maištingoji" Unė ir turintis problemų Rolandas – tarsi iš paaugliams skirtų serialų. Kita vertus, gal nemokėjimas suprasti, pamatyti po buitiškumo, stereotipų luobu slypinčių asmenybių, ir yra didžioji pasakotojos Virgos problema? Negebėjimas ar nenorėjimas ieškoti ir atskleisti tiek konkrečių personažų elgesį lemiančių motyvų, tiek apskritai gyvenimo sudėtingumo, daugiaprasmiškumo ir yra tas šaukštas Bernotaitės romaną gadinančio deguto – nors kai kurie epizodai, net atskiri skyriai itin vykę, talentingai parašyti, bet nuoseklaus, įtikinančio visumos vaizdo jie taip ir nesudaro.

Romano pasaulis nejaukus, grubus –­ tai vienišių pasaulis. Prasmingi santykiai –­ tie, kurie nutrūksta vos užsimezgę. Net ir katė galų gale išleidžiama į nežinią. Neatsitiktinai pavadinime vartojamas būtasis laikas – „Katė, kurios reikėjo" (bet jau nebereikia): „Mano meilė baigsis – įsiklausau – Mano ašaros baigsis – nustembu –­ Mano gedulas baigsis – tarsi tai būtų ne tik mano balsas, bet ir mano žodžiai – Ir viskas baigsis..." (p. 334).

Jurga Adomo. „AŠ+MB=AŠ". –­ Vilnius: „Obuolys", 2013.

Vienatvės, destruktyvių santykių tema gvildenama ir debiutinėje Jurgos Adomo pseudonimu pasivadinusios rašytojos knygoje „AŠ+MB=AŠ". Tiems, kam skaitymo malonumas neatsiejamas nuo gero stiliaus, išpuoselėtos kalbos, subtiliai reflektuojamos reprezentacijos problemos, „romano" „AŠ+MB=AŠ", pradedamo pasižadėjimu rašyti „tiesą, tikrą tiesą apie savo gyvenimą" (p. 5), nerekomenduoju. Apie knygos pobūdį perspėja ir pavadinimas – aliuzija į mokyklų suolus puošusias meilės formules A+B=KM(L) (A ir B čia –­ subjektų vardai, KM – jausmų išraiškos pobūdis (karšta meilė), drąsesnieji dar pridurdavo ir L – lovoje); tuo tarpu santrumpa MB –­ internetiniuose supermamų forumuose itin dažnai vartojamas epiteto Mano Brangusis trumpinys. Tiesa, knygos pasakotoja MB aiškina kaip nuorodą į pasaką apie Mėlynbarzdį, tačiau mokyklinė meilės formulė išlieka nepakitusi.
Pasakotoja Jurga – 33 metų veikli, iniciatyvi, tačiau stabilių asmeninių santykių užmegzti nesugebanti mergina. Paslaptingasis MB – pasiturintis vyresnis verslininkas. Intriga užsimezga, kai paaiškėja, kad MB yra ekstremalus žaidėjas: tuo pat metu jis susitikinėja ne tik su Jurga – jo moterų sąrašas neturi pabaigos. Su viena iš MB moterų – Laima – Jurga susidraugauja po to, kai užtinka ją vyro lovoje. Moterys nusprendžia kartu vaduotis iš pragaištingos MB įtakos, rašydamos bend­rą tinklaraštį. Skamba egzotiškai? O gal šiek tiek infantiliai?

Tačiau tai tik pradžia. Pusę gyvenimo kelio nuėjusi ir netikėtai jį pametusi, Jurga prarasto dvasinio balanso ieško meditacijos stovyklose, analizuoja sapnus, badauja, konsultuojasi su madingais gyvenimo būdo patarėjais (visi kontaktai nurodyti knygos pabaigoje), keliauja, mezga naujas pažintis – visa tai išsamiai aprašoma tinklaraštyje, kuris sumanių leidėjų dėka virsta knyga.

Jau girdžiu priekaištus, kad tai ne literatūra, kad tokių tekstų nei skaityti, nei kitiems rekomenduoti neverta, tačiau, net ir neturėdamas jokios meninės vertės, šis kūrinys gali visai neblogai pasitarnauti: a) smalsiesiems – kaip langas į svetimą gyvenimą; b) meilės kančias kenčiantiems –­ kaip terapija; c) literatūros sociologams – tekste puikiai atsiskleidžia pasaulėvaizdis tų, kurie dvasinį tobulėjimą aiškina verslo metaforomis:

Įsivaizduoju, angelai pasakoja vieni kitiems istorijas: (...)

– Ką darysi?

– Jau darau, kaip tik ir einu iš pasitarimo su projektų vadovu.

– Ką patarė?

– Paskyrė patyrusį konsultantą (p. 62).

 

Undinė Radzevičiūtė. „Strekaza". – Vilnius: „Baltos lankos", 2013.

Plonytę debiutinę Radzevičiūtės knygelę pirmą kartą perskaičiau 2003 metais. Nuo mokyklos baigimo tuomet tebuvo praėję vos metai, tad mane vis dar žavėjo viskas, kas vienaip ar kitaip neigė taisyklingos kalbos ir lietuvių literatūros klasikų sukonstruotų bei mokytojų mano galvon infiltruotų klasikinių pasaulėvaizdžių autoritetą. Todėl susižavėjimo atodūsius anuomet sukėlė ir autorės pratarmė ketvirtajame viršelyje („Niekada nemylėjau l. kalbos dėl jos agrariškumo. (...) Tikrasis knygos pavadinimas yra ne Strekaza, o Strekaza ble, tik kilo grėsmė, kad kalbos komisija tam nepritars. Kalbos komisijos aš irgi niekada nemylėjau ir negerbiau jos darbo"), ir minimalistinis Radzevičiūtės sakinys, ir su vyraujančiomis moteriškumo sampratomis, kaip tuomet atrodė, nieko bendra neturintis pagrindinės herojės paveikslas. Taigi, pamačiusi, kad „Baltos lankos" knygą išleido pakartotinai, nusprendžiau pasitikrinti, ar knyga paveiks ir dabar – dešimčiai metų praėjus.

Tad ar paveikė? Ir taip, ir ne. Anuomet stulbinęs romaną valdantis paradoksas, primenantis tai Daniilo Charmso nutikimus, tai Dzen koanus, dabar daug dažniau sukeldavo ne nuostabą ir sutrikimą, o nuobodulį –­ tarsi skaitytum nejuokingus anekdotus.

Nepaisant to, stojiškai ironiškas romanas apie padėtį be išeities žavesio turi: klaustrofobiškame pasaulėlyje maklinėjantys personažai tarsi žiogeliai: vos pradeda griežti savo giesmelę – žiema jau ir čia. Arba netikėtai ateina skruzdėlė ir nukanda galvą. Susivokti situacijoje pagrindinei personažei padeda go: strateginis kinų žaidimas, kurio moko auksiniu dantimi blyksintis Arsenijus Toporovas.

– Kaip šaškės juda: nuo susikirtimo į susikirtimą?

– Jos nejuda. Jos užima poziciją ir stovi. Jei priešas apsups, – uždus, mirs, pateks į nelaisvę.

– ...

– Šiame kare mirti yra geriau, nei patekti į nelaisvę.

– ...

– Patekęs į nelaisvę yra miręs visam laikui.

– O tiesiog miręs – miręs ne visam laikui?

– Nebūtinai. (p. 43)

„Strekaza" – tarsi juodu laku padengta kiniška dėžutė: nors atidaryti negali, bet žvelgdamas į iškreiptą savo veido atspindį imi ir patiki, kad viduje kažkas vis dėlto yra.

P. S. Paradoksalu, bet Radzevičiūtės romanas išpildo visus bestselerio reikalavimus: yra čia ir humoro, ir paslaptinga žmogžudystė, ir pasiaukojanti meilė, ir Dzen, ir net žemės link nesustabdomai artėjantis asteroidas. Romanas nepatiks tiems, kas nesupranta rusiškai.