Kaip derėtų vertinti knygą, kurios knygynai niekada nepritrūksta? Tai gali būti populiarus, naujo tiražo vis sulaukiantis kūrinys arba neskaitomas, sausas dulkes lentynose renkantis tomelis. Įdomus ir unikalus bestseleris arba eilinė grafomanija, neišvengiamai atsidursianti skaitytų knygų knygyne. Bet yra kūrinių, kuriuos vertėtų nuolat perleisti ir kurie neturėtų būti perleidžiami iš rankų į rankas, o saugomi lentynose. Apžvelgsiu du antro leidimo sulaukusius romanus, kurie tobulam pasaulyje išvengtų liūdno perleidžiamų knygų likimo.

 

George Orwell. „Lapok, aspidistra!“

Virš imperijos, kurios teritorija driekiasi beveik per visą Žemės rutulį, lėtai slenka sunkūs švininiai debesys. Turbūt nėra dienos, kai iš jų nėščių pilvų, nukarusių iki žemės, nepiltų lietus, kuriam vis tiek nepavyksta nuplauti amžinais suodžiais apsitraukusių namų, gatvių ar rūškanų darbininkų veidų. Įžengęs į purviną angliško namo galinį kiemą, kuriame karaliavo didžiulės žiurkės, supratau, kad apie tokią Angliją rašė Geor­ge’as Orwellas.

G. Orwellas buvo kairiųjų pažiūrų intelektualas ir rašytojas, kurį gerbė net dešiniojo sparno politikai. Jis ne kartą kritikavo vietinius socialistus, smerkė savo šalies bendradarbiavimą su sovietais ir pačią Sovietų Sąjungą. Būtent du šios santvarkos absurdo ir tragedijos įkvėpti romanai – „1984-ieji“ ir „Gyvulių ūkis“ – tapo garsiausiais rašytojo veikalais. Tačiau neretai pamirštama, kad nemaža jo kūrybos dalis skirta Britų imperijos socialinei kritikai. „Lapok, aspidistra!“ kaip tik ir analizuoja šį vietinį kontekstą. Romane pasakojama apie skurdžių, knygyne dirbantį ir rašytoju svajojantį tapti Gordoną Komstoką. Jis yra klasikinis Carlo Gustavo Jungo apibūdintas kraštutinis intravertas – nuolat savimi abejojantis, kitus veltui įtarinėjantis, neveiklus, kritikos bijantis žmogus. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad romane svarbiausią vietą užima būtent pagrindinio veikėjo psichologinis portretas, atsiskleidžiantis Komstokui patiriant gyvenimiškus sunkumus, fobijas ar neurozes. Tačiau šie subjektyvūs išgyvenimai parodo laikotarpio, kurį kritikuoja G. Orwellas, specifiką.

 

George Orwell. „Lapok, aspidistra!“. Iš anglų kalbos vertė Arvydas Sabonis. Viršelio dailininkas Kazimieras Dainovskis. – V.: „Kitos knygos“, 2021.

 

Romane užsimenama apie Vokietijoje valdžią gavusį Adolfą Hitlerį – taip paaiškėja, kad veiksmas vyksta dar prieš Antrąjį pasaulinį karą. Skaitytojas nukeliamas į Angliją, kurioje vis dar gaji Viktorijos laikų moralė. Šį istorinį laikotarpį rašytojas puikiai išmanė: prisiminkime, kad jis gimė kilmingoje Indijos britų šeimoje, be to, mėgo skaityti vieną žinomiausių tų laikų rašytojų Charlesą Dickensą. Viktorijos epochą nagrinėjantys istorikai dažnai pastebi, kad šiam perio­dui būdingos dviprasmiškos įtampos, veikiančios ir sparčiai besikeičiančią kasdienybę. Pavyzdžiui, Bostone gyvenantis griežtą cenzūrą vykdančios organizacijos narys industrialistas Godfrey Cabotas slapta savo žmonai laiškuose rašė, kaip geidžia, kad ji sekso metu šlapintųsi jam į burną. Panašūs pavyzdžiai leidžia teigti, kad seksas tuo laikotarpiu buvo nutylimas leitmotyvas, o jo keliama įtampa kaip tik ir aktualizuojama G. Orwello romane. Vienoje iš juokingesnių knygos vietų rašoma, kad Komstokas šaiposi iš knygyno pirkėjų, nuolat ieškančių „jarotinių“ romanų. Verta prisiminti, jog būtent tuo metu tokie rašytojai kaip Jamesas Joyce’as ar Williamas Faulkneris atsidūrė teisiamųjų suole už pornografinių romanų rašymą, tačiau tai netrukdė jų kūriniams plisti ir būti skaitomiems. Beje, G. Orwello pagrindinio veikėjo pavardė yra nuoroda į griežtą puritonišką moralę propagavusį Anthony Comstocką – vieną žinomiausių XIX a. pabaigos cenzūros šalininkų. Tačiau griežtos moralinės normos netrukdo pagrindiniam veikėjui elgtis amoraliai: kai Komstokas pagaliau susikrapšto pinigų ir smarkiai prisigeria, jo glėbyje atsiduria prostitutės. Lyg tikras Viktorijos laikų (pseudo)buržua, į moteris jis žvelgia dvejopai – arba kaip į angelus (jo paties konservatyvių pažiūrų mergina), arba kaip į kekšes.

Romane taip pat nagrinėjama Viktorijos epochoje gaji socialinio neužtikrintumo baimė. Tai buvo didelių permainų laikai: senieji socialiniai saitai ėmė galutinai trupėti, nes aristokratiją išstūmė buržuazija. Tačiau Komstokas gyvena senosios epochos nuotaikomis, todėl nesiliauja svajoti apie turtingą anglų aukštuomenės klubinį gyvenimą, kuris buvo įmanomas dėl išnaudotojiškos klasių sistemos. Komstoko mąstymas ir elgesys visiškai priklauso nuo jo finansų, todėl bendraudamas su turtingu draugu laikraščių leidėju nuolat reflektuoja savo socialinį menkumą ir niekaip nedrįsta įsipareigoti merginai, nes nesijaučia pilnaverčiu visuomenės nariu. Visus pagrindinio veikėjo planus vainikuoja viena mintis – turėti daugiau pinigų. Kol senieji džentelmenai kalba apie industrializacijos bei mašinų teikiamus malonumus, o darbininkų minia vergauja gamyklose, naujasis buržua kala šilingus ir nesustabdomai keičia pasaulį. Šią įtampą, kylančią tarp skirtingų klasių ir patirčių, puikiai atskleidžia antrame romano plane likusios Britų imperijos situacija. Sparčiai besikeičiančiame pasaulyje imperija turėjo tapti stabilumo oaze, tačiau artėjantis Europos krachas nežada šviesaus rytojaus nei snobui aristokratui, nei vergui proletarui, nei netikėtai praturtėjusiam buržua.

G. Orwello romano pavadinimą įkvėpusiai aukštajai aspidistrai (lot. aspidistra elatior) Anglijos istorijoje atiteko gana nevienareikšmis vaidmuo. Ši gėlė tapo simboliu, nurodančiu tiek į saugų stabilumą, tiek į pakvaišusį progresą. Tai buvo vienintelis augalas, galėjęs augti tamsiuose ir tvankiuose darbininkų kambarėliuose, kuriuose naudotos neseniai paplitusios taršios aliejinės ir dujinės lempos. Aspidistra, ilgaamžis ir daug priežiūros nereikalaujantis augalas – dviprasmiškos tikrovės, kurią romane nagrinėja G. Orwellas, ženklas.

 

Philip K. Dick. „Žmogus aukštoje pilyje“

Po plevėsuojančia Amerikos vėliava, kurios centre raitosi svastika, žmonės sveikinasi šūksniu „sieg heil“. Tolumoje nebyliai iškėlusi dešinę ranką saliutuoja Laisvės statula, o Volstrito gatvėje kabo didžiulis Hit­lerio plakatas. Tai ne liberalo košmaras ir ne šlapias neonacio sapnas. Tai tik rašytojo Philipo K. Dicko vaizduotės sukurtas pasaulis – aršiausia nūdienos pasaulio kritika.

„Žmogus aukštoje pilyje“ – bene garsiausias uchroninis romanas. Šis terminas priskiriamas prancūzų filosofui Charles’ui Renouvier, kūrinyje „Uchronija“ aprašiusiam kas būtų, jeigu Romos imperija nebūtų tapusi krikščioniška^*. Būtent ši spėlionė geriausiai apibrėžia kontrafaktinę literatūrą, nagrinėjančią laiką (sen. gr. chronos), kurio iš tiesų niekada nebuvo (priešdėlis u-). O kas, jeigu? Ph. K. Dicko romane pasakojama alternatyvi istorija, nes Antrąjį pasaulinį karą laimėjo ir karo grobį pasidalino Trečiasis Reichas ir Japonijos imperija. Vaizduojamas įstabus, bet nebūtinai teisingas pasaulis, kurį skaitytojui pačiam norisi plėtoti ir įsivaizduoti, pavyzdžiui, kokia galėtų būti šio pasaulio kasdienybė. Japonai kolekcionuoja ikikarinės Amerikos buitinius prietaisus, o jų gyvenimo pasirinkimus lemia senovinė iš kinų kultūros kilusi „Permainų knyga“. O vokiečiai pamažu užkariauja Mėnulį ir Marsą, išdžiovina ir pasėliais užsodina Viduržemio jūrą. Sunku nesistebėti Ph. K. Dicko sukurtos tikrovės turtingumu, dar sunkiau nekelti klausimų apie šio alternatyvaus pasaulio moralumą. Uchroninius kūrinius nagrinėjantys teoretikai dažnai pastebi, kad šio žanro stiprybė – neakivaizdžių moralinių dilemų išryškinimas. Tokie kūriniai, anot jų, dažniau kalba apie mus pačius, o ne vaizduojamus žmones.

 

Philip K. Dick. „Žmogus aukštoje pilyje“. Iš anglų kalbos vertė Aušra Stanaity- tė-Karsokienė. Dailininkė Lena Klyukina. – V.: „Kitos knygos“, 2021

 

Kokius klausimus romane kelia rašytojas? Visų pirma, nagrinėja nestabilią mūsų dienų tikrovę. Kūrinio naratyvą į priekį veja per savilaidą paplitęs alternatyviosios istorijos veikalas, kurį parašė Žmogus, gyvenantis aukštoje pilyje. Ši „knyga knygoje“ trikdo utopinę romano kasdienybę, nes teigia, kad viskas priešinga tam, kas oficialiai sakoma. Kalbant schematiškai, Ph. K. Dickas sukūrė pasakojimą, kuriame įterptas dar vienas fiktyvus kūrinys, o šio kūrinio pagrindinė mintis visiškai apverčia paties Ph. K. Dicko parašyto romano prasmę. Veikalo sudėtingumą ir mindfucką puikiai atskleidžia iki šiol nevienareikšmiškai interpretuojama atomazga. Neretai teigiama, kad „Žmogus aukštoje pilyje“ yra neužbaigtas kūrinys, reikalaujantis papildomo komentaro ar paaiškinimo. Ph. K. Dickas iš tiesų svarstė parašyti tęsinį, tačiau tai jam padaryti sutrukdė ankstyva mirtis. Kita vertus, romanas įvertintas prestižiniu Hugo apdovanojimu, patvirtinančiu knygos kokybę. Mano subjektyvia nuomone, geresnės pabaigos niekas ir nesugalvotų, nes joje puikiai pavaizduotas simuliacinis postmodernios tikrovės, kurią nagrinėjo Jeanas Baudrillard’as, veikimo principas. Ph. K. Dickas romane demonstruoja, kad dominuojantys simboliai nenurodo į jokią tikrovę, nes jų prasmė formuojama per kitus simbolius ar galios centrus. Viskas yra mūsų pačių palaikoma simuliacija, pamatinės tiesos neegzistuoja – štai ką teigia knygos atomazga.

Kritikai pastebi, kad uchroniniai kūriniai dažniausiai išpopuliarėja per politines krizes. Pavyzdžiui, taip pat apie nacių pergalę pasakojantis Leno Deightono alternatyviosios istorijos romanas „SS-GB“ 8 dešimt­metyje sėkmingai užčiuopė neigiamas anglų nuotaikas, kilusias po Jungtinės Karalystės įstojimo į Europos Sąjungą. Romanas ir vėl išpopuliarėjo po beveik 30 metų, kai „Brexitas“ pažadino anglų nacionalistinį nusistatymą Europos atžvilgiu. Visai neseniai aktualumą atgavo ir „Žmogus aukštoje pilyje“. Negalime įlįsti į rašytojo maukaulę ir sužinoti, kas konkrečiai jį įkvėpė, tačiau romanas turbūt neatsitiktinai vėl išpopuliarėjo (buvo net ekranizuotas), kai JAV prezidentu tapo kraštutiniais pasisakymais pasižymintis Donaldas Trumpas ir paaštrėjo politinis susipriešinimas. Tokio pobūdžio politinė suirutė ir jos keliama baimė – svarbus kūrinyje nagrinėjamas klausimas. Dėl panašių priežasčių „Žmogus aukštoje pilyje“ šiandien aktualus ir Lietuvoje: tekstas padeda analizuoti viešojoje erdvėje įsiplieskusias kovas dėl simbolių (politinių idiotų bandymas „susigrąžinti“ vaivorykštę, pasisavinti Vytį ar Vytauto Kernagio dainas), vis drąsiau skleidžiamą melą dėl COVID-19 epidemijos ir „tautą budinti“ bandančią masę. Juk žinome, kad dažnai kartojamas melas galiausiai virsta tiesa.

Ph. K. Dicko kūriniai yra lyg Moebijaus juosta ar Mauritso Cornelio Escherio paveikslai – skirtinga perspektyva atskleidžia naują ir daugiaprasmį visumos vaizdą. Kiekvieną kartą šie tekstai pasako kažką naujo ir unikalaus – todėl yra skaitomi ir mėgstami. Todėl Ph. K. Dicko knygos privalo atsidurti kiekvieno skaitytojo lentynoje.

 

* literaturairmenas.lt/publicistika/vitalij-binevic-uchronija-kaip-budas-iveikti-traumine-patirti