Dainys A. AKYS GIRDI SIELAGĖLĘ. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2013.

Augustino Dainio poezijos knyga „Akys girdi sielagėlę" (2013) į mano rankas pakliuvo tik šį pavasarį. Tada sužinojau, kad jis ką tik tapo ir Zigmo Gaidamavičiaus-Gėlės premijos laureatu. Sveikinimai autoriui! Kitaip ir būti negalėjo, jau vien dėl gėlių gausos. Perskaityti eilėraščiai sukėlė visokiausių klausimų –­ ar lengva filosofui rašyti poeziją ir ar lengva tvankų pavasarį skaityti filosofinę poe­ziją? Ypač, kurios tiek daug (knygos apimtis – 222 puslapiai). Bandau viską aprašyti nuosekliai.

Knygos pavadinimas – „Akys girdi sielagėlę" – taiklus, fiksuojantis kelias A. Dainio poezijos dominantes. Jo eilėraščių vaizdiniai išskirtinai vizualūs. Pasaulį lyrinis „aš" patiria žiūrėdamas, tačiau tas žvilgsnis tarsi persismelkiantis kiaurai, apimantis ir kitas jusles –­ „akys girdi". Grožis, jo svarba, atrodo, yra visos knygos pagrindas. Lyrinis „aš" visada ir visur ieško grožio blyksnių, kurie tik ir padeda jam gyventi, jį įkvepia: „Kol duota regėti grožį, tol pasauliui bus viskas gerai" (p. 189). Kaip čia neprisiminsi F. Dostojevskio sentencijos iš „Idioto" –­ „Grožis išgelbės pasaulį", jau tapusios aksioma kelioms kartoms?

Lyrinis „aš" ne tik ieško grožio gamtoje, bet ir jį reflektuoja, o tai daro puikiai išmanydamas estetiką. Lyrinis „aš" – profesionalus stebėtojas ir filosofas, kuriam gamta tampa impulsu aprašyti ne tik vidines patirtis, bet ir savo mąstymo, suvokimo apie grožį slinktis. Lyrinis „aš" kalba apie tai, jog patirti grožį galima tik jam atsivėrus, o įveikus visus žmogiškuosius ribotumus įmanoma pasiekti ir aukštąją akimirką. Estetinei pajautai parankus ir minėtas vizualumas. Švelnių, subtilių spalvų paletė (rausva, sidabrinė, žydra, violetinė) dažnai aprašoma ne tiesiogiai (ir tiesiogiai), o išryškėja per matomas gėles. A. Dainio poezijoje išvysime tulpių, rododendrų (juos ypač mėgsta), erškėtrožių, našlaičių, vandens lelijų, paprastų lelijų, pievos gėlių. Gėlės, spalvos dažnai kontrastuoja su lyriniam subjektui negatyvia spalva – pilka. Gėlėmis pilkoje kasdienybėje išreiškiamas pasaulio grožis, trapumas, laikinumas. Tad ir sielagėlė pražįsta tik vieną naktį: „Išauš rytas ir sielagėlė nužydės, o aš vėl / mėginsiu išmelsti įkvėpimo arbatpinigių" (p. 8).

Grožis (kaip minėta, dažniausiai gamtos) dažniausiai kontrastuoja su kasdienybe, rūpesčiais, kuriems išreikšti neretai pasirenkamos ir jau klišėmis tapusios metaforos – „kasdienybės kalėjimas", „gyvenimo vieškelis", „išgerti taurę iki dugno". Nepaisant su konkrečiomis gėlėmis, kitomis detalėmis susijusio vizualumo, lyrinio „aš" santykis su kasdienybe paprastai yra neigiamas: „ištrūkstant iš gelžbetonio ir stiklo / civilizacijos gniaužtų, sugaunančiu mus prikepusiu / asfaltu, automobilių dujomis ir begaliniu nuovargiu" (p. 213).

Daiktų A. Dainio poezijoje yra, bet nedaug ir dažniausiai jie esti kažkur fone, antraeiliai. Pastebėti, bet nesureikšminti: „Dabar ten tylu, ir gili vandens akis / ten dabar mato paauglio meilės svajones / (...) kai pusdienį ieškojęs ančių lizdų jis / džiovinosi sportbačius prie rusenančio laužo" (p. 13). Tokį daiktų, išorinės tikrovės (bet ne gamtiškosios) ignoravimą nulemia lyrinio „aš" dėmesys vidiniam pasauliui. Kūnas A. Dainio poezijoje suvokiamas kaip ribotas, įmestas, negalintis išsivaduoti. Jis priklausytų tai pačiai nuobodžiai, pasikartojančiai kasdienybei. Siela, jo priešprieša išvaduoja, suteikia laisvę, laimę: „Žiūriu į erškėtrožės krūmą ir jaučiu grožio / tvinksnius savo sieloje, kuri virpa / prisiminus tai, ką regėjo viršdangėje" (p. 29). Kūnui ši viršdangės patirtis būtų neįmanoma. Taip A. Dainio poe­zija kontrastuoja su daiktiškąja lietuvių poezijos tradicija, yra ne kasdienybės, transcendentiškoji lyrika.

Iš grožio išplaukia ir esminis A. Dai­nio poezijoje Dievo ieškančio žmogaus klausimas. Lyrinis „aš", kuris mėgsta viską paaiškinti, eilėraštyje „Keli prolegomenai dėl bet kurio originalaus teksto rašymo" pasako, jog „Pirmiausia siekti šventumo, / o ne grožio" (p. 115). Taigi grožio blyksniai yra Dievo apraiškos, suteikiančios prasmę žmogaus gyvenimui: „Visa tai ateina iš Anapus, kad būtų pašventintas Šiapus" (p. 81). Lyrinio „aš" siekiamybė –­ artimas santykis su Dievu. Per grožį „aš" pažįsta Dievą, artėja jo link. Nuolatines Dievo paieškas išreiškia ir ne kartą aptinkamas kopėčių, atremtų į dangų, vaizdinys. Lyrinis „aš" ne kartą mini „nuobloškio žemę", kuri, kaip galima suprasti, žmogui lemta, nepasirinktina. Žmogus tiesiog yra „įmestas į srūvantį laiką". Ir ši atskira būtis nuo Dievo sukelia skausmą. Lyrinis „aš" išgyvena pragarą savyje (p. 105), vaikšto po tamsą (p. 103).

Per gamtą patiriamo grožio apraiškos žemėje susieja šiapusybę su anapusybe, steigia dangų žemėje, priartina Dievą: „Drauge ramu širdyje, / nes pamačiau iškritusį seniai lauktą / drėgną sniegą, kuris suvilgė akis ir leido / sutikti neregimą Dievą savo kiemo kampe" (p. 113). Patirti Dievą kasdienybėje – didžiausia laimė. Daugiausia Dievo patirties ar jo paieškų, aišku, skyriuje „Gamtos teologija". Įdomūs dėl formos pasirodė eilėraščiai „Būties veidai" (p. 203) ir „Himnas vandens lelijai" (p. 193).

Kaip lyrinis subjektas nuolatos ieško Dievo, taip ir ilgisi „prarasto rojaus", į kurį grąžina jo mylimoji, moteris, ryškiai pasirodanti tik viename skyriuje – „Vabzdys meilės gintare". Mylimoji steigia lyrinį „aš", šiame skyriuje ji prilygsta Dievui. Rašydamas apie moterį, A. Dainys atranda naujų įvaizdžių, tampa konkretesnis, kūniškesnis – moters krūtys lyginamos su Aukštaitijos kalvomis, mylimoji tampa Lietuvos afrodite, atsisveikinimo bučinys lyg užpūsta altoriaus žvakė. A. Dainio eilėraščiuose ryškėjanti meilės filosofija, artima M. Buberio įvardytam Aš–Tu santykiui, kai mylimieji pereina vienas į kitą, tampa vienu. Tačiau eilėraštyje „Žodis, įdėtas giliai į širdį" pasigirsta ir negatyvios nuotaikos, lyrinis „aš" kalba apie nusigręžimą ir užbraukimą (mylimosios?) arba įsipareigojimą iki kaulų smegenų, privalėjimą. Kalbančiajam tai netinka, lyg mylimoji taptų ta pačia pilka kasdienybe. Gal dėl šių priežasčių kituose knygos skyriuose mylimosios nelieka visai.

A. Dainio eilėraščiai tampa ne tik grožio patirties poezija, bet ir savotišku estetikos suvokimo vadovėliu. Čia verta paminėti, kad knygos autorius yra filosofijos mokslų daktaras, kurio disertacijos tema – „Kalbos duotis Wittgensteino ir Heideggerio filosofijoje". Tačiau dėl akivaizdžios šio diskurso sklaidos poezijos knygoje lyrinio „aš" kalbėjimas kartais tampa ne tiek poezija, kiek eiliuota filosofija. Pavyzdžiui, eilėraštyje „Aprūdijęs erškėtrožės žiedas", žiūrėdamas į rudenišką erškėtrožės žiedą, „aš" patiria ramybę ir susimąsto apie gėlės trumpaamžiškumą: „Kiek jam liko tokiam / rymoti? Gal savaitė, pusantros" (p. 12). Šį poetinį vaizdą sugriauna ištara: „Grožis ir nyksmas yra / broliai dvyniai, nes kiekvieną svaiginamai / dilgų grožio blyksnį lydi netekties šešėlis" (p. 12). To filosofavimo, kuo toliau į knygos pabaigą, tuo daugiau. Skaitant jis ėmė įkyrėti, darėsi pasikartojantis, nieko naujo nepasakantis. O kai kuriuose eilėraščiuose per dažnai vartojami filosofiniai terminai tiesiog kėlė šypseną, o ne estetinį pasigėrėjimą –­ „Jie yra iš / žemės besistiebiantys esiniai, kuriems / Dvasios gyventojai pavydi svarumo. / Šis žemės gyventojų sunkis, matyt, / yra priežastis, kodėl Dievas sukūrė / šį pasaulį, nes Dvasios krešuliuose, / kurie yra daiktai, norėjo matyti toliausią / savosios būties stotelę" (p. 173).
Tad būtis, amžinybė, empirinių formų pasaulis, šiapusybė, anapusybė, pirmapradiškumas, nyksmas, niekis sutinkami ne viename eilėraštyje. Ir tai nėra blogai – tai dalykai, kurie yra esminiai, kertiniai visoje A. Dainio poezijoje. Tačiau šias filosofines kategorijas poetas turėtų vartoti juvelyriškai tiksliai, kad skaitytojui nesukeltų minėtų reakcijų. Juk pamatinis viso literatūros klausimas yra ne „ką rašyti", o „kaip".

Iš pateiktų pavyzdžių buvo galima suprasti, jog A. Dainio eilėraščiai parašyti į kelias eilutes skylančio sakinio forma. Tie sakiniai jungiasi į pasakojimus tam tikra filosofine tema. Tad kartais ši poezija lyg artėja prie filosofinės esė žanro ribų, bet tuomet dėl raiškos klausimų kyla dar daugiau.

Knygos pabaigoje pasidaro per daug teologijos – daug kartojimosi, tarsi nuovargio, kalbėjimo apie tą patį lavinos. Galbūt vengdamas žodžio Dievas, ieškodamas jo sinonimų, autorius vartoja apibūdinimus Didysis Pasaulio Tapytojas, Didysis Pasaulio Dailininkas, Didysis Pasaulio Architektas, Didysis Pasaulio Sodininkas, Dangaus Laikraščio Redaktorius. Galbūt tai pasiteisintų, jeigu nebūtų tiek daug kartų varijuota. Apskritai autorius tarsi nepasitiki savo pasirinktais vaizdiniais ar kalba, kad viską jau pačioje poezijoje reikia kategorizuoti. O gal nepasitiki skaitytojais?..

Mano manymu, ši knyga – puikus poezijos debiuto pavyzdys. Autorius, pasirinkdamas Williamo Blake'o eilėraščio ištrauką knygos epigrafu, tarsi nusako visa, kas temiškai šioje knygoje bandyta sudėti – visas pasaulis smiltelėje, dangus laukinėje gėlėje, begalybė delne, amžinybė valandoje (pažodinis vertimas). Dangų, begalybę, amžinybę A. Dainio poezijos knygoje „Akys girdi sielagėlę" perskaičiau, o štai smiltelių, delnų ir valandų pasigedau.