Vitalij Binevič. Tarp onanizmo ir mazochizmo

Spėjama, kad japonų literatūra lietuviškai pirmą kartą prabilo 1907 m., kai nepriklausomybės akto signataras Saliamonas Banaitis iš rusų kalbos išvertė 7 japonų pasakas. Vertėjos Jurgitos Polonskaitės-Ignotienės teigimu, iki šiol neaišku, kokiu šaltiniu rėmėsi S. Banaitis, kadangi jo vertime yra gana kardinalių netikslumų. Ši istorija puikiai apibūdina japonų literatūros Lietuvoje sklaidos ypatumus. „Grynakraujai“ japonų rašytojai yra išties retas paukštis mūsų padangėje. Leidyklos linkusios leisti japoniškas šaknis turinčius, bet angliškai rašančius autorius (Ruth Ozeki, Kazuo Ishiguro, Julie Otsuka), arba tuos, kurie maksimaliai priartėję prie Vakarų pasaulio (Haruki Murakami). O kartais į rankas patenka tikrų frankenšteinų, „perverstų“ iš kitomis kalbomis išleistų vertimų. Pavyzdžiui, Nobelio literatūros premijos laureato Yasanuri’o Kawabatos romanas „Tūkstančiai gervių“ verstas iš rusų, o Shusaku Endo kūrinys „Tyla“ – iš anglų kalbos. Išleisti gerai parengtą japonų literatūros kūrinį Lietuvoje prilygsta žygdarbiui*.

Yukio Mishimos romanas „Auksinė šventykla“ kaip tik toks retas paukštis. Tai turbūt svarbiausias rašytojo, vietoj Y. Kawabatos galėjusio gauti literatūrinį Nobelį, kūrinys. Knygoje pasakojama Midzogučio apsėdimo istorija – kad ir ką jis darytų, kad ir ką galvotų, jo mintyse visada yra Auksinė šventykla. Fizinis objektas tampa idée fixe, pagal kurią vertinamas visas gyvenimas ir tik­rovė. Romanas – introspekcinis, todėl jame nėra daug veiksmo ar dialogų. Vyrauja veikėjo prisiminimai, apmąstymai ar vidinės dramos. Galima net teigti, kad be pačios šventyklos ir Midzogučio, kūrinyje daugiau nėra pirmaplanių veikėjų. Taip atskleidžiama Midzogučį kankinanti vienat­vė, dėl tikrovės netobulumo kylanti frustracija ir liguistas susidomėjimas vienu objektu.

Knygos priešistorė byloja, jog Y. Mishima pasinaudojo piromano, tikrovėje supleškinusio 6 šimtmečius stovėjusią šventyklą, prototipu. Rašytojas net aplankė psichologinių problemų kamuojamą jaunuolį kalėjime. Būtent todėl kūrinys yra itin japoniškas. Japonų kūrėjai gana dažnai domisi keistuoliais, įvairiausio plauko vienišiais ar socialiniais deviantais. Tai galima pastebėti jau minėto H. Murakamio romanuose, čia dažniausiai vaizduojamas su katinais gyvenantis vienišius. O Bananos Yashimoto kūrinyje „Virtuvė“ vienu (-a) iš subtiliausių veikėjų tampa moterimi persirenginėjantis vyras. Įtakingame į lietuvių kalbą neišverstame Osamu Dazai romane „Praradęs žmogaus vardą“ moralės normų laužymas realizuojamas per nihilistinį kraštutinumą – pagrindinis veikėjas savo meilužę įkalbina nusižudyti, o išprievartautai žmonai pradeda jausti neapykantą.

 


Yukio Mishima. „Auksinė šventykla“. Iš japonų kalbos vertė Dagija Kugevičiūtė. Dailininkas Zigmantas Butautis. – V.: „Sofoklis“, 2019.

 

Vadinasi, „Auksinėje šventykloje“ pasakojama psichiškai nesveiko žmogaus istorija? Dėl tokios interpretacijos kūrinį skaityti taptų daug lengviau. Midzogučio maniakiškas susidomėjimas šventykla primena Dostojevskio sindromą. Šį sutrikimą tyrinėjantis neurologas Normanas Geschwindas pastebėjo, kad epilepsijos kamuojamiems žmonėms kartais pasireiškia staigus psichinių funkcijų suintensyvėjimas: religingumo protrūkis, gyvenimiškos misijos suvokimas ar susižavėjimas viena tema arba objektu. Pavyzdžiui, neurologas Oliveris Sacksas aprašo atvejį, kai menininkas galėjo tapyti tik vienos temos variaciją – miesto, kuriame praleido savo vaikystę, gatves. Spėjama, šį sutrikimą turėjo genialūs kūrėjai: aktyvaus gyvenimo atsisakęs ir savo prisiminimuose paskendęs Marcelis Prous­tas, gana vėlai tapyba rimtai susidomėjęs Vincentas Van Goghas ar šventai epilepsijos priepuolių laukiantis Fiodoras Dostojevskis (vienoje „Idioto“ scenoje Miškinas klausia – o gal visa tai tik liga?). Midzogučis, atrodytų, yra tik psichikos ligonis, ir tiek. Tačiau Y. Mishimos veikėjo keistumas yra normalus. Iki romano pabaigos niekur tiesiai neatskleidžiamas jo psichologinės būsenos rimtumas. Plėtojantis pasakojimui tik kartais užsimenama apie veikėjo savitumą, netrukdantį skaitytojui susitapatinti. Juk mes visi kartais susikuriame tikrovės neatitinkančių idealų. Taip nuo banalios diskusijos apie psichologinę sveikatą knyga pereina prie egzistencinės idiosinkrazijos, būdingos kiekvienam „normaliam“ žmogui.

Pagrindinio veikėjo pamišėlišką susižavėjimą galima vertinti kaip tam tikrą psichologinę masturbaciją. Masturbacijai būtinas pakaitalas, reprezentuojantis geismo objektą. Pakaitalu gali tapti pornofilmas, jaudulį keliantis daiktas ar abstrakti idėja. Nors autoerotizmas – savo kūno aistrų sužadinimas – paprastai laikomas amoraliu, tai yra solipsistinis, žmogui saugumo jausmą suteikiantis elgesys. Kalbant paprastai, susikurtas idealas apsaugo nuo defektyvios tikrovės. Onanizmas leidžia nepastebėti, kad mylimas žmogus, kaip ir visi žmonės, netobulas, kad jis prakaituoja, sensta ir tuštinasi.

Ką šie apmąstymai pasako apie pagrindinį romano veikėją? Midzogučio autoerotizmas pasireiškia tiek per santykius su merginomis, tiek per susikurtą Auksinės šventyklos idealą. Romane net keletą kartų minimas jo nesugebėjimas mylėtis su moterimis. Veikėją persekioja mylimųjų idealai, kuriuos lengviau pamilti už tikrovėje esančius žmones: „Be karščio, miegą vijo šalin ir mano pastangos atsispirti masturbacijos įpročiui“ (p. 70). O savo akimis pamatęs Auksinę šventyklą veikėjas nusivilia, kadangi ji visiškai nepanaši į susikurtą iliuziją. Šventyklos vaizdas iškyla prieš akis ir tuomet, kai Midzogučis pagaliau suartėja su jam dėmesį rodančia mergina. Jo drama kyla iš autoerotinės fiksacijos – išmokęs sužadinti savo aistras, nesugeba atsiduoti kitų žmonių ar objektų erotinei vilionei. Jis paskendęs solipsizme, amžiname onanizme, neleidžiančiame pajusti kito. Jį apsėdę pakaitalai tokie stiprūs, kad galiausiai netobula tikrovė turi mirti. Štai kodėl romane aprašomas tiek Midzogučio žavėjimasis mirusios merginos vaizdu, tiek šventyklos naikinimu.

Ar galima Midzogučį pavadinti idealistu? Idealizmui ir onanizmui svarbi tarp žmogaus ir aistros objekto atsirandanti distancija. Idealistas garbina savo idealą ir susivaldo, o onanistas susikuria nuo objekto atitolinantį pakaitalą. Tačiau idealizmas yra universalus – susikūrę idealą tikime, kad jis taps idealu visiems. O masturbacija, kaip minėta, yra grynai solipsistinė patirtis. Midzogučis per daug atsiribojęs nuo kitų žmonių, jam rūpi tik nuosavi įspūdžiai. Tokį veikėjo subjektyvumą pabrėžia romane pasitelkta viena kultūrinė nuoroda. Svarbiausias, nors iš pirmo žvilgsnio ir nepastebimas, kūrinio simbolis – Kioto miestas, kuriame vyksta didesnė pasakojimo dalis. Kiotui Japonijos istorijoje atiteko dviprasmis vaidmuo. Tai senoji Japonijos sostinė, reprezentuojanti istorinį Sengoku laikotarpį (1467–1600). Matsua Basho garsiajame haiku rašė: „Net Kiote, / kai girdžiu gegutę, / ilgiuosi Kioto.“ Būtent čia stovi Auksinė šventykla, kurioje kažkada ilsėjosi legendinis XIII a. poetas Saionji Kintsune ar XIV a. siogunas Ashikaga Yoshimitsu.

Kiotas tarsi turėtų kelti prabėgusios šlovės ir nesugrąžinamos praeities melancholiją. Tačiau yra kaip tik priešingai. Minėta Sengoku era vertinama kaip karų, suirutės ir anarchijos periodas. Net pats žodis „Sengoku“ verčiamas kaip „kariaujančių valstybių laikotarpis“. Kiotas kelia ne tiek pagarbą, kiek baimę. Štai kodėl jis figūruoja žmogiškąjį blogį nagrinėjančiame Akiros Kurosawos filme „Rosimanas“ ar siaubo klasika tapusiame filme „Onibaba“. Atrodytų, tik sadistas galėtų mėgautis gyvenimu Kiote. Tačiau prisiminkime, kad sadizmas yra mėgavimasis kitų kančia, o Midzogučiui rūpi tik jis pats. Jis veikiau yra mazochistas, slapta besimėgaujantis į save nukreiptu skausmu. Štai kodėl romane ne kartą aiškiai pabrėžiama, kad nenorėdamas paklusti autoritetams Midzogučis vis tiek lieka tarnauti Auksinėje šventykloje. Mazochizmas, kaip ir masturbacija, yra į nuosavą kūną nukreipta solipsistinė aistra. Ir abi jos domina ne tik romano veikėja Midzogučį, bet ir patį rašytoją Y. Mishimą. Kitame lietuviškai išleistame japono romane „Kaukės išpažintis“ aprašyta scena, kuri, dažnai spėjama, yra autobiografinė. Joje pasakojama, kad pagrindiniam romano veikėjui stebint ritualizuotų sadomazochistinų savižudybių scenas įvyksta ejakuliacija. Gal sudegindamas Auksinę šventyklą Midzogučis kaip tik stengiasi išsilaisvinti iš solipsistinio aistros kalėjimo?

Ar visos šios temos svarbios? Be abejo, kasdienybėje retai susimąstome apie tokius dalykus kaip idealizmas, mazochizmas ar onanizmas. O turėtume. Net rašydamas šį straipsnį, kuriame naudoju daug man pačiam sunkiai suprantamų teorijų, svarstau, ar neužsiminėju intelektualia masturbacija arba sadomazhochizmu. Kaip liudija romanas „Auksinė šventykla“ ir paties rašytojo Y. Mishimos gyvenimas, polinkis tikrovei taikyti susikurtus idealus galiausiai priverčia ją prievartauti arba nukreipti destruktyviąsias galias į save. Štai kodėl nesugebėjęs atkurti Japonijos imperijos autoriteto, autorius pasirinko antrąjį kelią ir atliko viešą sepuku. „Auksinė šventykla“ puikiai parodo, kaip gyvenimas virsta literatūra, o literatūra – gyvenimu.

* Situacija keičiasi į gerąją pusę. Neseniai išleistas Yoko Ogawos romanas „Begalinė lygtis“, Sayakos Muratos „Kombinio moteris“, o pasak gandų, spaudai ruošiamas dar vienas Y. Mishimos romanas.

Draugai