Angelina Lapinskaitė. Pakankamai gera recenzija – mintys apie Bev Thomas debiutinį kūrinį

 Vasaros pradžia man visada susijusi su didžiuliu akademinio darbo krūviu ir troškimu atsigaivinti literatūros vandenyse, kur galėčiau pasinerti, užsimiršti ir atsinaujinti. Tad vos pasitaikius progai čiupau knygynuose neseniai pasirodžiusį debiutinį Bev Thomas psichologinį trilerį „Pakankamai gera motina“. Viršelyje – Motinos dieną primenančios tulpės ir vandenų mėlynė. Iš karto imu spėlioti: ar skaitysiu apie ilgesį, liūdesį ir kokia toji pakankamai gera motina? Ar ta, kuriai dovanojame gėles? O gal ta, kuri, nepaisydama visko, lieka greta?

Anotacijoje užsimenama, kad tai psichologės kūrinys: perkeisdama asmeninę patirtį, B. Thomas kuria savęs interpretaciją ir įtaigų pasakojimą apie sudėtingą gyvenimo spektaklį. Nespėdama keisti darbuotojos, motinos, draugės, žmonos kaukių protagonistė Rut Hartland klimpsta į melą – atskleidžiama, kaip maži nutylėjimai ir iš pirmo žvilgsnio nereikšmingos detalės tampa fatališkos. Rut vadovauja psichologinių traumų centrui, konsultuoja pacientus, yra vertinama, gerbiama. Tačiau nesunku suprasti, kad tai nėra sėkmingos moters istorija.

Pagrindinis pasakojimas koncentruojasi aplink Rut darbą, tačiau jis tarsi išskysta mezgantis metapasakojimui – (ne)pakankamai geros motinos paveikslui. Pirmasis pasakojimas dėstomas chronologiškai, metapasakojimas – asociatyviniai. Įvairūs kasdienybės aspektai yra stimulai, iškeliantys į paviršių Rut motinystės istoriją: dvynių gimimas, pirmųjų skirtumų išryškėjimas, vėliau – visiškas atsiskyrimas, nes Karolina ir Tomas savo buvimu motinai skaudžiai primena, kad tos pačios sąlygos, tie patys tėvai negali sukurti tokių pat žmonių, o juo labiau – jų pakeisti. Todėl, kad ir kaip mama stengtųsi, Tomo nerimas, baimė, asocia­lumas auga, kol galiausiai sūnus palieka namus. Gilių svarstymų, analizės čia B. Thomas nepateikia veikiausiai todėl, kad protagonistė panyra į savigraužą, užsidaro nuo pasaulio ir, kiek įmanydama, veja tolyn esminius klausimus. Negalėdama susitaikyti su mintimi, jog yra nepakankamai gera motina, Rut nusprendžia šį suvokimą užgniaužti savyje. Aplinkiniams pasakiusi, kad negali pakilti iš lovos, serga, moteris išgyvena nerimo priepuolius, gedulą. Kolegos mato spindinčią personą, nes apie moters asmeninį gyvenimą žino tik padrikas detales. Deja, skaitant tai neįtikina: kaip įmanoma skaitmeniniame amžiuje nieko negirdėti apie kolegos dingusį sūnų, kurio ieško policija, apie kurio dingimą nuolat skelbiama informacija spaudoje, socia­liniuose tinkluose?

 

Angelina Lapinskaitė. Pakankamai gera recenzija – mintys apie Bev Thomas debiutinį kūrinį
Bev Thomas. „Pakankamai gera motina“. Iš anglų kalbos vertė Eglė Podčašinskienė. Dizaineris Zigmantas Butautis. – V.: „Baltos lankos“, 2020.

 

Laukiamajame sutiktas naujas pacientas Denas Grifinas moterį apstulbina panašumu į sūnų. Kaip uždraustas vaisius, kurio negalima atsikąsti, naujasis pacientas, kurio reikėtų atsisakyti, užvaldo moters dėmesį. Skaitydama pasigedau išsamaus Deno apibūdinimo, paaiškinimo, kodėl jis toks: tiek pradžioje, tiek ir plėtojantis veiksmui beriamos detalės, tačiau jos nepadeda suprasti ar bent numanyti, kodėl jaunuolis žengia pavojingu keliu. Visa užtemdo motinos kančia ir grįžimas mintimis į vaikystę, kai Rut motina leido dienas gerdama, užgauliojo dukrą, brovėsi į jos asmeninę erdvę. Įdomu stebėti, kaip patyrusi specialistė, jausdama ryšį su pacientu, niršta, kad Deno tėvai buvo nerūpestingi, kad jo motina nusigręžė nuo sūnaus. Vis dėlto negalima nepastebėti, kad rašytoja pamiršta minėjusi nuodus, Deno artimųjų mirtis: atskleidžiama, kas atsitiko vaikino broliui, tačiau nepaaiškinamos dar dvi žūtys – ar tai kitos pacientės melas? O gal pats Denas prikūrė nebūtų dalykų? Taigi jauno vyro paveikslas kuriamas remiantis paciento melu, klaidingomis prielaidomis. Galbūt tai ženklas, kad niekada negalime pažinti kito: tiek žodžiai, tiek veiksmai priklauso nuo situacijos, gali būti skirtingai suprasti, negana to – nebūtinai teisingi. Deja, neapleidžia mintis, kad nekonkretūs veikėjų paveikslai, siužeto vingiuose pradingstančios užmegztos gijos veikiausiai reiškia ne vien skaitytojo skatinimą atidžiau ieškoti, bet ir autorės neatidumą. Kyla klausimas: ar taip imituojama žmogaus sąmonė, kurioje į užmarštį stumiami nesvarbūs įvykiai, ar atsiskleidžia rašytojos nepatyrimas?

Kalbėdama apie pacientams būdingą perkėlimą Rut neįvertina savo pačios prieraišumo, perdėto rūpesčio ir negebėjimo priimti kitokio. Noras, kad sūnus būtų tobulas, aktyvus, socialus, verčia motiną kentėti, jos kančia persiduoda ir niekur netinkančiam, lūkesčių negebančiam pateisinti jaunuoliui. Jis bando nusižudyti. Vėliau tiesiog palieka namus. Skaitant norisi sulaukti kokio šviesulio. Pabaigoje gautas atvirlaiškis iš Aliaskos – ženklas, kad sūnus gyvas. Vis dėlto didesnė paguoda skaitytojui būtų įrodymas: motina pasiryžusi nebesikišti į sūnaus gyvenimą, kad jam nereikėtų bėgti į pasaulio kraštą. O gal tokia ir esmė? Ataidi populiariame seriale „Daktaras Hausas“ Hugh Laurie’o įkūnyto personažo mintis: „Žmonės nesikeičia.“

Būtų netikslu aptarti kūrinį pamirštant pavadinimą ir pagrindinę temą – motinystę ir Donaldo Winnicotto 1953 m. sukurtą terminą „pakankamai gera motina“. Pastebėjęs, kad kūdikiams ir vaikams naudingas motinos nesugebėjimas ar nenoras patenkinti visų egoistiškų lūkesčių, psichologas iškelia mintį, kad reikia būti ne tobula mama, o pakankamai gera. Nustojus pataikauti, stengtis visuomet suteikti viską, kas geriausia, leidžiama vaikams susidurti su iššūkiais ir juos įveikti. Taip didėja savarankiškumas, plečiamos galimybių ribos, ryškėja supratimas, kad pasaulis sukasi ne vien apie juos. Tik tokiu būdu vaikas gali tapti už save atsakingas. Tą Rut supranta savaip: „Beveik kiekviename žurnalo straipsnyje, kurį skaitau, minimas pakankamai geras tėvas... pakankamai geras mokytojas... pakankamai geras partneris. (...) Skamba kaip būdas susimovus nusiplauti atsakomybę. Vidutinybės pasiteisinimas“ (p. 88). Todėl net ir žinodama, kad „[m]otinos ribotumas atlieka esminį vaidmenį atsiskyrimo ir vaiko raidos procese“ (p. 88), Rut nuo pat kūdikystės šalino visas Tomo sutiktas kliūtis, nesitraukė iš jo pasaulio. Ji peržengė motinos ribas, kėsinosi į tėvo teritoriją: ne tik mylėjo, bet ir rodė vaikui kelią, siekė sutvarkyti visas jo problemas (Tomui metus mokslus, ėmėsi ieškoti kitos veiklos, o vyrui nusprendė apie tai pasakyti tik tada, kai viskas buvo galutinai įgyvendinta, nebekeičiama). Tokie maži dalykai išardė santuoką. Žmona nusigręžė nuo sutuoktinio, atsidavė sūnui. Veikiausiai dėl to ir nurodoma, kad romanas yra šeimos drama, nors dėl šios minties ginčyčiausi. Vis dėlto koncentruojamasi į motiną, o vyras – tik šalutinis personažas, skyrybos neaktualizuojamos, dukra taip pat kažkur gyvenimo sunkumuose pasimetusi būtybė, kuriai nereikia globos. Mama savo veiksmais tarsi sufleruoja sūnui, kad be jos jis yra žuvęs, pasmerktas, nors iš tiesų pati bijo atsiskirti, šios baimės neįveikia net Tomui tapus paaugliu.

Skaitydama B. Thomas romaną prisiminiau Erichą Frommą, kuris esė „Meilės menas“ nurodo, kad motinos meilė iš esmės yra besąlygiška, todėl kiekvienas vaikas galvoja: „Aš esu mylimas, nes esu mamos vaikas. Aš mylimas, kadangi esu bejėgis. Esu mylimas, nes esu gražus, pasigėrėtinas. Aš mylimas, nes motinai manęs reikia. Bendriau tariant: aš esu mylimas toks, koks esu, ar dar tiksliau, esu mylimas, kadangi esu“ (K.: „Verba vera“, 2014, p. 33). Viena vertus, E. Frommo mintis kūrinio kontekste atspindi lūkestį, kokia galėtų būti motinos meilė, tačiau perdėtos mamos pastangos įtalpinti sūnų į pasaulio dėlionę atrodo kaip bandymas pataisyti, tiksliau, nesugebėjimas priimti jo tokio, koks yra. Atsiranda sąlyga: aš tave myliu, bet, jei, kai...

Opozicija Rut motinystės patirčiai tampa paciento Deno pasakojimai apie motiną, kuriai nerūpėjo mažo berniuko kančia ir troškimas būti mylimam. Būtent todėl aktuali ir kita E. Frommo mintis: „...besąlygiška motinos meilė turi ir trūkumą. Jos ne tik nereikia užsitarnauti – ji negali būti įgyta, sukelta, kontroliuojama. Jei ji yra, tai lyg Dievo dovana; jei jos nėra, pats gyvenimas praranda žavesį ir aš nieko negaliu padaryti, kad jį grąžinčiau“ (p. 33). Tomas buvo mylimas, Denas prašėsi neegzistuojančios meilės veiksmais ir žodžiais, tačiau tai nepakeitė jo santykio su motina. Gal būtent meilės nepažinumas ir yra raktas, padedantis atverti duris į tragedijos užkulisius? Anot E. Frommo, pažinti pasaulį galima dviem būdais: ardant daiktus, juos laužant, žudant („Žiaurumą motyvuoja giluminis troškimas suvokti daiktų ir gyvybės paslaptį“, p. 26) arba mylint, nes tai aktyvus skverbimasis į kitą asmenį siekiant patenkinti pažinimo troškimą. Bet atsiranda dar viena sąlyga: jei niekada gyvenime nematei, kaip žmonės naudojasi šakute, vargu ar pats tai galėsi daryti. Tas pats ir dėl jausmų bei jų raiškos. Mylėti reikia išmokti, o mokomasi dažniausiai iš pavyzdžių. Jei vaikas nepatyrė motinos meilės, jis nežinos, kaip meilę reikšti, kokia ji gali būti. Tas pats tinka bevaikėms moterims, kurios (kūrinyje ne sykį pabrėžiama) negali suprasti, ką reiškia motiniškai mylėti, aukotis, siekti geriausio savo vaikui. Todėl klausimas „Ar turi vaikų?“ nuskamba kaip žiaurus priekaištas.

Skaitydama atsiliepimus apie knygą pastebėjau nusivylimą, minimus nepateisintus lūkesčius, esą knyga gera, bet... Veikiausiai nepasitenkinimas kilo dėl iš dalies klaidžios reklamos. Ant romano viršelio puikuojasi Paulos Hawkins anotacija: „Įtempta šeimos drama, skrodžiama skvarbaus trileriško žvilgsnio.“ Tačiau iš tiesų randame moters dramą: Rut nuolat klausia savęs, kaip būti puikia žmona, mama, dukra, darbuotoja. Į šeimą žvelgiama iš jos perspektyvos, neatsiribojant nuo jos jausmų. Trileris, kaip supratau iš skaičiusiųjų atsiliepimų, siejamas su protagonisto ir antagonisto kova už gyvybę, noru atskleisti kito niekšybę – įtampa kyla iš priešybių nesutaikomumo. To romane „Pakankamai gera motina“ tikrai nėra. Įtampos esama, tačiau ji susipynusi su nerimu, atomazgos laukimu. Tai svarbūs populiariajai literatūrai būdingi elementai, kuriais autorė žaidžia sėkmingai peržengdama vasaros skaitalo ribas – vykusiai mezgamas tankus psichologinis audinys. Silpnąja kūrinio vieta įvardyčiau menką netikėtumo elementą: tarp personažų nevyksta kova, nėra prieštaros, be to, jau pirmuosiuose puslapiuose atskleidžiama, kad būtent naujasis pacientas Denas įvykdys nusikaltimą, o nukentės greičiausiai ne psichologė, bet jai artimas žmogus. Tad klausimas, į kurį skaitytojas ieško atsakymo – kas bus Deno auka, – nėra sudėtingas ir nuostabos pabaigoje nebuvo. Kiek nustebino nebent sulauktas atvirukas iš sūnaus, tačiau tai veikiau vyšnia ant torto, o ne psichologinio trilerio elementas.

Įtampos nebuvo, nes iš esmės matėme tik protagonistą, kuris stengiasi rasti savo vietą, išgyventi trauminę patirtį. Ginčas su pačia savimi Rut yra esminis: norėtų patirti sielos ramybę, tačiau nuo vaikystės buvo priversta gyventi ne taip, kaip įprasta. O antagonisto išvis nebuvo. Nebuvo ir atviros konfrontacijos dėl skirtingai suprantamų moralės normų – kur kas svarbesnės romane yra ribos ir jų peržengimas. Kiek­vienas žingsnis atrodo nekaltas, tačiau protagonistė žino, jog neturėtų jo žengti, įtaigus pacientas ją traukia panašumu į sūnų, neišspręstu konfliktu. Pamažu Rut praranda kontrolę, meluoja ir taip dar toliau žengia klaidžiu keliu. Skaitytojas jaučia, kad pasakydama tiesą, ypač pradžioje, Rut gal ir sulauktų nepritarimo, bet tragedijos būtų išvengta. Trilerio efektas kuriamas panaudojant prolepsę: pačioje pradžioje sužinome, kad įvyks kažin kas tragiška, todėl esame apimti laukimo. Bet būtent analepsė padeda geriau suprasti Rut gyvenimą, paaiškina jos elgesį, tad pagrindinis pasakojimas mažiau svarbus už besislepiantį praeityje. Akivaizdu, Rut jau patyrė tragediją, trukdančią jai gyventi. Norisi sužinoti, kas įvyko, kodėl. Į šį klausimą pati veikėja atsakymo taip ir neranda.

Džiaugiausi, kad skaitydama nepastebėjau korektūros klaidų, nebuvo akis rėžiančių vertalų. Taigi „Pakankamai gera motina“ yra tikrai dėmesio vertas kūrinys, leidžiantis pasižvalgyti ne tik psichologo kabinete, bet ir sudėtingame motinos pasaulyje. Skaitydama galvojau apie sąvoką „pakankamai geras“. Ar buvimas pakankamai geram yra, kaip Rut pykdama sakė, pretekstas tinginiams, nevykėliams, ar išgyvenimo mechanizmas. Kaip nėra tobulų mamų, taip nėra ir tobulų tekstų.

Draugai