Vladas Rožėnas. Apie teksto kitą ir Kitą

 

Į rankas paėmęs Liutauro Degėsio romaną „Lengva nebus“ aš, jo skaitytojas, susidūriau su literatūroje nuolat pasikartojančiu žaidimu – turiu skaityti, kaip rašoma apie rašymą apie rašymą. Pasakojimuose apie kuriantį žmogų realybė dažnai susimaišo ir pasimeta tarp sukurtų tekstų, kol galiausiai lieka tik rašymas. Save reflektuojantis kūrybinis veiksmas.

Tik, be abejo, skaitau apie šį veiksmą jau po įvykio ir mano skaitymo patirtis, kad ir kaip rašytojas bandytų įtraukti į savo teksto šokio svaigulį, išlieka nutolusi nuo to, kas parašyta. Atstumas tarp manęs ir kito – klausimas, iškylantis „Lengva nebus“ stiliaus ir siužeto plotmėse. Pasakotojas pasakojime skirtingais būdais stengiasi priartėti prie kitų, suprasti juos, pajausti ar tiesiogine to žodžio prasme įsikūnyti. Tik ar toks siekis eseistikoje iš principo įgyvendinamas?

Ne kartą romane minimi kino ir kinematografijos motyvai (tyčia ar ne) susiję su priartėjimo prie kito problema. Kadre kitas tampa matomas. Ne jo savybių sąrašas (tokie plaukai, tokios akys, toks sudėjimas), bet jis, kokį užfiksavo aparatas. Literatūra, ypač eseistinė, negali padaryti to paties, nes perteikia ne objektyvų vaizdą, bet subjektyvų įžodinimą. Todėl ir ieškoti kito joje privaloma kitokiais būdais – juk negali išvysti nei jo, nei jo matymo kampo. Taigi nenuostabu, kad rašymas apie rašymą apie rašymą yra tokia populiari literatūros tema. Rašymas, kaip veiksmas, save įkalina.

L. Degėsio romanas įvairiausiais būdais tarsi pats savęs (kalbu ne apie autorių, o apie tekstą) klausia: kaip galiu išsilaisvinti ir pasiekti kitą, jei suvokiu, kad kiekvienas mano ryšys bei santykis pereina per mano paties mąstymo, racionalizavimo, įforminimo filtrą? Kaip patirti žmogų, kai pažįstu tik savo paties atliktą jo įvardijimą?

„Lengva nebus“ – dar viena knyga apie pasakotoją, kuris rašo knygą. Kurioje veikėjas rašo knygą. Kurioje visi veikėjai kuria vienas kitą (ir nuolat žaidžia štai tokiais kalambūrais). Lėktuve susitinka veikėjas ir moteris, tampanti tiek paties veikėjo, tiek jo kūrėjo aistros objektu. Knygai dar neįsivažiavus neįmanoma atsekti, kas ką įsivaizduoja ir su kuo bendrauja, tačiau šio mazgo painiojimas, regis, yra beprasmė užduotis, todėl knygos apžvalgoje tuo neužsiimsiu.

Skirtumai tarp veikėjų ir pasakojimo lygmenų „Lengva nebus“ nėra tikrumo ir netikrumo priešpriešos iliustracija (šis įvykis nutinka tikrovėje, šis tik fikcijoje). Greičiau priešingai – veikėjų hierarchija vis akivaizdžiau liudija, jog pasakojimo tikslas yra įkalinti iškraipančioje, savitoje kalbos sistemoje.

Teiginys, kad „[Ž]odžiai suteikia galimybę gyvuoti kitaip. Susikurti pasaulius, kuriuose galima apsigyventi. Kalbėti apie tai, ko dar nėra, o ne kas jau buvo (...). Nors ir ten gali būti žiauriai primeluota. Iš nevalyvumo, iš tingėjimo įsigilinti, iš kvailo įsitikinimo, kad žinai, kaip ten buvo iš tikrųjų“ (p. 9, kursyvas knygos autoriaus), galioja ne tik tekstui, bet tekstualumui bendrąja prasme. Ką turiu omenyje tai rašydamas? Kad tiek „aš“, tiek „kitas“ knygoje yra tekstas, niekaip neprasiskverbiantis į tikrovę anapus žodžių. Būtent todėl 11-ame skyriuje per vienintelį dialogo forma parašytą pokalbį moteris patikslina: „Įsimylėjau – manau, kad tada įsimylėjau – ne tave. Tavo žodžius“ (p. 87).

Rašymas tampa tikrovės siaurinimo ir konstravimo priemone, nebūtinai įvedančia pasakotoją į naują pasaulį, bet būtinai perkeičiančia pasaulį pagal rašytojo lūkesčius. Aplinkiniai „Lengva nebus“ perskaitomi kaip tipai: tas, kuris atrodo kaip respektabilus profesorius, bet tuojau nusigers; veganai, bijantys mėsos kaip maisto ir kaip kontakto; moterys – iki parodijos lygio gražios ir viliojančios femme fatale. Neut­ralus žvilgsnis šios knygos pasaulyje neegzistuoja, nes kiek­vienas žmogus, kiekviena mintis pasirodo tik perėjusi per pasakotojo asmenybės filtrą.

 

Vladas Rožėnas. Apie teksto kitą ir Kitą
Liutauras Degėsys. „Lengva nebus“. Dailininkas Zigmantas Butautis. – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2020.

 

Pasakotojo pasaulyje asmenybė ir yra ne kas kita, kaip savitu būdu struktūruoti teiginiai: „Jų tiesa yra melas. Ir atvirkščiai – pameluoti jiems reiškia pasakyti tiesą. O to jie niekaip negali padaryti. Meluodami jie nesijaudina, ir todėl net raumenėlis nekrūpteli, nesuvirpa širdelė, nepakyla kraujo spaudimas tam, kuris kliedi, fantazuoja, skiedžia, trolina, postringauja, įrodinėja, klastoja ir tuo pat metu tiki, kad jis nemeluoja“ (p. 267). Objektyvus melas nustoja toks būti, kai įtraukiamas į asmenybės burbulą, kuriame ne tik neprieštarauja tiesai, bet ir ją atstoja.

Štai dabar, pavyzdžiui, jūs skaitote impresionistinę mano reakciją į „Lengva nebus“: pasirenku žodžius, kuriais apibūdinu knygos turinį, nusprendžiu, kurios knygos dalys „esminės“. Mat, nepaisant retsykiais išsakomo nenoro kitą pasisavinti („Kaip, kokiu būdu, kasdienybės sužalotose galvose atsiranda įsitikinimas, kad kažkuris kitas gali jiems priklausyti“, p. 162), knyga prašosi būtent pasisavinančio, asmeninio santykio, priverčiančio kitą į pasakotoją žiūrėti tokiu pat žvilgsniu, kaip pasakotojas žiūri į kitą.

Tas kitas – tai ne tik veikėjas, uždarytas pasakojimo pragaro rate. Yra ir Kitas, rašomas didžiąja raide. Tai skaitytojas, kurio sąmonėje dabar jau pats pasakotojas neišvengiamai virs uždarytuoju, įkalintu kito fantazijoje.

Įtampa tarp pasakotojo pastangų užmegzti tiesioginį santykį su veikėjais ir tarp jo solipsizmo, kai sąveikaujama tik su savo teksto išreikštomis projekcijomis, mano galva, ir yra įdomiausias žiūros į „Lengva nebus“ taškas, regintis literatūrą kaip gryną formą. Ar „susikurti pasaulius“ reiškia iš tiesų tapti kitu, ar tik pasitenkinti tuščiu žaidimu? Ar pažinti kitą be nuolatinių projekcijų – neįmanoma užduotis, nes pažinimas ir yra projektavimas? Ar bandymai pasaulį reflektuoti („Gal todėl ir rašau, nes ryškiausia galimybė įprasminti pasaulį yra jį per-gyventi, permąstyti, perrašyti iš naujo“, p. 265) tik dar labiau nuo jo neatitolina?

Negalimybę pabėgti anapus teksto rodo pasikartojantis elementas – pasakojo (-ų) santykis su savo kūnu. Žaizdos atsiranda ir išnyksta, pirštai nustoja klausyti savo šeimininko, o pojūčiai išduoda. Kūnas dvikovoje pralaimi tekstui, perimančiam sąmonę į savo rankas ir nebeleidžiančiam jai atskirti, kurioje plotmėje įvyko susižeidimas ir kur ieškoti jo požymių.

Net kūnui atsigavus, žodis išlaiko viršenybę nurodydamas, jog kūniška patirtis struktūruota pagal mūsų vartojamas sąvokas: „Aš ne tiek jaučiau – bet atrodė, kad ant visų daiktų tos savybės buvo užrašytos. Lyg visur būtų prikabinėta lentelių, kad „aštru“, kad „šiurkštu“, kad „švelnu“, kad tas audeklas „šaltas, glotnus ir aksominis“ (p. 303).

Yra toks René Descartes’o abejonę primenantis Gilberto Harmano minties eksperimentas: žmogui reikia atsakyti į klausimą, kas įrodo, kad jis – tai kūnas, o ne smegenys kolboje. Jei bet kokie mūsų potyriai yra smegenyse judantys impulsai, kuriuos pilkoji masė įvardija kaip laimę, skausmą ar vienatvę, kaip įmanoma įrodyti, kad kažkas egzistuoja anapus klasikinės lygties, kad būti – tai mąstyti? Buvimą romane „Lengva nebus“ taip pat reiškia įžodinti.

Kino tekstų nuorodos nukreipia mintis į kino siužetus bei klišes, tačiau jokiu būdu neįtikina, kad romanas kinematografiškas, nes iš tiesų jis literatūriškai plokščias, ir apsiriboja lapo stačiakampiu. O aiškiausiu pavyzdžiu galėtume laikyti mylėjimąsi, knygoje vykstantį, rodos, kas tris puslapius. Veikėjai pameta galvą dėl aistros, mylisi dalykiškai, santykiauja iš reikalo ir ieškodami artumo (nes tik pasimylėjus, anot pasakotojo, pavyksta atsiduoti kalbai – pašalinus kūniškumą įmanoma kalbėtis kaip tekstui su tekstu). Tačiau L. Degėsio romane nėra jokios erotikos, meilės scenos nekonkretizuojamos, neišskaidomos į dalis ir nepaverčiamos kūnų judesiais.

Kino geba perteikti literatūrinį pasakojimą dažnai sumenkinama, lyg būtų ištisi klodai vizualiai neperteikiamų tekstų. Paprastai toks kino (ar kitų medijų) nuvertinimas rodo ne gebos ir galių siaurumą, bet vaizduotės trūkumą, nes kinas, kaip vaizdo ir garso medija, gali vienu metu aktualizuoti mažų mažiausiai dvi žmogaus jusles, o to literatūra ar muzika nesugeba. Tačiau vieno dalyko kinas negali ir niekuomet negalės – jis nesitenkina apibendrinančiu žodžiu. Rašytiniame tekste žmogus ar daiktas gali būti tiesiog gražus: skaitytojas savarankiškai susikurs vaizdinį pagal savo grožio standartus ar pradės mąstyti apie abstrakčią grožio idėją. Kine žmogus niekuomet nebus gražus ne tik dėl to, kad su konkrečiu veidu susietas grožis kels abejonių, bet ir dėl spalvų, išraiškų, nuotaikų. Kinas neturi prabangos riboti žiūrovą vienu apibūdinimu nepateikdamas pluošto kitų. Čia negalima tiesiog mylėtis.

„Lengva nebus“ žaidžiama priešinant teksto plokštumą ir vizualumą (kiną primena situacijos apie kabančius ant skardžio autobusus ar veikėjus, tarp namų sliuogiančius lynu). Tai savotiškai, nors netobulai, perteikia ryšio su kitu troškimo ir solipsizmo priešpriešą. Nykstantys, galiausiai mirštantys knygos veikėjai pasakotojui slysta iš rankų, nes žmogų jam atstojęs tekstas pasirodo ydingas ir neišbaigtas. Apsiribojantis žodžiu, niekaip neišsemiančiu to, ką turėtų apibūdinti. Todėl pasakotojas atakuoja pertekliniu veiklų ar bruožų vardijimu, tarsi žodžių eilėje ieškotų to vienintelio veiksmažodžio ar būdvardžio, tiksliai perteiksiančio tai, kas anapus kalbos.

„Mylėdamasis. Jausdamas. Išnykdamas kasdienybėje. Nes visi šie dalykai tau trukdo pamatyti save. Nes jie neįrodo, kas aš esu ir kad aš esu. Tik peržengęs save, gali pamatyti save“ (p. 339), – kalba su skaitytoju tekstas, rodos, tikintis, jog ši nuolat pabrėžiama žodžių problema įveikiama per visišką atsidavimą kitam.

Tačiau romanas, pasibaigiantis niūriomis netekties ir vienatvės išvadomis, forma nuo pat pradžios kreipia dėmesį į neišvengiamą teksto uždarumo pergalę. Liūdną pasakotojo devizą „viskas yra tik vienatvė“ dubliuoja mano, skaitytojo, pažintis su kūriniu. Įsitraukimas į kitą pasaulį, į man nepažįstamų pašnekovų būrį, be abejo, leidžia pabėgti nuo savęs, tačiau „Lengva nebus“ pašnekesiai išlieka nutolę nuo skaitytojo – tai ne scenos, o scenų apibendrinimai, ne įvykiai, o įvykių interpretacijos, ne dialogai, o jų turinio išdėstymas.

Simboliška, jog kito netektis knygoje tampa dalies savęs netektimi. Ši taikli psichologinė metafora suponuoja, kad eseistinę pasakojimo struktūrą grindžia „aš“ santykis su „aš“. Tad veikėjų niveliacija man, teksto Kitam, neturi didelės reikšmės, nes esu užstrigęs santykyje su vienu veikėju – pasakotoju, kuris užstrigęs pats su savimi. „Lengva nebus“ vizualumas yra jau apibendrintos, suvirškintos patirties vizualumas – jis ne fotografiškai tikslus, bet asociatyvus ir laisvas. Jis mane atriboja nuo veikėjų, nes leidžia judėti tik labai konkrečiu takeliu, iš kurio negaliu išklysti, kadangi veikėjai suteka į pasakotoją, o ne pasakotojas pasiaukoja dėl veikėjų savarankiškumo.

Ironiška, kad taip iš manęs, t. y. skaitytojo, atimama laisvė, net jei būtent tai autoriui leido bėgti pagal savo plunksną ir mėgautis tekstu. Vieno laisvė tampa kito nelaisve. Pavyzdžiui, ištisos pastraipos, kuriose pasakotojas dėsto nuomonę apie keliavimą paspirtukais arba bendravimą socialiniuose tinkluose, nesuteikia jokios papildomos reikšmės, tad jas (o tokių fragmentų knygoje netrūksta) belieka vertinti kaip rašytojo sparingą su lapu.

Jei nesileisčiau su pasakotoju per tokius pasažus ir klystkelius, galbūt lengviau persikelčiau į išties kitą pasaulį ir bent keliems puslapiams pasiduočiau iliuzijai, kad esu kitas ir kitur.

„Kai nerašau kokius tris keturis mėnesius (o dabar nerašiau jau labai ilgą laiką) – man pasidaro vieniša ir liūdna. Aš žinau, kad mano herojai vis tiek gyvena – be manęs, be priežiūros ir be meilės – savo gyvenimą“ (p. 179), – rašo L. Degėsys. O aš tokios prabangos, deja, neturiu. Knygos veikėjai be manęs negali gyventi, nes ne tik neturi bruožų ar vardų – tai dar galėčiau pakelti, – jie neturi individualių asmenybių, o tarpusavyje susipynę taip, kad niekas, net jie patys, neatskiria galūnių.

Dar vienas esminis literatūros ir kino skirtumas: vaidybinis ar dokumentinis kino filmas, nors ir sukarpytas, sumontuotas, retušuotas, išlaiko kadro nešamo tikrumo pėdsaką. Taip, viskas sukurta, tačiau kažkokia prasme iš tiesų vyko – šie veidai egzistuoja, šie judesiai bent kartą buvo atlikti. Literatūroje tikrumas ne tik negarantuotas, bet iš principo neįmanomas. Geriausiu atveju įmanoma apmauti skaitytoją aktyvuojant jo regos pojūčius ir priverčiant pasijausti taip, lyg savo akimis matytų aprašytą vietą. Tačiau ir tai bus melas. Melas, kurį pastebi ir „Lengva nebus“ pasakotojas, romane atsidūręs net moters kūne ir visgi nė velnio netapęs nei moterimi, nei kuo nors kitu, išlikęs toks, koks buvo visuomet. Tai nėra tikra, tai viso labo parašyta.

Taigi nemanau, kad lengva nebus. Bus neįmanoma. Ne tik pramušti galva lapą ir taip pasiekti jame užrašytą veikėją, bet ir dirigentą, kuris tuos žodžius šokdina. Negaliu net atsiplėšti nuo lapo ir pakilti į kitą, fikcinį realybės lygmenį, nes jei pasakotojui veikėjai gyvena net juos pamiršus, tai man jie išnyksta vos įsidėjus tarp lapų skirtuką. „Lengva nebus“ – dviašmenis durklas, nukertantis veikėjų siekiančią mano ranką, bet tuo pačiu judesiu įtraukiantis į žaidimą su teksto plokštuma. Kelionėms per svetimus pasaulius ši knyga nepasitarnauja. Svetimos netekties pajusti nepadeda. Ji leidžia žiūrėti į žvilgsnį: užmegzti santykį su tuo, kaip raštu pasakotojas įamžina, sprendžia ir permąsto netektį, aprėpiamą tik pasitelkus žodį.

Draugai