Mathias Énard: „Kirsti sieną – visada bauginantis dalykas“

× Ian Maleney

 

Mathiasas Énard’as – vienas garsiausių šiuolaikinių prancūzų rašytojų, lietuvių skaitytojams pažįstamas iš knygos „Kompasas“ („Baltos lankos“, 2019; vertė Violeta Tauragienė). Romanas 2015 m. buvo apdovanotas Goncourt’ų premija ir 2017 m. nominuotas tarptautinei „Man Booker “ premijai. M. Énard’as studijavo persų ir arabų kalbas, ilgai gyveno Artimuosiuose Rytuose. Gaivališkas, nakties persmelktas, muzikos prisodrintas, karčiai saldaus humoro ir meilės ilgesio perlietas, somnambuliškas „Kompasas“ – tai kelionė po praėjusias epochas, kvietimas save suvokti per kitą: atrasti kitą savyje, nuolat ieškoti santykio tarp Rytų ir Vakarų, vakardienos ir rytdienos, griauti sienas tarp šalių, kalbų, kultūrų.

Lapkričio 13–15 d. tarptautinis literatūros festivalis „Vilniaus lapai“ 5-ąjį kartą pakvies skaitytojus susitikti su įdomiausiais ir garsiausiais Lietuvos bei užsienio rašytojais ir kitų sričių menininkais. Festivalyje dalyvaus ir M. Énard’as. Jis į renginį Vilniuje atvykti negalės, tačiau filosofas Dalius Jonkus autorių kalbins nuotoliniu būdu.

 

Mathias Énard: „Kirsti sieną – visada bauginantis dalykas“
Mathiasas Énard’as. Nuotrauka iš festivalio „Vilniaus lapai“ organizatorių archyvo.

 

Kur užaugote? Kaip prabėgo jūsų jaunystė?

Gimiau Njore, tai nedidelis miestelis vakarų Prancūzijoje, Atlanto vandenyno pakrantėje, tėvai priklausė viduriniajai klasei, labai prancūziški. Vaikystė buvo puiki, bet, žinote, Njoras tikrai nedidelis miestas, tad mane visad žavėjo tolimi kraštai ir užsienio šalys, kalbos. Perskaičiau daugybę knygų. Ir labai greitai supratau, kad noriu būti rašytoju, bet prieš pradėdamas rašyti ir sugebėti įžvelgti įdomius dalykus turėjau pažinti pasaulį. Todėl nusprendžiau universitete mokytis arabų ir persų kalbų, o tai man suteikė 2 privalumus. Šis būdas leido nukeliauti į Paryžių ir išvengti stojimo į universitetą Puatjė, kuris įsikūręs vos už 40 mylių nuo tėvų namų. Buvo per arti. Išmokęs kalbų galėjau priartėti prie tų kraštų. Taip ir atsitiko. Po pirmųjų metų universitete atsirado galimybė ten išvykti gyventi. Pirmiausia į Iraną, paskui į Egiptą, o į Paryžių grįždavau tik dėl egzaminų. Taip visas studijas nuo bakalauro iki daktaro laipsnio praleidau Teherane. 10 metų praleidau Artimuosiuose Rytuose, apie 2000-uosius sutikau savo žmoną. Susituokėme ir gyvenome Beirute. Ji katalonė iš Barselonos ir maždaug tuo pat metu gavo darbo pasiūlymą iš Barselonos universiteto. Tad įsikūrėme šiame mieste ir čia gyvename jau maždaug 15 metų.

 

Turint galvoje, kokia ta pasaulio dalis šiandien, nepaprastai reikšminga, kad turėjote galimybę iš tikrųjų mokytis Artimuosiuose Rytuose; ne tik studijuoti Artimųjų Rytų kultūrą, bet tai daryti ten, vietoje.

XX a. 10 dešimtmetis ten mokslininkams buvo palaimingas laikotarpis, nes galėjai įsikurti beveik visur. Tuo metu regione vyravo taika. Būta vilties, kad konfliktai ir karai greitai pasibaigs ir netrukus įsigalės demokratija ir gerovė. Žinoma, taip neatsitiko. Situacija nebuvo labai aiški, tačiau galvojome, kad po pirmojo Irako karo, konfliktuojančioms Izraelio ir Palestinos pusėms pasirašius Oslo susitarimą viskas bus išspręsta per kelerius metus. Gyvenome ta viltimi. Vylėmės, kad didžiosios regiono diktatūros Egipte ar Sirijoje demokratizuosis. Deja, taip nenutiko, bet to negalėjome žinoti.

10 dešimtmetyje gyventi Artimuosiuose Rytuose, mokytis ir studijuoti buvo labai įdomu. Pavyzdžiui, kai gyvenau Sirijoje, buvo griežtas diktatūros režimas, tačiau vis dėlto galėjome susitikti su žmonėmis, kalbėtis, mokytis ir keliauti tiek, kiek norėjome. Manau, tas laikotarpis buvo labai svarbus mano asmenybės formavimuisi. Dabar grįžti į Artimuosius Rytus sunku, o į Siriją – neįmanoma. Man daug kartų atsisakyta išduoti Irano vizą, ten patekti gana sunku.

 

Ar gyvenimas Artimuosiuose Rytuose pakeitė požiūrį į namus? Į Njorą, Prancūziją, apskritai į Europą?

Žinoma, kardinaliai pakito požiūris į savo šalį, kalbą ir literatūrą. Taip pat į gyvenimo būdą. Viską pamatai daug asmeniškiau ir supranti, kaip tau pasisekė, kokia laiminga dabar Europa, lyginant su tais kraštais. Aiškiai suvoki, kaip pasisekė, kad gimei būtent ten, kur gimei. Paauglystėje skaičiau keletą prancūzų ir kitų Europos autorių, tačiau nė neįsivaizdavau, kas yra klasikinė arabų ar persų literatūra. Taip artimai prisiliesti ir susipažinti su persų ir arabų literatūra buvo nepaprasta. Siekiant pažinti šiuolaikinius autorius, romanistus, poetus, kurių daugelis neišversti ir vis dar neverčiami į Europos kalbas, buvo labai svarbu suvokti, ką jie kūryba nori pasakyti, tinkamai suprasti, ką apskritai reiškia literatūra.

 

Ar esate matęs Wimo Wenderso „Lisabonos istoriją“? Filmo pradžioje pasakotojas važiuoja iš Berlyno į Lisaboną ir stebisi, kad gali nuvažiuoti tokį atstumą, nekirsdamas jokių sienų ir nepraėjęs jokių kontrolės punktų. Mintis, kad galima nukeliauti taip toli, kad žemynas yra viena visiems atvira erdvė, vis dar buvo nauja. Įdomu, ar išvykęs iš Europos ėmėte kitaip vertinti valstybių sienas?

Vaikystėje dažnai keliaudavome į Ispaniją. Tuo metu sienos egzistavo. Kai užaugau, jos dar buvo. Kai pirmą kartą lankiausi Vokietijoje, keliavome į Rytų Vokietiją, turėjome kirsti įspūdingą sieną su bauginančiais kareiviais. Tik vėliau Šengeno susitarimas atvėrė sienas. Staigios laisvės jausmas. Jo, žinoma, neturėjome Artimuosiuose Rytuose, ten šalis keičiasi kas 50 mylių, o kirsti sieną – ilgas, nemalonus procesas, reikėjo papirkinėti pareigūnus. Tuo metu tai buvo kažkas tokio. Manau, taip yra iki šiol. Dabar baisu kirsti Libano ir Sirijos sieną, dar baisiau Turkijos ir Sirijos. Tada išsisukdavome pirmiausia dėl to, kad buvome europiečiai. Turėjome europinius pasus – Prancūzijos, Didžiosios Britanijos, Ispanijos – jie labai padėjo. Pasienyje priekabiauta prie sirų ar libaniečių. Jie jautė pažeminimą, kartais nekirsdavo sienos tik dėl to, kad neturėdavo reikiamo kyšio. Siaubingos istorijos. Kirsti sieną – visada bauginantis dalykas. Apie Artimuosius Rytus be sienų gali tik pasvajoti – tarkim, važiuoti automobiliu iš Kairo į Stambulą kaip Europoje, kaip W. Wenderso filme iš Lisabonos į Berlyną. Būtų stačiai nuostabu, bet dar ne rytoj.

 

Knygoje „Vagių gatvė“, regis, tik tekalbama apie sienas ir sunkumus, kylančius jas kertant. Ne tik fizines, geografines, bet ir socialines sienas.

Socialinės, kalbinės, politinės sienos. Tai yra „Vagių gat­vės“ tema. Ši knyga buvo tikrai beprotiškas projektas, kurio imtis paskatino Arabų pavasaris. Buvau Barselonoje, tuo pat metu vyko ir „Indignados“ judėjimo protestai. Sekiau įvykius, besirutuliojusius beveik už 100 metrų nuo mano namų. Pamaniau, kad galėčiau parašyti gyvą romaną, kuris būtų tarsi reportažas, bet su personažais ir prasimanymais. Turėjau nedidelį biurą Barselonos gat­velėje, vadinamoje Vagių gat­ve. Lauke ar bare visad sutikdavau marokiečių jaunuolių, kurie pardavinėjo vogtus dviračius, – linksmi, malonūs vaikinai. Sutikau vieną, jis man papasakojo savo istoriją – atvyko iš Tanžero ar Tanžero pakraščio. Paklausiau, kaip jis pateko į Barseloną, tai buvo beprotiška istorija. Tariau sau: „O, tai galėtų būti mano personažas.“ Tiesa, knyga apie sienas, kurias reikia kirsti norint pereiti iš vienos vietos į kitą. Tai ne tik fizinis sąsiaurio įveikimas, ieškojimas kelio į Ispaniją, kalbu apie tai, kaip įveikti kalbinį, ekonominį ar socialinį barjerą. Arba ką reiškia turėti ryšį su kažkuo, arba įsimylėti kažką, kurio istorija visiškai kitokia, kultūra labai skirtinga.

 

Jūsų knygose, atrodo, yra bendra linija; jums rūpi, kur baigiasi Europa ir prasideda kažkas kita. Kur yra Europos sienos? Jos fizinės ar idėjų ir kultūros?

Kai tiek laiko praleidi svetimuose kraštuose, pasikeičia ir namų jausmas. Nebesijauti esąs užsienyje, jautiesi esąs ten, kur gyveni. Nėra taip, kad nesijausčiau prancūzu. Esu Prancūzijos pilietis, tai vienintelė mano pilietybė, visas knygas rašiau prancūziškai, bet drauge jaučiu, kad nesu tik prancūzas, esu dar kažkas kitas. Tavo asmenybė pasipildo, kitaip supranti pasaulį, tavo skonis jau kitoks. Daugelis dalykų pasikeičia. Tiesą sakant, rašau naują knygą apie vietą, kurioje užaugau, ir manau, kad tai gana egzotiška. Visiškai keista – man labai labai labai egzotiška. Žinoma, kai ten gyvenau, taip nesijaučiau. Maniau, viskas labai normalu. Užsienyje pasikeiti ir įgyji galimybę pamatyti savo žemę svetimšalio akimis.

 

Jūsų darbuose dažna tapatybės tema. Kas gali būti laikoma nesutaikomais skirtumais, kai žmonės agresyviai šliejasi prie įvairių tapatybių?

Tai vyksta visoje Europoje. Dabar ryški globalizacijos baimė, baimė prarasti tapatumą labai kompleksiškame pasaulyje, ir tai žmones verčia galvoti, kad jie turi užsidaryti labai mažose šalyse ir tapatybėje. Tai Europai labai pavojinga, nes visiškai nesuderinama su didelės bendros erdvės idėja.

 

Šis klausimas aktualus katalonų tapatybės požiūriu. Kaip subalansuoti teisėtą prasmingos tautinės tapatybės troškimą su jėgomis, kurios nacionalizmą naudoja tamsesniems tikslams?

Mane domina Katalonijos istorija. Yra daugybė ne­prik­lausomybės projektų. Jie turi labai atvirą galimos nepriklausomos Katalonijos ateities viziją. Labai europie­tišką, labai plačių pažiūrų, negalvojama apie uždarą katalonų bendruomenę. Labai įdomu, kad net nacionalistiniame projekte galimos skirtingos vizijos. Galite sakyti, na, o kodėl tada norite nepriklausomybės? Kodėl iš tikrųjų norite nepriklausomybės, jei tai, ko norite, yra kažkas atvira? Ir atsakymas tikriausiai būtų visų pirma, kad tautai svarbūs simboliniai skirtumai: tavo paties valdžia, tavo paties demokratinės priemonės, tavo žemė – net jei tai tik simboliai, nes jei esi Europos Sąjungoje, daugiau mažiau būsi toks pat, kaip ir visi kiti, t. y. priklausomas. Tai yra kažkas labai postmodernaus. Norite elgtis labai vietiškai, bet galvoti globaliai. Susiedami mažus regionus su kitais mažais regionais, galite daug efektyviau spręsti aplinkosaugos klausimus, vykdyti kultūrinius mainus ir daugelį kitų dalykų. Atskirti mažas tautas didelėse Europos valstybėse gal nėra pati blogiausia idėja? Galbūt galima galvoti apie didžiulę Europos Sąjungą, sudarytą iš labai mažų subjektų?

 

Iš anglų kalbos vertė Gytautė Stanynaitė

Parengta pagal grata.com

Draugai