Vykintas Vaitkevičius. Ginklai, mikrobai ir plienas, arba Kaip biologas nusprendė parašyti žmonijos istoriją

Prieš 21 metus amerikiečių gamtininkas ir istorikas Jaredas Diamondas nusprendė į kelis šimtus puslapių sutalpinti žmogaus istorijos raidą pasaulyje. Vien tai turėtų pašiurpinti ne vieną akademiškai precizišką skaitytoją: idėja per daug ambicinga. Tačiau tokių metaistorinių (ir visai ne tūkstančių puslapių apimties) veikalų būta ne vieno ir iki 1998-ųjų. Iš tiesų didžioji šio veikalo ambicija yra parodyti, kad šiandienos visuomenių technologiniai, ekonominės pažangos, politinių struktūrų skirtumai nulemti visai ne kultūrinių, rasinių ar kokių kitų veiksnių. Šiuos skirtumus, anot autoriaus, lemia pasaulio gamtinė įvairovė skirtingose aplinkose.

Knyga 2018 m. pirmą kartą išleista lietuviškai, todėl pamąstymų apie ją galbūt jau išgirdote. Kas galėtų paneigti, kad šio kūrinio vertimas susijęs su ypatingu skaitytojų susidomėjimu Yuvalio Noah Harari’o knygomis „Sapiens“ bei „Homo Deus“. Juk Y. N. Harari pats sakė, kad rašyti apie pasaulį įkvėpė būtent J. Diamondas. Tuo susidomėjus ir kilo mintis aptarti „Ginklus, mikrobus ir plieną“.

Jared Diamond. „Ginklai, mikrobai ir plienas. Visuomenių likimas“. Iš anglų kalbos vertė Vytautas Grenda. – V.: „Kitos knygos“, 2018.
Jared Diamond. „Ginklai, mikrobai ir plienas. Visuomenių likimas“. Iš anglų kalbos vertė Vytautas Grenda. – V.: „Kitos knygos“, 2018.

Sąmoningai pavadinime sakau „biologas“. Puikiai žinau, kad autorių, kaip mokslininką, galima priskirti prie kone 10 įvairių disciplinų. Tačiau vadindamas jį biologu turiu omenyje ne jo akademinių interesų sritį, o veikale pasitelkiamas, iš gamtos mokslų pasiskolintas kategorijas. Būtent jomis vadovaudamasis J. Diamondas žvelgia į žmogų ir jo istoriją: ji turi aiškius dėsnius, veiksmus ir atoveiksmius. Toks požiūris į pasaulį vertas aptarti atskirai. Tačiau prieš tai dar pamėginsiu parodyti, kodėl pasirinkta būtent gamtinė pasaulio istorijos aiškinimo strategija.

Knygos tikslas, regis, pristatomas kaip noras atsakyti autoriaus bičiuliui Jaliui į klausimą: „Kodėl europiečiai atrado papuasus, o ne atvirkščiai?“ Tačiau čia pat parodoma ne mažiau svarbi priežastis veikalui atsirasti. Tai per kelis pastaruosius amžius atsiradusios taip pat gamtamokslinio pobūdžio teorijos apie vienos rasės pranašumus kitos atžvilgiu, esą lėmusius tam tikrų visuomenių pažangą. J. Diamondas nuo jų atsiriboja ir taip pradeda dėstyti savo teoriją. Atrodo, kaip geriausią priešnuodį nuo pasenusių, tačiau kartais ir šiandien ataidinčių rasistinių idėjų autorius mato esant kitą gamtinio pobūdžio teoriją. Nusprendžiama rungtis tų pačių gamtamokslinių kategorijų lauke. Ugnimi kovojama su ugnimi.

Požiūrį į istoriją, kaip minėjau, būtina aptarti at­skirai. Istorikas Aurelijus Gieda per knygos pristatymą pastebėjo, jog J. Diamondo rašomoje istorijoje žmogus nebėra dalyvis. Jis tampa tik istorijos stebėtoju bei pasekmių įkaitu. Grįžtama prie nebenaujos gamtinio determinizmo teorijos. Taip pat nuo kelių šimtų metų atkarpų atsitraukiama prie tolesnės praeities matymo.

Tokia istorinė žiūra Lietuvos istoriografijoje labai neįprasta, o galimybė jai atsirasti apskritai susidarė tik pastaruosius kelis dešimtmečius. Todėl tai, kad „Ginklai, mikrobai ir plienas“ įsišaknija istorikų lauke, skatina stiprėti mūsų akademikų istorinę vaizduotę.

Tačiau būtent gamtamokslinė istorija, perkelta į žmogaus istoriją kaip pagrindinis jos veiksnys, nusipelno ir kritikos. J. Diamondo istorijoje kultūra, religija ar asmenybė nebėra reikšmingi faktoriai. Dėl to verta aptarti kiekvieno šių reiškinių santykį su gamtinio determinizmo teorija.

Kultūrą šiame tekste suprantu kaip visuomenės gyvenimo visumą: nuo mitybos iki mąstysenos. Žinoma, ją veikia gamta, aplinka. Galima prisiminti tyrimus apie įprastą tam tikrame klimate aprangą ar tai, kad klimato sąlygos gali lemti tarpusavio bend­ravimo būdą. Tačiau ir pati kultūra gali lemti istorinę žmonių raidą. Pavyzdžiui, tai, į kokias vertybes orientuosis visuomenė, daro įtaką jos sprendimams, o šie veikia ateitį.

Religiją sąmoningai atskyriau nuo kultūros, nes ji istorijai itin svarbus institucionalizuoto tikėjimo reiškinys. Religija lygiai taip pat gali daryti įtaką žmonių sprendimams dėl visuomenės ateities. Be abejo, sunku paneigti, kad religiją aplinka irgi veikia. Čia tiktų prisiminti vokiečių mokslininką Maxą Weberį, kuris, remdamasis religijos įtaka žmonių gyvenimui, aiškino, kaip Europos šiaurėje išsivystė kapitalizmas.

Trečiasis dėmuo – asmenybė – taip pat įmanomas ir kaip istorijos veiksnys, ir kaip dalyvis. Kelios dešimtys istorinių asmenybių, kurių biografijų mokomasi mokykloje, ar keli šimtai, apie kurias sužinoma universitete, neabejotinai buvo veikiamos gamtinės aplinkos. Tačiau jų sprendimams įtaką darė ir charakteris, temperamentas, mąstymas, išsilavinimas ir t. t. Įrodyti, kad žmogaus asmeninės savybės yra tik gamtos ir aplinkos produktas, dar niekam nepavyko, nors dėl to vis dar ginčijamasi. Asmenybei taip pat galima priskirti laisvą valią priimti sprendimus ir veikti. Mąstant apie laisvą valią, galima šiek tiek abejoti tuo, kaip J. Diamondas pasakoja apie žmonių apsigyvenimą tam tikroje pasaulio vietoje. Žinoma, kai kurios visuomenės nudreifavo į Sibirą ar Sacharą. Tačiau, kad ten būtų apsigyventa, buvo priimti atitinkami sprendimai. O juos, įvertinę aplinkybes, priėmė patys žmonės.

Galima spėti, kad kultūrą, religiją ir asmenybę J. Diamondas ignoruoja, nes į istoriją žvelgia iš didelio nuotolio, matydamas labai plačią laiko skalę. Esą šitaip žiūrint minėti veiksniai nebe tokie svarbūs dėl laikinumo, o gamtiniai procesai, paprastai trunkantys tūkstantmečius, puikiai parodo, kas iš tiesų vyksta istorijoje. Todėl knygoje manoma, jog trys įvardyti alternatyvūs veiksniai yra tik gamtos reiškinių išvestinės. Tam galima paprieštarauti: kai kurios kultūros ar religijos irgi sėkmingai gyvuoja jau keletą tūkstančių metų. Taip, jos keičiasi, tačiau ar tokie pat pokyčiai nevyksta gamtoje? O žmonių idėjos ar sprendimų padariniai lygiai taip pat gali egzistuoti daug metų po juos priėmusiųjų mirties.

Ignoruojant kultūrą, religiją ir laisvą valią, J. Diamondui atsiranda daugiau erdvės analizuoti gamtos veiksnius arba net pritaikyti gamtos mokslų metodus. Pavyzdžiui, pirmajame skyriuje pristatomas Polinezijos pavyzdys. Pasakojama, kad salyne dėl skirtingų sąlygų visuomenės vystėsi netolygiai. Pasirinktas pavyzdys neturėtų stebinti: tai vieta, kur autorius praleido daugybę metų tyrinėdamas paukščius, be to, čia jis sutiko savo draugą papuasą Jalį. Polinezija buvo ir viena paskutinių vietų, kur apsigyveno žmonės. Pasakojimas turėtų sudominti, kadangi aiškiai matyti gamtamokslinis metodas. Maža teritorija imama tarsi laboratorinis mėginys ir iš jos sprendžiama apie procesus visame pasaulyje. Spėjama, kad pavyzdys gerai atspindi kitur vykusius procesus, tačiau toliau skaitant knygą akivaizdu, jog atsakymas žinotas iš anksto: „Trumpai tariant, Polinezijoje randame įtikinamą pavyzdį, rodantį, kaip dėl aplinkos įvairėja visuomenės. Tačiau šis pavyzdys teparodo, kad toks procesas įmanomas – juk jis tikrai vyko Polinezijoje. Tačiau ar tokie procesai vyko ir asaulio žemynuose? Jei taip, tai kokie aplinkos sąlygų skirtumai lėmė, kad žemynuose atsirado daugiau įvairovės, ir kokios buvo tų skirtumų pasekmės?“ (p. 71)

Galima teigti, kad autorius puikiai ir išsamiai pristato aplinkos suponuojamo determinizmo perspektyvą istorijos raidoje. Bet jo veikalas nepretenduoja į absoliutų žmogaus istorijos paaiškinimą ir pasakojimą. Kita vertus, joks istorikas nėra pripažintas kaip papasakojęs tikrąją ir visą žmonijos raidą. Bendrą vaizdą galima matyti turbūt tik turint omenyje platų tokių pasakojimų spektrą. Turbūt čia ir yra tikroji „Ginklų, mikrobų ir plieno“ vertė. Tai dar viena užbaigta ir papasakota istorija, apie kurią turėtų žinoti kiekvienas besidomintis, kokie ir kodėl esame šiandien.