Prancūzijos leidėjai su nerimu laukė literatūrinio rudens sezono. Nuo rugpjūčio vidurio iki spalio pradžios turėjo pasirodyti 490 romanų (345 prancūzų ir 145 verstiniai), tačiau prezidento rinkimai, Rusijos karas Ukrainoje, infliacija atitraukė skaitytojų dėmesį. Nors literatūrinės premijos ir metų pabaiga (dar yra prancūzų, galvojančių, kad knyga – geriausia dovana) paprastai padidina knygų pardavimus, kai kurios leidyklos jau rugpjūčio viduryje metė savo kozirius: rugpjūčio 17 d. „Grasset“ išleido Virginie Despentes romaną „Brangus asile“ („Cher connard“), o Albino Michelio leidykla – Amélie Nothomb romaną „Sesių knyga“ („Le Livre des soeurs“).

Abu kūriniai ilgai karaliavo bestselerių sąrašuose (per mėnesį parduota 100 tūkst. V. Despentes romano egzempliorių). Tiesa, vilčių, kad A. Nothomb pelnys vieną garbingų premijų, buvo nedaug – pernai jos „Pirmasis kraujas“ („Premier sang“) gavo Renaudot apdovanojimą. V. Despentes romaną į sąrašą įtraukė tik Médicis premijos žiuri, nors leidykla tikėjosi, kad rašytoja pretenduos į pačią garbingiausią Goncourt’ų premiją. Tačiau Goncourt’ų žiuri paaiškino, kad negali įtraukti „Brangus asile“ į pretendentų sąrašą, nes rašytoja buvo šios premijos žiuri narė, todėl gali kilti interesų konfliktas. Tačiau tikrosios priežastys rimtesnės. V. Despentes kūrinyje galima įžvelgti teroristų, susidorojusių su „Charlie Hebdo“ redakcijos bendradarbiais, palaikymą. Be to, epistoliniame romane dominuoja vulgarus stilius, o rašytojo Oskaro, aktorės Rebekos ir spaudos atstovės Zoė laiškai pasižymi tomis pačiomis tonacijomis. Ir dar: nors Zoė Oskarą apkaltino priekabiavimu (kaip šiandien išsiversi be #MeToo), romane sunku rasti įrodymų, kad šis išties elgėsi amoraliai.

Galbūt labiausiai šiais metais nustebino du nauji prancūzų klasiko Louis-Ferdinand’o Céline’o romanai „Karas“ („Guerre“) ir „Londonas“ („Londres“). Abu išsyk pateko į bestselerių sąrašus („Karas“ jau pasiekė 200 tūkst. egzempliorių tiražą). Tai nestebina, nes L.-F. Céline’as yra didžiausias XX a. prancūzų literatūros novatorius po Marcelio Prousto. Jis ne tik pasuko egzistencialistinio arba absurdo romano linkme, bet ir pavertė šnekamąją kalbą literatūrine vertybe. Ažiotažą dar labiau padidino teatro kritikas Jeanas-Pierre’as Thibaudat, kuris, pernai atidavęs rašytojo paveldėtojams išsaugotus rankraščius, išleido knygą „Louis-Ferdinand Céline’as, atrastas lobis“ („Louis-Ferdinand Céline, le trésor retrouvé“). Knygoje paskelbė, kad generolo Charles’io de Gaulle’io bendražygis Yvonas Morandat, apsigyvenęs bute, kurį nuomojosi karo pabaigoje į Daniją pabėgęs L.-F. Céline’as, aptiko ir 1946 m. iš Monmartro į naują butą Neji parsigabeno rašytojo rankraščius. Tik po Y. Morandat mirties 1982 m. viena dukrų susisiekė su kritiku ir papasakojo apie rankraščius. Kritikas juos sutiko perimti, tačiau buvo iškelta sąlyga – negalėjo jų atiduoti L.-F. Céline’o žmonai Lucette, nes rašytojas buvo paskelbęs ne vieną antisemitinį paskvilį, ir našlė galėjo sunaikinti kai kuriuos jam nepatogius dokumentus. Kritikas žodį ištesėjo ir 2021 m. vasarą, jau po L.-F. Céline’o našlės mirties, pranešė apie rank­raščius.

Šiemet netrūko dėmesio ir M. Proustui. Pernai turėjo būti minimos rašytojo 150-osios gimimo metinės, tačiau sutrukdė karantinas. Beveik visi renginiai persikėlė į šiuos metus. Balandį baigėsi 2021 m. Paryžiaus miesto istorijos muziejuje „Carnavalet“ atidaryta pa­roda „Marcelis Proustas. Paryžietiškas romanas“, akcentuojanti Paryžiaus svarbą rašytojo kūryboje. Metų viduryje Judaizmo meno ir istorijos muziejus kvietė į parodą „Marcelis Proustas. Iš motinos pusės“, atskleidusią, kokį vaidmenį rašytojo kūryboje atliko motina. Metus vainikavo Prancūzijos F. Miterrand’o nacionalinėje bibliotekoje surengta paroda „Marcelis Proustas. Kūrinio sutvėrimas“, demonstruojanti kelią nuo pirmo iki paskutinio 7 romanų ciklo „Prarasto laiko beieškant“ tomo. Per metus įvyko nemažai M. Proustui skirtų renginių (mokslinių konferencijų, paskaitų ir kt.), knygynuose išsirikiavo mokslinės monografijos, biografijos, straipsnių rinkiniai, albumai, naujai parengtas kišeninis romanų ciklo leidimas. Taigi šiuos metus drąsiai galima vadinti M. Prousto metais Prancūzijoje.

Žūties genealogija

Lapkričio 3 d. Paryžiaus Drouant’o restorane po 14 balsavimo turų Goncourt’ų premija atiteko Brigitte Giraud (g. 1960) už romaną „Greitomis gyvensi“ („Vivre vite“). Ji ir pagrindinis varžovas Giuliano da Empoli su romanu „Kremliaus magas“ („Le Mage du Kremlin“) gavo po 5 balsus. Tačiau žiuri prezidentas Didier Decoinas, galintis skirti 2 balsus, pirmenybę atidavė rašytojai. Per 120 premijos gyvavimo metų B. Giraud yra tik 13-a ją pelniusi autorė. Be to, anot D. Decoino, reikia padėti leidėjams ir knygynų savininkams, nes geriau, kai du autoriai gauna skirtingas premijas, o ne dvi premijos tenka vienam. Mat G. da Empoli romanas ką tik buvo pelnęs Didžiąją prancūzų akademijos premiją. Nors iki premijos gavimo 11 romanų ir 2 novelių rinkinius išleidusi rašytoja plačiajai skaitytojų auditorijai buvo menkai žinoma, „Flammarion“ jau išleido 300 tūkst. romano „Greitomis gyvensi“ egzempliorių.

 

 

Premijuoto romano pavadinimas – aliuzija į amerikiečių dainininko Lou Reedo žodžius „Greitomis gyvensi, jaunas mirsi“. Šią frazę dainininko knygoje perskaitė B. Giraud vyras Klodas prieš žūtį motociklo avarijoje. Tada rašytojai buvo 36-eri, kartu su vyru nusipirktame name ji liko su sūneliu. Tiesa, 1999 m. įvykusią avariją prozininkė jau buvo aprašiusi knygoje „Dabar“ („À Présent“, 2001). Šiame kūrinyje ji pasakoja apie jausmus, patirtus po vyro žūties, o naujausiame romane stengiasi išsiaiškinti žūties priežastis. Net jei mirtis nulemta, ją vis tiek galima tyrinėti – nors žaizdos užsitraukė, randai liko. Lyginant su „Dabar“, „Greitomis gyvensi“ tonas santūresnis, o pasakojimas įgijęs kitą pobūdį.

Tarp knygą pradedančio prologo ir epilogo telpa ištisa „jei“ litanija, kurią sudaro 23 sakiniai. Jie tampa savotiška dėlione, vedančia link lemtingo įvykio. Kai kurie sakiniai, prasidedantys „jei“, logiški ir suprantami. Tarkim, pirmas sakinys: „Jei nebūčiau panorusi parduoti butą.“ Arba ketvirtas: „Jei nebūtume gavę namo raktų iš anksto.“ Bet yra ir ne visai įtikinančių priežasčių. Pavyzdžiui: „Jei Stephenas Kingas būtų miręs 1999 m. birželio 19 d., šeštadienį, likus trims dienoms iki Klodo avarijos.“ Arba: „Jei prieš išeidamas iš biuro Klodas būtų klausęsis „Coldplay“ dainos „Don’t Panic“, o ne „Death in Vegas“ dainos „Dirge“.“ Greičiausiai taip B. Giraud griebiasi šiaudo: tiki, kad žinia apie S. Kingo mirtį būtų sulaikiusi vyrą nuo beatodairiško važiavimo motociklu. Atrodo, bandoma atšaukti jau nutikusį įvykį – tai būtų įmanoma, jei suveiktų visi 23 „jei“.

Kaip žūties priežastis interpretuojamas ir priklausymas konkrečiam socialiniam sluoksniui. Gal Klodas būtų gyvas, jei B. Giraud nebūtų vertinusi laisvės ir vietoje namo būtų įsigijusi butą. Arba jei ne globalizacija, Prancūzija nebūtų prekiavusi galingais motociklais „Honda 900“, kurie buvo uždrausti pačioje Japonijoje.

Nuoširdus noras išsiaiškinti vyro žūties priežastis kartais priveda iki klejonių – tuomet autofikcinis pasakojimas virsta savotiška utopija. Vis dėlto asmeninę tragediją B. Giraud siekia universalizuoti ir parodyti, ką reiškia netektis, kaltės jausmas, poreikis analizuoti, suprasti. Tačiau, kad ir kaip rašytoja bandytų atsekti žūties genealogiją, niekas negali užkirsti kelio atsitiktinumui...

„Greitomis gyvensi“ tikrai ne šedevras, bet kūriniui netrūksta nuoširdumo. Tai gali papirkti skaitytoją, ypač jei papirko Goncourt’ų premijos žiuri. Pati autorė „Greitomis gyvensi“ pavadino savo gyvenimo knyga...

Keistas spektaklis

Tą pačią dieną tame pačiame Drouant’o restorane, tik kitame salone, Théophraste’o Renaudot premija skirta Simonui Liberati (g. 1960) už romaną „Spektak­lis“ („Performance“).

 

 

Romano pavadinimas pasiskolintas iš režisierių Donaldo Cammello ir Nicolaso Roego filmo „The Performance“ (1970), kuriame vaidino grupės „The Rolling Stones“ narys Mickas Jaggeris. „Spektaklio“ pasakotojas – 71-erių rašytojas. Sunkiai atsigavęs po insulto, jis nebesitiki dar ką nors sukurti. Kadaise gyveno audringai, o dabar tapo „nuolat apsvaigusiu, nusivylusiu seniu be pinigų ir be dantų“. Todėl gavęs pasiūlymą parašyti scenarijų miniserialui apie „The Rolling Stones“ veiklos pradžią nedvejodamas imasi darbo: aiškinasi, kodėl vos 27-erių Brianas Jonesas tragiškai baigė gyvenimą; atskleidžia Anitos Pallenberg išdavystę – palikusi B. Jonesą, ji apsigyvena su Keithu Richardsu; aprašo dainininkę Marianne Faithfull, save vadinusią „Mary Shelley be Frankenšteino“.

Tiesa, senasis rašytojas gyvena su buvusios žmonos dukra – 23 metų „laiba it mumija“ 176 cm ūgio ilgakoje Estera, kuri dirba aktore ir manekene. Suprasdamas, kad greitai mirtis juos išskirs, brangina kiekvieną su įdukra praleistą akimirką, baiminasi, kad Estera jį paliks, apgaus ar įsimylės kitą. Nors kūnas išsekintas ligos, norisi patirti paskutinius malonumus.

Renaudot esė premija atiteko Guillaume’ui Durand’ui už knygą „Pusryčiaukime ant žolės“ („Déjeunons sur l’herbe“), kurioje autorius prancūzų dailininką Édouard’ą Manet lygina su anglų režisieriumi Alfredu Hitchcocku.

Rénaudot premija už kišeninio formato knygą skirta Delphine Horvilleur už „Gyventi su mirusiaisiais“ („Vivre avec nos morts“). Rašytoja, kuri yra ir rabinė, siekia žmogaus mirtį paversti gyvenimo pamoka jo artimiesiems.

Gamtos prieglobstyje

Lapkričio 7 d. Paryžiaus miesto istorijos muziejuje „Carnavalet“ „Femina“ žiuri, kurią sudaro vien moterys, apdovanojimą skyrė Claudie Hunzinger (g. 1940) už romaną „Šuo prie mano stalo“ („Un chien à ma table“).

Kūrinio centre – jauna kalaitė, kuri su nutraukta grandine vieną vakarą pasirodo prie romanistės Sofi ir jos bičiulio Grigo namo durų. Pastebėjusi, kad kalaitė nukentėjusi nuo zoofilo, Sofi ją priglaudžia ir pavadina Jes. Nuo šiol visas pasakojimas ima suktis apie Jes. Iš kur ji, ką patyrė?

 

 

Šuns atsiradimas žymi naują dviejų brandaus amžiaus žmonių gyvenimo etapą. Su Jes Sofi vis dažniau išeina pasivaikščioti po miškingus kalnus. Vaikščiodama mąsto apie pasaulį, senatvę, rašytojo amatą, žmoniškumą prarandančią visuomenę, ekologiją, žmonių ir gyvūnų santykius. Rašytoja atskleidžia, kaip užsimezga ryšys tarp Sofi ir Jes, kaip jos ima viena kitą palaikyti ir saugoti.

Šis romanas – apie meilę. Kas sieja po miškus klajoti mėgstančią Sofi ir Grigą, kuris dienomis miega, o naktimis skaito? Į jų gyvenimą atklydusi Jes parodo, kokia meilė sujungia du pagyvenusius žmones. Jes moko nepasiduoti senatvei, nesitaikyti su pralaimėjimu, mėgautis gyvenimu.

Romano puslapiai dažnai primena poeziją. Aukštinamas gamtos grožis, autorė geba perteikti ir paukščių čiulbesį, ir medžių lapų šiugždesį, ir vėjo šuorus.

Užsienio rašytojui skiriama „Femina“ premija atiteko anglei Rachel Cusk už romaną „Atsarginis pasaulis“, kurį jau išleido „Tyto alba“ (į lietuvių k. vertė Justė Povilaitienė).

„Femina“ eseistikos premija skirta Annette Wieviorkai už knygą „Kapai. Mano šeimos autobiografija“ („Tombeaux, autobiographie de ma famille“) apie žydų šeimą, kuri XX a. 3 dešimtmetyje persikėlė į Prancūziją.

Speciali žiuri premija skirta istorikui Krzysztofui Pomianui už trijų tomų veikalą „Muziejus. Pasaulinė istorija“ („Le Musée, une histoire mondiale“).

Poezija kaip viltis

Lapkričio 8 d. Paryžiaus restorane „La Méditerannée“ Médicis premijos žiuri apdovanojimą skyrė 56 metų rašytojai Emmanuelle Bayamack-Tam už romaną „Tryliktoji valanda“ („La Treizième heure“).

Premijuotame romane – trys pasakotojai. Pirmoje dalyje hermafrodito bruožų turinti 16-metė Fara nori išsiaiškinti, kas yra jos motina, kuri mergytę paliko vos gimusią. Atrodo, ir merginos tėvas Leni nėra jos tikrasis tėvas. Leni ir Fara priklauso milenaristinei Tryliktos valandos bažnyčios sektai, kuri vadovaujasi religija ir poezija, propaguoja feministines, queer ir animalistines vertybes. Sektą įkūrė Leni, jos pavadinimas pasiskolintas iš prancūzų poeto Gérard’o de Nervalio soneto. Sektos nariai dalyvauja poetinėse mišiose, deklamuoja Apollinaire’o, Aragono, Baudelaire’o, Villono poeziją, dainuoja karaokę. Antroje dalyje pasakotoju tampa Faros tėvas. Vyras kalba apie vienišą vaikystę ir meilę poezijai. Taip pat apie meilę translytei gražuolei Hind, kuri yra žiauri egoistė, palikusi savo dukrą. Trečioje dalyje prabyla pati Hind, kad pateisintų savo laisvę ir beribį seksualumą.

 

 

„Tryliktoje valandoje“ analizuojami (neretai su humoru) šių laikų visuomenės gyvenimo modeliai ir normos, svarstoma, kas yra normalus žmogus. Kartais galima pamanyti, kad labiau geistina tai, kas nenormalu. Kaip paskutinė viltis romane išlieka poezija.

Médicis premija, skiriama užsienio rašytojui, atiteko ukrainiečiui Andrejui Kurkovui už romaną „Pilkosios bitės“ apie Sergejičių, šiandienėje Ukrainoje ieškantį ramesnės vietos šešiems bičių aviliams.

Médicis eseistikos premija skirta filosofui Georges’ui Didi-Ubermanui už veikalą „Liudininkas iki pabaigos“ („Le Témoin jusqu’au bout“).

Kelionė Senos upe

Lapkričio 9 d. Paryžiaus restorane „Lasserre“ „Interallié“ premija, paprastai teikiama romaną parašiusiam žurnalistui, atiteko 31 metų savaitraščio „Paris Match“ reporteriui Philibert’ui Hummui už debiutinį romaną „Romanas upė“ („Roman fleuve“).

Kūrinyje su lengvu humoru pasakojama apie trijų 30-mečių kelionę dviem keleiviams skirta valtimi Senos upe iš Paryžiaus iki žiočių prie Havro miesto. Vien pažvelgus į valtyje sukrautą bagažą (daiktai nereikalingi, nepritaikyti kelionei) akivaizdu, kad keleiviai nuotykiui nepasiruošę. Autorius, kuris yra ir pasakotojas, ir „Laivo“ (taip pavadinama valtis) kapitonas, bendrakeleivius šmaikščiai vadina nuotykių ieškotojais, nes tie, kurie „klauso mamos, nenužengia anapus sodo gyvatvorės“. Nuotykių ieškotojai greit supranta, kad irkluoti yra nuobodu ir, svarbiausia, sunku. Plaukdami jie susiduria su įvairiais pavojais. Priplaukus Normandiją dalis daiktų iškrenta iš valties ir nuskęsta. Kapitonas netenka sandalo – ant­rą pasiseka išsaugoti, tačiau kam reikalingas vienas sandalas?

 

 

Pasakojimas šiek tiek primena Jules’io Verne’o romanus. Pasakotojas atiduoda pagarbą ir britų rašytojui Jerome’ui K. Jerome’ui bei jo romanui „Trise valtyje, neskaitant šuns“. Netrūksta sąmojo, ironijos, autorius akivaizdžiai nori suteikti malonumą skaitytojui. Po aštuonių dienų trijulė galiausiai pasiekia tikslą. Pasakotojas džiaugiasi, kad grįš namo ne tik su begale prisiminimų ir sumanymų ateičiai, bet ir kūriniu pradžiugins skaitytojus.

Prancūzų literatūros kritikas ir rašytojas E. Neu­hoffas pripažino: „Ph. Hummas negaus Goncourt’ų premijos. Bet pritrauks daug skaitytojų.“ Sutikime, tai nėra taip jau mažai...

Įtampų kupini metai, tačiau dalijant premijas apsieita be skandalų. Ar premijuotus kūrinius skaitytojas paims į rankas po 10 ar net 50 metų, žino tik visagalis Laikas.

Vytautas Bikulčius – Prancūzijos gerbėjas, labiausiai besidomintis jos literatūra.