Vytautas Bikulčius. Netikėtumų metai: 2021 m. Prancūzijos literatūros premijos

Svarbiausia kasmetė Prancūzijos literatūros lauko intriga yra penkios garbingiausios premijos – brolių Goncourt’ų, Théophraste’o Renaudot, „Femina“, Médicis ir „Interallié“. Nebent pasirodo kokio skandalingo autoriaus (tarkim, Michelio Houellebecqo) romanas. Nors šiais metais M. Houellebecqas naujo kūrinio neišleido, „Flammarion“ leidykla žadėjo, kad kitų metų sausio 7 d. naujas rašytojo romanas tikrai išeis (bet pavadinimo nepaskelbė). Didžiausias pirmojo pusmečio netikėtumas – praėjusių metų Goncourt’ų laureato Hervé Le Tellier romanas „Anomalija“ gegužės pradžioje pasiekė 1 mln. tiražą (lietuviškai išleis „Baltos lankos“). Iki šiol Goncourt’ų laureatų rekordas priklausė Marguerite Duras „Meilužiui“ (1985) ir Jonathano Littello „Geranorėms“ (2006) – abu romanai išleisti 700 tūkst. tiražu.

Iš viso besiruošdamos literatūriniam rudens sezonui Prancūzijos leidyklos išleido 521 romaną: 379 prancūzų autorių kūrinius (palyginus su 2020 m. – 13 daugiau) ir 142 verstinius (trimis mažiau nei pernai). Taigi premijų žiuri buvo iš ko rinktis...

Tačiau pats didžiausias Prancūzijos literatūros netikėtumas yra atsiradę Louis-Ferdinand’o Céline’o rankraščiai. Rašytojas manė, kad juos pavogė. Pasirodo, nežinomas asmuo (šiandien dėl to jau kyla abejonių) rankraščius perdavė teatro kritikui J.-P. Thibaudat su sąlyga publikuoti po L.-F. Céline’o žmonos mirties, kad našlė negalėtų užsidirbti pardavusi rankraščius. Taigi, kai 2019 m. sulaukusi 107 metų mirė L.-F. Céline’o žmona, rankraščius turintis kritikas kreipėsi į advokatą. Paaiškėjo, kad našlė rankraščius (jei jie atsirastų) paliko savo bičiuliui advokatui F. Gibaut (šiuo metu jam 89-eri) ir draugei V. Chovin (šiuo metu jai 69-eri).

Atsiradę L.-F. Céline’o rankraščiai – įspūdingas lobis. Rašytojo kūriniai prestižinėje „Plejados biblio­tekoje“ sudaro 4 tomus, taigi teks daug ką koreguoti. Svarbiausiame romane „Kelionė į nakties pakraštį“ (į lietuvių kalbą išvertė Pranas Bieliauskas) taisymų nedaug, tačiau 60 puslapių romaną „Skerdynės“ papildys dar 600 puslapių! Maždaug tiek pat puslapių papildys ir romaną „Mirtis skolon“. Bus paskelbti keli nežinomi kūriniai: romanas „Londonas“ (1000 rank­raščio puslapių) ir „Karaliaus Krogoldo noras“.

Dar vienas 2021 m. netikėtumas susijęs su rašytoju Gabrieliu Matzneffu. Pasirodžius Vanessos Springorà knygai „Abipusiu sutikimu“, kuriame autorė papasakojo apie pedofiliškus G. Matz­neffo polinkius, rašytojas parengė 80 p. knygelę „Vanesos virusas“ – atsaką ir pasiteisinimą. Prancūzų leidėjai knygos spausdinti nesiryžo. Tada G. Matzneffas pradėjo rinkti aukas, kad išleistų kūrinį italų kalba Italijoje, kur išvažiavo po V. Springorà knygos pasirodymo. Leidėjas Michele Silenzio sutiko išleisti G. Matzneffo knygelę, nes mano, kad kiekvienas turi teisę į atsaką. Pedofilų aukas ginanti asociacija „L’Ange bleu“ padavė rašytoją į teismą, tačiau ieškinys atmestas dėl procedūrinių netikslumų.

 

Akmenų akimis

Anksčiau garbingiausių literatūros premijų paradą pradėdavo Goncourt’ų premija. Tačiau kitų premijų žiuri ėmė piktintis, kad Goncourt’ų žiuri nusigraibo grietinėlę, o kiti turi rinktis iš to, kas liko. Todėl nutarta, kad kas dveji metai Goncourt’ų ir „Femina“ žiuri keisis pirmumo teise.

Šiemet spalio 25 d. premijų sezoną pradėjo „Femina“ – premijos žiuri sudaro vien moterys. Į Carnavalet muziejų susirinkusios žiuri narės tik po aštuonių balsavimo turų šešis balsus atidavė 48 metų leidėjos ir žurnalistės Claros Dupont-Monod romanui „Prisitaikyti“. Pagaliau po septynerių metų pertraukos „Femina“ premija skirta moteriai, nors apdovanojimas įsteigtas, kad atkreiptų dėmesį į moterų kūrybą.

„Prisitaikyti“ veiksmas vyksta kalnuotoje Sevenų vietovėje. Romano pasakotoja – šeimos sodybą juosianti akmenų tvora. Be to, visi personažai bevardžiai! Šeima išgyvena sukrėtimą gimus paralyžiuotam, aklam ir nebyliui kūdikiui. Tačiau akmenys pasakoja ne apie naujagimio tėvų, o apie jo brolio ir sesers reakcijas. Brolis stengiasi kūdikį globoti, yra tiesiog prilipęs prie jo, o sesuo naujagimiu šlykštisi, nekenčia arba stengiasi nekreipti dėmesio. Ji pyksta ir dėl to, kad kūdikiui gimus susilpnėjo ryšys su vyresniu broliu. Neįgalus vaikas sulaukęs dešimties miršta vienuolių prižiūrimoje prieglaudoje. Nors istorija liūdna, romanas persmelktas šviesos. Personažų skausmą prislopina ir poetiška kalba.

„Femina“ premija, skiriama užsienio rašytojui, atiteko 71 metų turkui Ahmetui Altanui už kalėjime parašytą (buvo apkaltintas dalyvavimu perversme) romaną „Ponia Chajat“ apie jaunuolį, įsimylėjusį vyresnę moterį. „Femina“ už esė skirta literatūros kritikei Annie Cohen-Solal už knygą „Užsienietis vardu Picasso“ apie pasaulinio masto dailininką, kuris taip ir negavo Prancūzijos pilietybės, bet niekada nesiskundė dėl to, kad kas dveji metai turėdavo keliauti į policijos komisariatą ir patvirtinti savo tapatybę palikdamas pirštų antspaudus. 

 

Vytautas Bikulčius. Netikėtumų metai: 2021 m. Prancūzijos literatūros premijos

 

Incesto žaizdos

Spalio 26 d. Médicis premija po dviejų balsavimo turų atiteko Christine Angot už romaną „Kelionė į Rytus“. Kūrinyje autorė plėtoja prieš 25 metus parašytame romane „Incestas“ pradėtą temą.

Kristinos tėvas paliko šeimą prieš dukros gimimą. Trylikametė pirmą kartą sutinka tėvą Pjerą Ango Strasbūre, kur jis dirba vertėju Europos Taryboje. Pirmas bučinys netrukus virsta incestu. Tačiau mergaitė ir tuomet džiaugiasi galėdama bendrauti su tėvu, o incestą suvokia kaip „dėkingumą“. Incestiniai santykiai tęsis, kol Kristinai sukaks 26 metai. Tiesa, kartą Kristina prabyla. Bet net jos motina ignoruoja Pjero veiksmus. Kai po daugelio metų Kristina parašo skundą, inspektorius atsako, kad byla greičiausiai bus nutraukta dėl įrodymų trūkumo. O Pjeras baigia gyvenimą sirgdamas Alzheimeriu...

Ne vienas kritikas peikė rašytoją, kad visuose romanuose eskaluoja incesto temą, tačiau Ch. Angot įrodo, jog incesto žaizdos lieka visam gyvenimui.

Užsienio rašytojui skiriama Médicis premija atiteko švedui Jonasui Hassenui Khemiri už romaną „Tėvo sutartis“ – šeimos santykiai komplikuojasi, kai užsienyje gyvenantis tėvas atvyksta aplankyti vaikų (į lietuvių kalbą išvertė Virginija Jurgaitytė). Médicis už esė skirta Jakutai Alikavazovic už knygą „Tartum dangus mumyse“, kurioje autorė pasakoja, kaip su tėvu, atvykusiu iš Juodkalnijos, lankė Luv­ro muziejų.

 

Rašytojo likimas

Lapkričio 3 d. Drouant’o restorane Goncourt’ų premijos žiuri patvirtino literatūros kritikų prognozes ir premiją skyrė iš Senegalo kilusio Mohamedo Mbougaro Sarro (g. 1990) ketvirtajam romanui „Slapčiausia žmonių atmintis“. Įdomu, kad „Femina“ premija apdovanotas Ch. Angot romanas negavo nė vieno balso. O M. M. Sarro kūrinys buvo pristatytas dar trims premijoms – Théophraste’o Renaudot, „Femina“ ir Médicis, – tačiau šių metų Goncourt’ų žiuri prezidentas Didier Decoinas paskelbė, kad romanas turėtų pelnyti tik vieną premiją, kitaip sumažės knygynų pelnas.

Žiuri sekretorius Philippe’as Claudelis Goncourt’ų premijos skyrimą M. M. Sarro aiškino taip: „Pasirinkome jaunystę, kaip to pageidauja brolių Goncourt’ų testamentas ir frankofonija – vainikavome 31 metų senegalietį rašytoją, kuris sukūrė puikų (kartais kiek perkrautą) romaną su daugybe siužetinių linijų ir detalių, – kūriniui netrūksta įvaizdžių ir metaforų.“

„Slapčiausioje žmonių atmintyje“ senegalietis rašytojas Dijėganas Latiro Fajus domisi juoduoju Rimbaud vadintu paslaptingu rašytoju T. C. Elimanu, sukėlusiu skandalą, kai 1938 m. išleido knygą „Nežmoniškumo labirintas“. Ieškodamas juodojo Rimbaud pėdsakų Fajus atvyksta į Paryžių, ten įsitraukia į jaunų afrikiečių rašytojų būrelį, daug diskutuojantį apie rašymą tremtyje. Romane plėtojamos kolonializmo ir Holokausto temos, nagrinėjamas gyvenimo ir literatūros santykis, Afrikos ir Vakarų pasaulio sąveikos.

T. C. Elimano prototipas – Malio rašytojas Yambo Ouologuemas, kuriam M. M. Sarras ir dedikuoja romaną. Y. Ouologuemas yra pirmasis Renaudot premiją 1968 m. pelnęs Afrikos rašytojas. Vėliau buvo apkaltintas plagiatu ir atsidūrė literatūrinio gyvenimo nuošalėje. Įdomu, kad šis ekscentrikas apie savo mirtį paskelbė pats, kai iki tikrosios mirties buvo likę 10 metų.

M. M. Sarras yra jauniausias Goncourt’ų laureatas nuo 1976 m., kai apdovanojimą pelnė 29 metų Patrickas Grainville’is. Dar vienas netikėtumas: „Slapčiausią žmonių atmintį“ išleido dvi mažytės leidyklos: viena Prancūzijoje, kita Senegale. Nė viena leidykla nesitikėjo, kad autorius gaus premiją, nes anksčiau žiuri kreipdavo dėmesį tik į didžiųjų leidyklų kūrinius. Ką gi, laikai keičiasi... M. M. Sarro romano teises jau nupirko 24 šalys, o Vokietijos leidykla už jas paklojo šešiaženklę sumą.

Neapsieita ir be skandalo. Goncourt’ų žiuri narė Camille Laurens parašė griežtą recenziją apie patekusį į pirmąją turą Anne Berest romaną „Atvirukas“ Holokausto tema. Vėliau išaiškėjo, kad C. Laurens yra kito į pirmą turą patekusio ir taip pat Holokausto tema rašiusio autoriaus François Noudelmanno bičiulė, siekusi eliminuoti draugo varžovę. Galų gale nuspręsta, kad žiuri nariai negalės recenzuoti į premiją pretenduojančių kūrinių.

 

Vytautas Bikulčius. Netikėtumų metai: 2021 m. Prancūzijos literatūros premijos

 

Tėvui atminti

Lapkričio 3-iąją tame pačiame Drouant’o restorane, tik kitoje salėje Théophraste’o Renaudot premijos žiuri po antro balsavimo turo 6 balsus skyrė 55 metų belgų rašytojos Amélie Nothomb romanui „Pirmasis kraujas“.

Kūrinio pasakotojas yra neseniai miręs rašytojos tėvas Patrikas. Pasakojimas prasideda Afrikoje. Pat­rikui 28 metai, jis ką tik paskirtas Belgijos ambasadoriumi. Kai Zaire įvyksta perversmas, maištininkai keturis mėnesius laiko įkaitais Patriką ir dar tūkstantį žmonių. Rašytojos tėvas tampa derybininku, bando išgelbėti kuo daugiau žmonių ir sutramdyti paties baimes. Autorė teigia norėjusi suprasti, kas dėjosi tėvo galvoje, nes ir Patriko tėvas, rašytojos senelis Andrė mirė būdamas 28 metų. Kitoje „Pirmojo kraujo“ dalyje nusikeliama į praeitį, į Patriko vaikystę. Negalėdama susitaikyti su vyro mirtimi Patriko mama tampa abejinga sūnui. Paaugęs jis ima lankytis pas senelį iš tėvo pusės Pjerą Notombą, kurio spartietiškas auklėjimas berniuką užgrūdina.

„Pirmasis kraujas“ – dukters dialogas su tėvu ir tėvui skirtas paminklas. Autorė prisipažino, kad tai šimtasis jos romanas: dirbdama nuo ketvirtos iki aštuntos valandos ryto kasmet ji parašo keturis romanus, tačiau išleidžia tik patį geriausią.

Renaudot esė premija teko Anthony Palou už knygą „Mano gatvėje buvo trys krautuvėlės“ apie mažų krautuvėlių likimą prekybos centrų amžiuje.

 

Vytautas Bikulčius. Netikėtumų metai: 2021 m. Prancūzijos literatūros premijos

 

Čempionas dieną, plėšikas naktį

Lapkričio 17 d. Laserre’o restorane paskirta „Interallié“ premija – paskutinė iš penkių garbingiausių Prancūzijos literatūros apdovanojimų. Ši paprastai žurnalistui skiriama premija po antro balsavimo turo atiteko Mathieu Palainas už knygą „Bėk ir nesustok“.

Kūrinyje pasakojama, kaip žurnalistas M. Palainas dvejus metus kiekvieną trečiadienį eidavo į kalėjimą šnekėtis su nuteistu už plėšimus Prancūzijos bėgimo čempionu Toumany Coulibaly. Toumany vagiliauti pradėjo anksti – negalėjo tam atsispirti. Dienomis bėgiodavo stadionuose ir kopdavo ant nugalėtojų pakylų, o naktimis plėšdavo vaistines, telefonų parduotuves, tuštindavo kuro bakus. Kalėjime Toumany kalbasi su psichologais stengdamasis suvokti savo elgesio priežastis, mokosi ir gauna diplomus, treniruojasi kieme. Kitaip tariant, bando tapti doru žmogumi, pateisinti žmonos ir vaikų viltis.

Tarp knygos autoriaus ir Toumany užsimezga savotiška draugystė, į kurią kai kas žiūri su nepasitikėjimu. Žurnalistas bando suvokti, kodėl perspektyvus bėgikas pasirinko nusikaltėlio kelią. Tai dokumentinis pasakojimas be laimingos pabaigos – kaip bus toliau, priklauso tik nuo Toumany.

Apibendrinant šiais metais prancūzų literatūros lauke netikėtumų netrūko. Tačiau didžiausias netikėtumas – ar premijas pelniusius kūrinius kas nors atsimins po kelerių metų? Laiko nuosprendis pats negailestingiausias...

Draugai