Gutauskas L. FRAGMENTAI. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2013.

Pirmasis klausimas, šaunantis į galvą išvydus naujausios rašytojo ir dailininko Leonardo Gutausko knygos pavadinimą, greičiausiai būtų toks: kieno fragmentai? Atsakymo ieškodami paskutiniuosiuose knygos puslapiuose, randame aprašymą, kuriame teigiama, kad kūrinyje „užfiksuota daug asmeninio gyvenimo momentų". Kadangi vadinamieji fragmentai nėra suskirstyti į skyrius, supančioti turinio ar kokio kito struktūrizuojančio įnagio, lieka ieškoti atsakymo pačiame puspenkto šimto puslapių trumposios prozos rinkinyje.

Prieš pradėdamas gilintis į kūrinį skaitytojas susiduria su keletu svarbių tekstų, kurie gali praversti bandant suvokti pačius fragmentus. Pirmasis –­ tai iš Hanso Bedermanno kultūrinių simbolių žodyno paimti piešiniai, primenantys ir pirmykštės dailės pavyzdžius, ir primityvistinę grafiką, beje, labai panašią į kuriamą paties dailininko. Šis pasirinkimas leidžia numanyti, kad ir knygos tekstai turės autoriaus kūrybai būdingą mitologizuotą pasaulio retrans­liavimą.

Nenoromis tenka grįžti ir prie knygos aprašymo, kuris, nors teoriškai turėtų suintriguoti, deja, daro visiškai priešingą efektą. Tekstas pradedamas taip: „Nauja Nacionalinės premijos laureato knyga, dedikuota rašytojui Juozui Apučiui." Turint omenyje, kad J. Aputis taip pat buvo Nacionalinės premijos laureatas, šis pristatymas skamba kiek arogantiškai kito autoriaus atžvilgiu. Skaitant aprašymą toliau, trikdo logikos klaidos: „intymiai (...) užfiksuota", „užfiksuota daug gyvenimo momentų", tarp kurių – ir „prieštaringa menininko kasdienybė, gamta bei supantys daiktai". Prieštaringos menininko-roko žvaigždės kasdienybės vaizdinys galbūt ir būtų intriguojantis, jei ne faktas, kad ši pompastiška klišė mūsų laikais skamba kiek naivokai. O štai „Supantys daiktai" – tautologija, kurios patariama vengti dar mokykloje, – priverčia ne juokais sunerimti. Juolab kad pabaigoje laukia dar vienas siurprizas –­ teiginys, jog knygos turinys „perteikia pasaulio įvairovę ir pilnatvę". Klausimą, ar literatūros kūrinys, kad ir koks įvairiapusiškas būtų, yra pajėgus perteikti viso pasaulio įvairovę, galima palikti atvirą. Belieka reziumuoti, kad aprašyme knygai užkeliama itin aukšta kartelė.

Galiniame knygos viršelyje jau sutinkame vieną iš „fragmentų". Po sentimentaloką, asmenišką kalbėjimą diktuojančios Jameso Joyce'o „Uliso" ištraukos, eina tas pats galiniame viršelyje randamas kūrinys. Taigi akivaizdu, jog jis traktuotinas kaip savotiškas knygos hitas, prie kurio privalu stabtelėti atskirai.

Pasirodo, šiam „fragmentui" reprezentacinė pozicija paskirta neatsitiktinai. Pirmajame sakinyje itin taikliai užčiuopti daugelio tekstų kertiniai bruožai: „Kaip gera rašyti lyjant, kai lašai kaip stiklo karoliukų užuolaida pridengia nušienautą pievą priešais verandos langą." Kitaip tariant, gamtiškumo fiksavimą neišvengiamai komplikuoja lango ir verandos, t. y. civilizacijos, kultūros barjeras. Šią interpretaciją pagrindžia ir lietaus lašų – gamtos reiškinio – gretinimas su stiklo karoliukais – žmogiškosios gamybos rezultatu. Nereikia ir sakyti, kad, prisiminus garsųjį Hermano Hesse's romaną, karoliukai veikiausiai asocijuotųsi ir su savitiksliu kūrybos-žaidimo veiksmu, kuriuo ir pagrįstas kalbėjimas „Fragmentuose".

Sklaidant nedidelių naratyvų ir koncentruotų aprašymų prisodrintus knygos puslapius paaiškėja, kodėl knyga dedikuota J. Apučiui. Ryšys su J. Apučio kūryba tvirčiausiai užmezgamas tuose kūriniuose, kuriuose nesudėtinga kalba perteikiama egzistencinė tematika. O štai minėtoji „Uliso" ištrauka sietina su sudėtingesne išraiška ir slogiais realybės vaizdiniais pasižyminčiais „fragmentais". Be to, pirmasis ištraukos sakinys „Prisiminimai užvaldė mąslią jo sąmonę", kaip ir paties L. Gutausko kūrinys galiniame knygos viršelyje, pirmajame sakinyje slepia dar vieną kalbėjimo aspektą – praeities aktualizavimą.

Gramatiniu požiūriu „Fragmentuose" vyrauja būtasis laikas. Savaime suprantama, praeitis aktualizuojama ir turinio lygmeniu. Miglotuose, kai kada fantastiškuose prisiminimų naratyvuose išryškinamos būsenos, iškalbingi tikrovės objektai, dažnai įgyjantys simbolinę reikšmę. Kaip savotiški praeities mediumai dažnai pasitelkiami sapnai, taip komplikuojant skirtį tarp realių įvykių ir vaizduotės. Netgi dabartis „Fragmentuose" dažnai siejasi su praeities ilgesiu: „Kur dingo žavingoji sraigių poezija? (p. 384), kaltės išpažinimu: „Žadėjau supilti pagalvę iš gulbės pūkų (...) Žadėjau nusivesti ant Palangos tilto" (p. 54), praradimo konstatavimu: „jauni tavo tėvai sėdi (...) ant iš lėto žemyn į nebūtį slenkančio smėlėto Vilnios skardžio" (p. 401).

„Fragmentų", kurių apimtis – nuo pusantro puslapio iki vieno sakinio, pavadinimai sutampa su pirmųjų sakinių pradžiomis. Tai būtų galima laikyti subtilia nuoroda į religinio turinio tekstus ar liaudies dainas. Abi šios sąsajos būtų logiškos, nes daugelyje tekstų mezgamas ryšys su religija ir mitologija. Negana to, „Fragmentuose" kuriama savita įvairių religijų ir mitologijų, pradedant Šventuoju Raštu, baigiant antikine mitologija ar lietuviškos pagonybės vaizdiniais, sintezė. Taip sukonstruojamas naujas mitinis mąstymas, perėmęs ir valstietišką pasaulio matymą, ir krikščionišką simboliką.

Pastaroji „Fragmentuose" eskaluojama ne visai saikingai. Pavyzdžiui, dažnokai kartojasi Edeno, Ievos ir žalčio motyvas, kai kada įgaunantis ir seksistinių konotacijų; „atsikąsdama iš sodo atsineštą obuolį (...) Edeno žalčio dovaną, kartą jau gautą prieš kelis šimtus tūkstančių metų (...) juk niekas jos prigimtyje nepasikeitė" (p. 350).

Žvelgiant į erdves, kuriose koncentruojasi fragmentų veiksmas, galima atlikti miesto ir kaimo erdvės perskyrą. Miestiškoji erdvė dažniau perteikiama pasakojimais, t. y. dinamiškiau. O štai kaimo-gamtos erdvė kuriama pasitelkiant aprašymo technikas. Tačiau ir miestas, ir kaimas, kaip jau minėta, neišvengiamai matomas per kultūrinę prizmę gamtos reiškiniams suteikiant, pavyzdžiui, mitologinį atspalvį.

Greta mitologizuoto mąstymo būtų galima paminėti ir tam tikrų nusistovėjusių formulių vartojimą kalbos ir turinio lygmeniu. Kai kada išpuoselėtus ir ekspresyvius kalbos momentus pertraukia tarytum nereikalingi apibendrinimai („Po kojomis (...) vanduo. Neužšąlantis kaip laikas", p. 40) ar sustabarėjusios frazės („širšės geluonis paširdžiuose", p. 21). Turiniui papildomą dimensiją įgyti kai kada trukdo ir tam tikri stereotipai. Vienas jų, susijęs su privilegijuota menininko padėtimi ir tiesos monopoliu. Pavyzdžiui, fragmente „Pimpis, mano palatos draugas" (p. 373) beveik antikiniu pavyzdžiu rašytojui suteikiamas išrinktojo statusas ir ypatingos dvasinės patirtys. Rašytojo oponentas –­ paprastas mirtingasis, kurio profesija įvardijama viso labo kaip musių skaičiavimas.

Grįžtant prie pradžioje iškelto klausimo, kokios kilmės fragmentai sudaro naujausiąją L. Gutausko knygą, tenka pripažinti, kad knygą perskaičius aiškiau netapo. Galbūt dėl to kaltas pats fragmentiškumas, peraugantis į chaotiškumą. Nuo pastarojo gal būtų išgelbėjęs tekstų grupavimas tam tikru aspektu. Mat dabar, verčiant puslapį po puslapio, apima jausmas lyg spaudytum pirmas pasitaikiusias interneto nuorodas ir skaitytum po išrauką iš visiškai skirtingų tekstų ar vis perjunginėtum dainas, šioms vos prasidėjus. Be to, neturint kontekstinės informacijos, kas konkrečiu tekstu norėta pasakyti, dažnai kyla dar vienas esminis klausimas: o kas iš to? Mat „Fragmentų" tekstai toli gražu nesudaro vieningos mozaikos.

Apmąstant kūrinio apimtį, kyla įtarimas, kad puslapių skaičius be kita ko yra išaugęs ir dėl idėjų, motyvų kartojimosi. Kita vertus, trumpos tekstų apimtys ir motyvuotos sekos nebuvimas nereikalauja nuoseklaus skaitymo. Taigi be jokios sąžinės graužaties dėl praleistų teksto blokų skaitytojas gali pasiduoti fragmentiško skaitymo pagundai.