Vytautas Stankus: „Įdomiausia žiūrėti ten, kur reikėtų nežiūrėti“

Ką reiškia būti nufotografuotam, kaip jauteisi fotografuojamas? Esama įsitikinimo, kad taip „pavagiama“ žmogaus siela... Tai turbūt retorinis klausimas. Kaip tau šis kadras? Tau svarbu atrodyti? O gal nufotografuotas tampi tiesiog spektaklio personažu, kuris gyvena jau atskirą gyvenimą?

Kalba keičiasi, vizualėja, esama nuogąstavimų, kad teksto (tradicine prasme) greitai apskritai neliks. O galbūt iš rašytojo irgi liks tik vaizdas?

 

Daiva Kairevičiūtė. Poetas Vytautas Stankus (2019 08 28). Iš ciklo „99 scenarijai rašytojams“
Daiva Kairevičiūtė. Poetas Vytautas Stankus (2019 08 28). Iš ciklo „99 scenarijai rašytojams“

 


Iš ciklo „Objektyve – rašytojas“


Va, čia tai kebeknė, jėzaukristau. Ir velnias mane nešė į tą galerą. Kažkoks fabrikas, pjuvenų ir dulkių kvapas, dirbtinės kojos, rankos, kūnai. Kilnojom tas kūnų dalis, nešiojom iš kampo į kampą. Tada pagalvojau, jog ne kažin ką nuo tų dalių ir skiriuosi. Mane, va, irgi savotiškai kilnoja, nešioja. Reikia pasisukti taip, žiūrėti ten, o čia – nežiūrėti. Nors turbūt nuo vaikystės įdomiausia būdavo žiūrėti ten, kur reikėtų nežiūrėti.

Kartą kaime, kai dar buvau vaikas, žaidėme kvadratą. Man visada patiko šis žaidimas, patikdavo išsisukti nuo lekiančio į tave kamuolio. Buvau gana vikrus, dažniausiai pavykdavo. Staiga mūsų žaidimą nutraukė kaimynas, atnešęs itin svarbią naujieną. Ten, už ganyklos, ant plento įvyko didelė avarija. Palikom save žaidžiančius ir iš visų jėgų pasileidome bėgti. Įsivaizdavau besimėtančias kūnų dalis, beveik galėjau užuosti kraujo ir degalų kvapą. O gal kam reikės pagalbos ir mes, kiemo vaikai, didvyriškai išgelbėsim gyvybę?

Kol bėgome, kol bandėme įveikti pievos nelygumus su karvių paliktais spąstais, kol dusdami ropštėmės per kalnelį ir kai pagaliau pasiekėme avarijos vietą, paaiškėjo, kad viską jau atitvėrusi policija. Nebebuvo į ką žiūrėti. Mūsų pagalbos čia niekam nebereikėjo. Mūsų čia apskritai nereikėjo. Mūsų čia beveik nė nebuvo, nors stovėjome ant plento, bet mūsų niekas nematė. Nepastebėjo.

Apsisukome ir grįžome toliau žaisti kvadrato. Bet grįžome jau ne visai mes. Dalis mūsų visam laikui liko ten, ant plento, kur įvyko avarija.

Ar aišku, ką reiškia būti nufotografuotam?


Publikaciją parengė Daiva Kairevičiūtė

 


Vytautas Stankus & Kolhoz Jazz band experience