Rašytoja, įvairių vaikų literatūros projektų sumanytoja ir įgyvendintoja Kotryna Zylė pastebi: Lietuvoje turime puikių kūrėjų ir iniciatyvų, bet išlieka būtinybė kelti rašymo vaikams prestižą, skirti daugiau dėmesio rašytojo talento ugdymui.
Vaikų literatūros ekspertė, leidyklos „Alma littera“ lietuvių vaikų literatūros leidinių vadovė, rašytoja Eglė Baliutavičiūtė, žinoma ir Gajos Gunos Eklės slapyvardžiu, sako, jog šiuolaikiniai lietuvių vaikų literatūros kūrėjai į pasaulį išeina ryškiai. Tiesa, ne visus kūrėjus gebame įvertinti nacionaliniu lygiu. Su Egle ir Kotryna kalbėjomės apie vaikų literatūros reikšmę, džiuginančius ir liūdinančius reiškinius.

 

Eglė Baliutavičiūtė (kairėje) ir Kotryna Zylė (dešinėje). Nuotraukos iš asmeninio archyvo

 

Literatūrinėse diskusijose, pokalbiuose dar tenka išgirsti, kad vaikų literatūra – kažkas menkiau, smulkiau už suaugusiųjų literatūrą. Kaip matote vaikų literatūrą, jos vietą bendrame literatūros kontekste?

Kotryna. Kai kuriems kūrėjams vaikų literatūra neaktuali. Gal jų aplinkoje nėra vaikų, sava vaikystė pamiršta, o asmeninė paskata kurti – noras realizuoti save, būti įvertintiems suaugusių skaitytojų. Neabejoju, yra kūrėjų, kurie galėtų, bet nesiryžta kurti jaunesnei auditorijai galvodami, jog bus mažiau vertinami, vaikų literatūrą klaidingai laiko infantilia. Galbūt tai lemia ir populiariosios kultūros „prekės“ vaikams: klišiniai filmukai, įvairūs blizgučiai. Neva, jei kaip kūrėjas ten palinksiu, turėsiu pataikauti tokio rezultato laukiančiai auditorijai. Su šiuo požiūriu, apskritai kūrybos vaikams prestižu reikėtų dirbti. Turime nebijoti ieškoti naujų formų, kalbėjimo būdų vaikui suvokiant, kad vaikas – protingas žmogus, tik turintis mažiau gyvenimiškos patirties. Visgi vaikams knygas siūlo suaugusieji. Tarp jų daug tokių, kurie ieško išskirtinių, abi auditorijas skirtingais lyg­menimis jaudinančių kūrinių.

Ar tokius siekius sudėtinga įgyvendinti?

Kotryna. Sunku, bet verta kelti sau iššūkius. Grįžus iš Bolonijos knygų mugės net abejonių nekyla, ar verta kurti vaikams. Lietuvoje tebeverdame savo sultyse, suaugusiems rašanti bendruomenė gal irgi kiek snobiška. Snobizmas gali praversti ieškant naujų formų, kokybės vaikų literatūroje! Pati dalyvaudama literatūros renginiuose, kviesdama kūrėjus į mūsų kasmet organizuojamą „Kūrėjų salą“ (vaikų literatūros industrijos dienas, kuriose patirtimi dalinasi profesionalų bendruomenė), stengiuosi būti tiltu ar tilteliu tarp vaikų ir suaugusiųjų literatūros.

Eglė. Požiūris keičiasi: atsiranda vis puikesnių knygų, leidėjai nesibaimina eksperimentų. Vaikų literatūrai skiriama dėmesio žiniasklaidoje, prestižą kelia tarptautiniai pasiekimai, bet... Tebėra normalu, kad lietuvių filologiją studijuojantys žmonės neprivalo mokytis lietuvių vaikų literatūros kurso. Beje, kiek Nacionalinių premijų yra gavę kūrėjai už nuopelnus vaikų literatūrai? Neseniai anapilin išėjo viena reikšmingiausių, išskirtiniausių mūsų vaikų rašytojų – Vytautė Žilinskaitė. Išėjo taip ir negavusi Nacionalinės premijos. Gal kiek emocingai pasakysiu: pelnėme nacionalinę gėdą laiku neįvertinę šios rašytojos. Prieš beveik dešimtmetį vaikų literatūros ekspertas dr. Kęstutis Urba atkreipė dėmesį ir į netolygumus, kaip Lietuvos kultūros taryba remia vaikų ir suaugusiųjų literatūros projektus. Žinoma, vaikų literatūros nenaudai.

Turbūt tai ne vien literatūros lauko problema?

Eglė. Tai susiję ir su visuomenės požiūriu į vaikus, vaikystę, vaikų kultūrą, raidą. Ar ne absurdas, kad vaikus nuo ne vienu atveju tariamai neigiamos informacijos valdžios atstovai susizgribo apsaugoti greičiau nei nuo realaus smurto artimoje aplinkoje? Ar ne absurdas, kad mokiniai, užuot mokykloje skaitę gerą literatūrą jiems tam tikru amžiaus tarpsniu aktualiomis temomis, turėjo krimsti Radviliadą it kokie filologijos studentai? Progresas vyksta, bet ne taip greitai, kaip norėtųsi.

Ženkime tolėliau – link vaikų literatūros tematikos. Prabylame apie tremtį, Holokaustą, partizanus. Kalbame apie jausmus. Kokių temų, reiškinių atspindėjimo trūksta?

Kotryna. Gal kiek trūksta įvairovės. Mane liūdina, kai autoriai rašo tik apie savo vaikystės patirtis. Tai žmogiški, svarbūs dalykai, bet pasaulis šiandienos vaikui kitoks: reikia matyti dabartį, aktualijas. Net jei neturi tokio amžiaus vaikų, kuriems rašai, reikia stengtis juos pažinti. Šiuolaikinio vaiko atliepimo lietuviškose knygose trūksta. Jį atliepia verstinės knygos ir tai puiku: atrenkamos, išverčiamos geriausios knygos iš viso pasaulio. Trūksta ir drąsesnių temų: kas vyksta šalies gyvenime, stinga visos amplitudės mažumų atspindėjimo. Klausiausi Eglės vedamos tinklalaidės epizodo, kokia literatūra vaikams kuriama Prancūzijoje. Ten, pavyzdžiui, kalbama apie vienalyčius tėvus. Lietuvoje neįteisinti vienalytės poros santykiai. Vienas reiškinys turi sekti paskui kitą: jei savo šalyje uždusini tam tikrus dalykus, knyga apie juos gali atrodyti iškritusi iš konteksto.

Eglė. Mūsų vaikų literatūros laukas mažytis. Negalime konkuruoti su didžiosiomis valstybėmis. Visgi pamažu judame beveik visomis kryptimis, kaip ir didžiosios šalys. Šnekame istorinėmis temomis, pastebimas polinkis kurti daugiau pažintinės literatūros. Lietuvoje , ko gero, neturime rašančiųjų LGBTQ+ temomis. Manau (tai tik mano prielaida), kad lietuvių autoriai nedaug apie tai žino, gal tematika jiems neįdomi – nieko blogo. Be to, Lietuvoje apie tai kalbėti nepalanku, vyrauja stiprus socialinis spaudimas. Dėl Lietuvoje galiojančio Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymo ir verstinių knygų LGBTQ+ temomis vaikams neturime. Paaugliams tokių knygų (verstinių) yra, tai įstatymiškai leidžiama: yra tam tikra amžiaus riba..

Kotryna. Pridursiu: vaikų literatūroje egzistuoja du skaitytojai: vaikas ir tėvai. Svarbu, kad jie kalbėtųsi apie tai, ką perskaitė. Yra daug būdų apie įvairovę, kitoniškumą pasakoti mažiesiems. Žinoma, kalbėti nėra lengva: mūsų išgyvenimas kadaise priklausė nuo stereotipų. Tai vis dar lemia mūsų elgesį, bet turime išmokti keistis.

Eglė. Beveik neturime ir kūrinių apie tautinių mažumų gyvenimą: nuo romų iki totorių. Nemanau, kad temos vengiama, gal neatsirado poreikis. Na, išskyrus žydų temą. Ji nemenkai atspindima ir verstinėje literatūroje. Deja, šios tematikos knygose (nekalbu apie autentiškus liudijimus) kartais trūksta platesnių kultūrinių kontekstų atskleidimo arba nukeliaujama net į neskoningus dalykus.

Stabtelsiu prie įtraukiojo ugdymo modelio įgyvendinimo: į ugdymo įstaigas atkeliauja tūkstančiai vaikų, turinčių specialiųjų poreikių. Kyla integracijos, susikalbėjimo iššūkių, daliai jų tinkamai nepasirengta nei švietimo įstaigose, nei šeimose. Kokį vaidmenį čia galėtų atlikti kokybiška literatūra?

Eglė. Struktūrinių pokyčių literatūra nepadarys. Ji gali ugdyti empatiją – tai svarbu. Taip pat svarbu, kad būtų knygų, atspindinčių kuo įvairesnę problematiką, ypatybes. Ką reiškia turėti disleksiją? Kodėl koks nors vaikas bijo stipresnio garso? Gilesnis supratimas sukelia empatiją. Nenoriu nureikšminti literatūros vaid­mens – ji gali būti galinga, bet ji tik viena priemonių. Su ja koja kojon turi žengti edukacija, pirmiausia – suaugusiųjų, kad jie gebėtų padėti vaikams priimti kitus. Tiesa, žvelgdami į vaikus matome, kad jie daug ką priima natūraliai. Būna, vaikai patiria neigiamą nusistatymą iš suaugusiųjų pusės, tad gali pradėti elgtis panašiai.

Kotryna. Daug keliauju po Lietuvos mokyklas. Būna, man pasako, jog klasėje yra vaikų, turinčių specialiųjų poreikių. Labai svarbu, kokie žodžiai tai sakant vartojami. Svarbu, kokie žmonės supa, ugdo vaikus, kas bei kaip jiems skaito. Talentingas skaitytojas gali meistriškai adaptuoti beveik bet kokį kūrinį konkrečiam tikslui. Knygos vaikams geros tuo, kad jos skirtos įvairiausio amžiaus grupėms. Priklausomai nuo vaiko skaitymo gebėjimų, jis gali pasiimti knygų ir jaunesnio amžiaus vaikams. Džiaugiuosi, kad Lietuvoje atsirado literatūros supaprastinta kalba: ji adaptuota žmonėms, turintiems suvokimo problemų. Tiesa, į vaikų literatūros renginius buvome pasikvietę poetę, turinčią daug patirties specialiųjų poreikių vaikų literatūros sferoje. Tarsi tikėjomės išgirsti universalių receptų, bet viešnia patikino: jų beveik nėra. Esminiu dalyku išlieka pagarba, gebėjimas reaguoti į konkrečią situaciją, erdvės sukūrimas vaikui, kad jis galėtų pilnavertiškai būti tarp kitų. Galima taikyti begales naujausių metodikų, bet jei jas taikantis žmogus neturės meilės vaikams, niekas neįvyks.

Egle, tavo vedamos tinklalaidės epizode išgirdau leidybos specialistės Ievos Vaitkevičiūtės mintį, kad vaikų literatūra ne tik Lietuvoje, bet ir, pavyzdžiui, Prancūzijoje turi tendenciją švelnėti: mažėja literatūrinių „blogiukų“, dramatizmo. Tenka pastebėti tokius pokyčius? Ką jie liudija?

Eglė. Švelnėjimo yra, ypač žvelgiant į kitų šalių liaudies pasakas: perleidžiant jos peržiūrimos. To dažnai reikalauja ir dalis visuomenės. Dėl blogiukų mažėjimo: manau, kad vystantis psichologijos mokslui, labiau gilinamės į elgesio priežastis. Nyksta požiūris, kad vaikas būna blogas: elgesys gali toks būti. Gyvenimas nėra toks plokščias, kokį vaikų literatūra anksčiau galbūt norėdavo pavaizduoti. Tiesa, aštrių vaizdinių ar pasakymų vengiama, bandoma išspręsti situacijas taip, kad viskas baigtųsi gerai. Teko skaityti vieną, rodos, JAV atliktą tyrimą. Tirti vyresni pradinukai: skaityta „Raudonkepuraitė“. Pateikta šiuolaikiška istorijos versija (vilkas pabėgo) ir tradicinė (vilkas papjautas). Šiuolaikinė versija vaikams atrodė baisesnė: grėsmė išliko. Suprantu suaugusiųjų intenciją nežaloti vaiko. Visgi profesorė Danutė Gailienė yra sakiusi, kad literatūra negali traumuoti taip, kaip traumą suvokia psichologijos mokslas. Literatūroje yra nuotykis, atstumas: tai saugus, reikalingas būdas mokytis susidurti su baime, gąsdinimu. Jei man baisu, knygą užversiu. Gal susapnuosiu košmarą, kas čia tokio? Svarbu, kad realioji vaiko aplinka būtų saugi, jis ten rastų nusiraminimą.

Kotryna. Man visa tai labai pastebima. Blogiukai – viena, bet gyvenime vykstantys sunkūs dalykai irgi nyksta iš knygų. Atrodo, mūsų pasaulyje niekas nemiršta, niekas nekenčia, nebent knygos tema apie kančią, mirtį, atskirtį. Jei knyga skirta mažesniems vaikams, o ne probleminė proza paaugliams, praslystama paviršiumi: įvyksta konfliktas, nutinka bėda, bet viskas išsisprendžia labai pozityviai. Viena vertus, vaikams reikia vilties: jei jos nelieka vaikui, jis išaugs užgesusiomis akimis. Kita vertus, kažkas miršta žmogaus viduje, kai jis netenka sąlyčio su labai svarbiomis gyvenimo dalimis: liga, netektimi. Pati stengiuosi, kad mano knygose būtų ir mirtis, ir netektis. Tai gali nebūti pagrindinė tema, bet ji matoma.

Turime ir liaudies pasakas, kuriose apstu visko. Kaip tau, Kotryna, jos atrodo šiuolaikybėje?

Kotryna. Liaudies pasakas vertinu nevienareikšmiškai. Jos atspindi sudėtingą būtį, kuri kadaise buvo realybė, net ne metaforinis pasaulis: požiūris į vaiką, moterį, santykius. Tose pasakose atspindėta daug to meto aktualijų, tai nebėra universalu: lyčių vaidmenys, kiti dalykai. Kaip tas pasakas skaityti? Turi apgalvoti, kaip pateikti vaikui. Dėl kintančių aktualijų, naujos realybės ir reikia šviežios literatūros vaikams.

Neseniai vykusioje diskusijoje „2023 m. vaikų ir paauglių literatūros tendencijos Lietuvoje“ literatūros specialistai teigė, kad paauglių literatūros lauke atsiliekame nuo pasaulio. Ar esame pajėgūs mėginti atliepti pasaulines tendencijas?

Eglė. Per metus paskaitomų knygų paaugliams, o ypač – vyresniems, išleidžiama tiek, kad galima ant rankos pirštų suskaičiuoti. Daug metų dalyvauju „Alma littera“ paauglių literatūros konkurso komisijoje, gaila, dažniausiai nelabai yra iš ko rinktis. Būna metų, kai laimėtojas neskelbiamas. Suprantama, keliami ir estetiniai reikalavimai. Žinoma, yra ir kitų leidyklų: „Aukso žuvys“, kur išleista Kotrynos knygų, ir taip toliau. Nedramatizuoju paauglių literatūros situa­cijos. Visgi didžioji dalis lietuvių autorių knygų skirtos ne jaunimui, paaugliams, o vaikams. Gerų knygų leidėjai nori – tai akcentuočiau.

Kotryna. Matau problemų rašančių autorių sferoje. Gal matau dėl to, kad baigiau dailės studijas, kur ne tik mokėmės analizuoti meno kūrinius, bet ir kurti, praktikuotis. Ir suaugusiųjų, ir vaikų rašytojai nėra mokomi prisiliesti prie amato. Pusmečio trukmės vaikų literatūros kursas universitete, kiek man žinoma, yra apie istorinę vaikų literatūros raidą, ne amatą. Jei būtų pakankamai mokoma rašymo kaip amato, būtų paliečiamos ir pasaulinės tendencijos, aktualios temos, pavyzdžiui: kas vyksta Londono, Bolonijos knygų mugėse. Kartais užtenka išgirsti, kad apie tam tikrus dalykus kažkur rašoma, pajusti įvairovę.

Kaip vaikų literatūros kūrėjams Lietuvoje sekasi laviruoti tarp literatūrinės, vizualinės kūrinio vertės ir komercinio patrauklumo?

Kotryna. Norisi pasakyti, kad dabar mūsų iliustruotojai turi boloniškąją liniją, braižą: vertinamas rankų darbas, fizinių priemonių naudojimas. Profesionalų, apdovanojimų sferoje tai svarbu, tai kreipia ateinančių kūrėjų žvilgsnį: visi nori būti pastebėti, įvertinti. Kalbant apie tekstus, norisi paminėti pavyzdį: pradėję mokytis skaityti nuo abėcėlės raidžių nesakome, kad, lyginant su tekstais, raidės per mažai intelektua­lios. Taip ir su lengvesniais tekstais: jei vaikas juos skaitys, jo literatūrinis skonis vis tiek augs, paieškos atves ir prie kitų knygų. Galiausiai, jei būtų vien labai gilios, brandžios knygos vaikams, prarastume didžiulę dalį skaitytojų, literatūrinio lauko įdomumo apskritai.

Eglė. Mokytojams, bibliotekininkams, tėvams sakau: nesakykit vaikui, jog negalima skaityti šios knygos, nes ji neva prasta. Konkreti autoriaus knyga iš kelių ar keliolikos jo knygų gali būti prasta, bet nereikia skubėti su apibendrinimais. Tarkime, seniau visa fantastika būdavo laikoma rašliava. Tai neteisinga. Visoje literatūroje yra ir blogų, ir gerų kūrinių. Kodėl vaikai apskritai ima skaityti lengvas knygas? Be to, kad jos smagios, įtraukiančios, jas neretai techniškai lengviau skaityti. Jaunesnių klasių pradinukų skaitymo gebėjimai dar nėra labai stiprūs. Maždaug ketvirtoje klasėje skaitymo technika turėtų ištobulėti. Svarbiausia, kad vaikas apskritai skaitytų. Neuždarykime vaikams durų, vedančių į skaitymą.

Kaip dera rašymo kokybė ir produktyvumas?

Eglė. Daug rašydamas įvaldai techniką. Jei rašai rečiau, mažiau domiesi rašymo amatu, gal turi menkesnę gebėjimų bazę. Jei esi produktyvus rašytojas, gali kilti rizika imti kartotis. Yra autorių, kurie ne visuomet išlaiko kokybės kartelę, tačiau nesinori daryti apibend­rinimų: yra puikių knygų, yra pakankamai silp­nų, atkartojančių ankstesnes. Tai nebūtinai didelio produktyvumo rezultatas. Banguoja ir kitų, mažiau produktyvių, taip pat patyrusių autorių kūrinių kokybė. Kartais imamasi žanro, kuris nelabai sekasi. Yra autorių, kurie nepriima jokių pastabų – tai problema.

Turime rašytojų ir iliustratorių, kurie dirba sėkmingomis poromis. Visgi literatūros ekspertai pastebi situacijų, kai iliustracijos stipresnės už tekstą ar atvirkščiai. Anot specialistų, kartais tekstas ir vaizdas sudaro nedermę. Kiek tenka tai pastebėti?

Kotryna. Norisi pabrėžti, kad mūsų iliustratorės ir iliustratoriai labai sparčiai tobulėja, o ir vaikų auditorijai vaizdas svarbus – visada taip buvo. Paveikslėlių knygose vaizdas turėtų pasakoti paralelinę istoriją, ne tik iliustruoti tekstą. Būna, susitinka silpnesnis tekstas ir stipresnės iliustracijos ar atvirkščiai. Nutinka ir taip, kad dėl prasto vizualinio sprendimo knygos lieka nepastebėtos, nors tekstas geras.

Eglė. Kartais autoriai nesupranta, kaip veikia paveikslėlių knyga, gal ne visada tinkamai bendradarbiaujama kuriant. Kalbant apie stipresnę vizualinę pusę turima galvoje, jog tekstas nieko naujo neatskleidžia, yra epigoniškas. Jei būtų be iliustracijų, į jį neatkreiptume dėmesio. Tai nėra blogai: kažkam tai vis tiek nauja, o ir kartotės vaikų literatūroje yra. Visgi, kai tokius tekstus vertina ekspertai, vyksta konkursai, jie dažniausiai nebūna siūlomi apdovanojimams, nes nėra stilistinių ar teminių naujovių, bet pasitaiko, kad teksto atžvilgiu silpnesnes knygas iškelia fantastiškos iliustracijos.

Kotryna. Beje, Į vieną „Kūrėjų salos“ renginį pasikvietėme su viso pasaulio paveikslėlių knygų kūrėjais dirbančios, konkursus rengiančios „dPictus“ platformos atstovus. Jie sakė, kad gražių knygų sulaukia daug, bet stiprių istorijų visada trūksta. Manau, stip­rią istoriją papasakoti sunku, kartais užsižaidžiama vaizdu. Iliustruojant reikalinga talento kibirkštis, bet daug išmokstama ir dėl ugdymosi. Jei galima auginti iliustracijų kūrėjo meistriškumą, galima padėti ir rašytojui greičiau pražysti. Visgi rašytojo talento ugdymui Lietuvoje dėmesio skiriama per mažai.

Kokie reiškiniai šiandienėje mūsų šalies vaikų literatūroje džiugina?

Kotryna. Džiugina susibūrusi vaikų literatūros kūrėjų bendruomenė: vieni kitus palaikome, dalinamės žiniomis. Džiaugiuosi entuziastingu važiavimu į Bolonijos vaikų knygų mugę. Prasidėjus išvykoms, vaikų literatūros lauko žmonės, ypač – iliustratoriai, parsiveždavo pasaulinių tendencijų, grįždavo su platesniu matymu, kaip gali atrodyti kūryba, vieni nuo kitų „užsikrėtė“ naujomis idėjomis. Įvyko didžiulis kokybinis šuolis. Mums kalbantis vyksta minėta mugė, kurioje apdovanoti iš tūkstančių kūrėjų atrinkti lietuviai. Iliustracijai dėl jos kalbos universalumo mugėje skiriamas ypatingas dėmesys, bet ir teisių į tekstus užsienio leidykloms parduodama vis daugiau.
Lietuvių kūrėjų pastebėjimas tarptautiniuose kontekstuose iš esmės ir atsako į klausimą, ar kažko nepasivejame, atsiliekame. Kai kuriais aspektais su nedidele sauja Lietuvos kūrėjų esame net priekyje.

Eglė. Plojimai Lietuvos kultūros institutui, rašytojui, literatūros agentui Benui Bėrantui. Jie lietuviškai vaikų literatūrai atveria kelią į užsienį. Tokiais mastais mūsų vaikų literatūra, ko gero, dar nebuvo verčiama. Mums, kaip šaliai, jos vardo garsinimui tai labai svarbu. Išeiname į pasaulį ryškiai ir tai nėra koks pavienis autorius: jų nemažai. Nebėra reikalo skųstis, kad mes maži, nematomi. Nepastebimi galbūt buvome ir todėl, kad patys neįdėjome pakankamai pastangų. Išėjimas į tarptautines rinkas rodo, kad niekuo neatsiliekame nuo pasaulio, mūsų literatūra ir iliustratorių darbas geras, vertinamas. Žinoma, gausiai iliustruotai literatūrai lengviau išplaukti, bet pastebimos ir tekstinės knygos.

Kotryna. Noriu pasidžiaugti, kad literatūros agentas B. Bėrantas įvertintas ir tarptautiniu mastu. „Vaikų žemės“ įkūrėjas Justinas Vancevičius bendrauja su įvairių Europos šalių literatūrinių festivalių vaikams atstovais, plėtoja tarptautinius projektus. Didžiulis pasiekimas, kad pasiklausyti pranešimų į lietuvių festivalį vaikams jau atvažiuoja ir latviai, estai. Mane džiugina ir tai, kaip paprastai kartais sulaukiama apdovanojimų. Sukurti ir išleisti knygą – milžiniškas darbas, bet išėjimas į tarptautinių apdovanojimų sferą gali būti gana paprastas: svarbu, kad būtų sujungti reikiami taškai, lemiamais momentais nestabtelima. Turime tarpusavyje bendrauti, pasitelkti išmanančius žmones. Mes kaip skruzdės: būdami atskirai nepastatysime skruzdėlyno, naudingo visiems.

Turime ir savo amatą ištobulinusių, savito braižo iliustruotojų, o ir paveikslėlių knygų nemažai išleidžiama, ar ne?

Eglė. Taip, reikia paminėti paveikslėlių knygas, kurios džiugina. Prieš dešimtmetį jų būdavo viena kita, dabar turime daugybę gerų, standartą atitinkančių paveikslėlių knygų. Turime puikių iliustruotojų: Liną Itagaki, Aušrą Kiudulaitę, Ingą Dagilę, Agnę Nananai, Dalią Karpavičiūtę... Paminėtini ir komiksai, kurie ilgai turėjo antrarūšės literatūros štampą. Toks požiūris nyksta, ypač po tokių puikių komiksų kaip Jurgos Vilės ir L. Itagaki „Sibiro haiku“. Žodžiu, viskas su mūsų vaikų literatūra iš esmės yra gerai.