Aušros Kleizaitės karalių, dievų, ožių ir demonų pasaulis

Fotoreportažas iš Šv. Jono gatvės galerijoje (Šv. Jono g. 11, Vilnius) iki rugsėjo 23 d. veiksiančios Aušros Kleizaitės parodos „Stories on Kings, Gods, Goats and Ghosts. Vol.I“. Ievos Tulaitės nuotraukos.


Menininkės sukurtoje aplinkoje aiškiai matomas jos kūrybinių ieškojimų procesas, apjungiami skirtingi raiškos būdai: piešiniai ir tekstilė. Parodoje eksponuojami keli darbų ciklai pristatomi kaip vientisa instaliacija, kuri veda per autorės aplinkos ir savęs stebėjimo bei pažinimo rezultatus. Autorė savo darbuose kelia klausimus apie žmogaus prigimtį, dieviškąjį ir demoniškąjį būties aspektus, žmogaus gyvuliškumą bei gyvūno žmogiškumą.

Menininkės darbai įtraukia į savitą vaizdų ir išgyvenimų pasaulį, kuriame persipina gyvūnijos ir žmonijos formos, kviesdamos pažvelgti giliau – galbūt kiekviename iš mūsų tūno karališkas išdidumas, ožio užsispyrimas ar demoniškos mintys ir impulsai? Kiekvienas esame gamtos sutvėrimas, nesvarbu žmogus ar gyvūnas, o juk gamta mėgsta išdaigas.

A. Kleizaitė pasakoja, jog parodos idėja gimė po netikėto susidūrimo su gyvūnu, kuris ją tiesiog sužavėjo:
„Sėdėjau ant laiptų ir žiūrėjau į upę, ir tada prie manęs priėjo ožys, įspūdingo dydžio, karališko stoto, su didžiuliais ragais ir savo įspūdingu kvapu, kurį jaučiu iki dabar. Tas ožys turėjo vaikščiojimo sutrikimų, jo priekinės kojos sulenktos taip, kad visada eina ant kelių, keliais šliaužia. Nežinau, gal trauma, gal liga, bet tai nesukėlė jokio noro jo gailėtis, o veikiau – begalinį susižavėjimą. Jis spinduliavo karališku išdidumu. Tai mane tiesiog apkerėjo. Likau sėdėti ant tų laiptų ir likusią dalį dienos stebėjau jį. Po to taip praleidau turbūt dar dešimt, o gal ir keturiolika dienų, stebint ožius ir juos piešiant. Aš net nelabai daug kalbėjausi su žmonėmis visą tą laiką. Stebėjau, kaip jie juda, bendrauja, kokie jų charakteriai, kokie kūnai, koks būna balsas, kailis, kanopos, ragai, akys, žvilgsnis, elgesys... Tą darau iki dabar, stebiu ir piešiu ožius, ožkas ir ožiukus. Sunku pasakyti, dabar panašu, kad ši serija neišsemiama, tad kol kas tęsiu ir panašu, kad dar kelerius metus tęsiu tolyn ir gilyn.“

A. Kleizaitės darbuose asmeninės kelionės motyvas pasireiškia linijiniu piešiniu. Kiekvienas autorės sukurtas darbas – tai ne tik rankos lavinimas siekiant papasakoti ant popieriaus kuriamo personažo istoriją, bet, tuo pačiu, užkoduota viską jungianti ir nenutrūkstanti gyvenimo gija – kvėpavimas. Tai nuolatinis tekėjimas ir kaita iš pilno į tuščią (iškvėpimas) ir iš tuščio į pilną (įkvėpimas), jungianti skirtingas energijas ir pasaulius. Linija, kuri prasideda iš taško kažkur anapus (už popieriaus lapo ribų), ir tęsiasi ten, kur mes matome ir suvokiame jau šiapus (popieriaus lapo rėmuose), ir vėl išnykstanti į nežinią (peršokanti nuo popieriaus lapo ant sienos). Šis rankos judesys ir linijos šokis – tai nenutrūkstantis procesas, pasakojantis nesibaigiančią istoriją apie Karalius, Dievus, Ožius ir Vaiduoklius, arba Demonus. Keturios istorijos dalys, kaip keturios pasaulio pusės ar keturi metų laikai, kurie seka gamtos diktuojamą cikliškumą.

 

Aušros Kleizaitės karalių, dievų, ožių ir demonų pasaulis

 

Draugai