Fotoreportažas iš apleistame Kauno kino teatre „Daina“ (Savanorių pr. 74, Kaunas) iki lapkričio 14 d. veiksiančios skulptoriaus Edmundo Frėjaus (1949-2009) parodos „Gimęs skraidyti“. Luko Mykolaičio nuotraukos. Kuratorė Kristina Budrytė-Genevičė, parodos architektas Adomas Rimšelis. Parodą organizuoja Kauno modernaus meno fondas.

„Gimę skraidyti“ – taip Edmundas Frėjus buvo pavadinęs paskutiniąją parodą, panašiai galvodavo apie daugumą savo ekspozicinių kūrinių, kurių pavadinimai dažnai buvo susiję su skrydžiu, bandymu pakilti. Rengiant retrospektyvinę kūrybos parodą frazė gimę skraidyti dažnai būdavo kartojama ir organizatorių lūpose, kol galiausiai atsisuko į patį metalo skulptorių – parodydama kūrėjo latentinį troškimą ir utopinį siekį – įkvėpti ir skristi. Peržvelgus visą kūrybinį palikimą patį autorių galime pavadinti gimusiu skraidyti tarp žemiškų ir dangiškų dalykų; jo gyvsidabriškas charakteris ir talentas gebėjo sujungti, sulydyti prieštaringiausias reikšmes.

Ne viena parodoje eksponuojama skulptūra turi pakilimo įspūdį – nors kūnas ir sunkus, medžiagiškas, žemiškas, bet stiebiasi aukštyn visais įmanomais būdais. Kartais emocijos sustiprinimui pritaisomi sparnai arba pats kūnas daromas iš skraidančių būtybių (paukščių pavidalų) formų, kartais pasitelkiama mitologinė magija, alegorijos ar net šventumo jausmas. Parodos pagrindinę dalį sudarys kaltos geležies skulptūros (1995-2009), taip pat keletas nebaigtų skulptūrų, detalių ar konstrukcijų, kurios tarsi dokumentuoja paskutinius skulptoriaus užmanymus.

Piešiniai. Parodoje eksponuojamas piešinių rinkinys „Neskraidančios būtybės“. Nors šių būtybių erdvinius rezultatus galima pamatyti kai kurių skulptūrų sumanymuose, jos ir nupieštos gyvena savarankišką gyvenimą – savo dinamika, besisklaidančia pilnuma verčia ieškoti to besisukančio variklio ar virpulio, kuris užveda šias figūras amžinam šokiui.

Tapyba. Tai septynių tapybos darbų rinkinys, datuojamas 1978-1983 metais.  Tuo laikotarpiu  Edmundas Frėjus sumanė išbandyti jėgas tapyboje, savai tematikai pasirinkdamas tų dienų aktualijas. Grubia, primityvia maniera tepdamas ryškius aliejinius dažus ant kartono, jis nutapė įvairiausius aplinkos objektus, absurdiškas, efemeriškas ar per visą šalį tuomet nuvilnijusios istorijos akimirkas.

Medaliai. Pristatomi 1997-1998 m. sukurti unikalūs kaltos geležies medaliai, abstraktesnių reiškinių tematika, kurių ironišką mintį numanome iš pavadinimų, pvz., „Lietuvoje nieko naujo neįvyko 1994-1997” arba “Laukiame XXI amžiaus” irk t.).

Video darbai. Parodoje bus rodomi du Henriko Gulbino dokumentiniai videofilmai apie skulptorių (2009 m.) ir paties Edmundo Frėjaus kurti video eksperimentai (XX a. 8-9 deš.).

Kalvė. Visi, kurie prisimena Edmundą Frėjų, sieja jo paveikslą su žaižaruojančia ugnimi, atmena jį palinkusį ties priekalu, per petį „mėtantį“ juokelius ir tuo pačiu kalantį karštą geležį, nesustojant dirbantį abejomis rankomis. Keletą jo daiktų iš paskutinės dirbtuvės – nugludintą priekalą, kalvio odinę prijuostę, megztą kepurę, kėdę bei eskizus, modelius šeima išlaikė ir atrinko ekspozicijai. Ant priekalo žiūrovai ras ką tik išleistą albumą.

Parodos kūriniai ir artefaktai surinkti iš E. Frėjaus šeimos archyvo, draugų ir artimųjų kolekcijų bei Kauno modernaus meno fondo rinkinio.

Kristina Budrytė-Genevičė