Indros Marcinkevičienės „Pasinerk į savo gelmes“

Fotoreportažas iš Vilniaus Rotušėje iki kovo 29 d. veiksiančios Indros Marcinkevičienės objektų parodos „Pasinerk į savo gelmes“. Daivos Kairevičiūtės nuotraukos.

„Ši paroda yra apie meilę ir šilumą, pavydą ir neapykantą“, – tvirtina I. Marcinkevičienė.

„Indra Marcinkevičienė yra apdovanota šamano siela. Atsikračiusi savo individualumo, menininkė iš naujo atranda pirmapradžio meno įtakos galią. Jis tarnauja jai kaip pagrindas arba kaip variklis. Pirmapradė kalba atėjusi iš seniai, kurios pėdsakų apstu jos kūriniuose…“ – sako prancūzų meno kritikas, dėstytojas, knygų ir katalogų autorius Christianas Noorbergenas.

I. Marcinkevičienė – išskirtinė menininkė, kurianti meninius pano ir instaliacijas. Ji yra ir pripažinta baldų bei interjero dizainerė, tačiau pastaruoju metu ypač aktyviai kuria ne taikomųjų menų sferoje. Menininkė yra žinoma kaip puiki koloristė. Ši menininkės savybė yra tarsi jos vizitinė kortelė. Tokia spalvinė gama, kurią naudoja ši menininkė, nėra tipiška nei Lietuvos, nei kitų Šiaurės Europos šalių dailės mokykloms.

Parodoje eksponuojama pirmoji „Madona“, sukurta menininkės iš didžiulės padėkos ir pagarbos savo Mamai, užauginusiai šešis vaikus. Šis kūrinys paskatino autorę imtis projekto ir sukurti 12 Madonų. Kiekvienas iš kūrinių turi savo provaizdį – yra įkvėptas Indros artimųjų, mūzų, pažįstamų. Kartu tai – ir visų patiriamų jausmų ir būsenų atspindžiai. Kiekviena Madona turi savo garso takelį, kuris išgaunamas skenuojant meno kūrinį. Kūrinius praplečia Gleb Divov – išradėjas, kompozitoriaus, Creative AI, Blockchain Art ir NFT scenų pradininkas, ir jo sukurtas pirmasis pasaulyje DI (dirbtinio intelekto) kompozitorius „Musical Blockchain“.

13-oji Madona – „Santa morčius“, sukurta pagal Pietų Amerikos Madoną „Santa Muerte“.

Dar viena grupė kūrinių žaismingai ir su lakia fantazija vizualizuoja sovietmečio realybę ir džiaugiasi Stalino saulės, pilkumo ir stygiaus pabaiga. „Tie laimingieji, kuriems pavykdavo bananų gauti, tuos pusžalius bananus laikydavo tamsiose spintose. Dažnas priklupęs, kaip prieš kokį altorių uostydavo spintelės dureles, už kurių gulėdavo išsvajotieji bananai“, – prisimena I. Marcinkevičienė.