× Rūta Tranaitė

Praeinant pro kioskelį prie Salomėjos Nėries gimnazijos ne visada gali pastebėti, jog už šokoladukų ir žurnalų yra žmogus. Nusprendėme pasibelsti ir susipažinti su šio kioskelio sergėtoja Asta.

 

 

Kada keliatės?

Keliuosi anksti. Darbo ar nedarbo diena – esu taip pratusi. Septintą atsidarome, tad pusę penkių, penktą lipu iš lovos. Neskubu, kavos atsigeriu, dar šuniuką reikia išvesti. Gyvenu Fabijoniškėse – pusvalandis kelio. Beje, rytinių autobusų grafikas labai geras. Ateinu į darbą, susitvarkau ir prekiauju. Rytinėje pamainoje dirbti geriau, po pietų daugiau žmonių, sunkiau.

Kokie pasiruošimo darbai?

Ryte išsidėlioju naujausią spaudą. Prekes, va, dabar, po pietų, atvežė. Iki vakaro viskas bus išdėstyta lentynose: šokoladas, saldumynai, cigaretės ir t. t.

Minėjote, kad vartote spaudą.

Kai atveža, perverčiu „Lietuvos rytą“, tą pačią „Savaitę“. Yra sakančių, kad „Savaitė“ – pensininkų laikraštis. Nieko panašaus. Visos naujienos trumpai, aiškiai parašytos. Tai va, perverčiu, perskaitau ir tą „Pensionierką“, nors dar ne pensininkė. Ten būna įvairių klausimų teisininkui, visad gali praversti. Tarkim, tokių žurnalų kaip „Moteris“ neskaitau. Sykį atsiverčiau, o ten daugiau reklamos negu skaitymo. Taip, yra kam patinka mados, gražūs paveiksliukai. Dar neblogi namams skirti žurnalai. Kartais pavartau, dizainą pasižiūriu – gal vėliau namie bus galima kažką pritaikyti (juokiasi). Kartais sprendžiu kryžiažodžius.

Kokie pirkėjai rytais?

Ryte ateinančius vadinu darbiniais. Paskui – vaikai, vėliau – pensininkai. Tie darbiniai perka kavą, rūkalus – duoną kasdieninę, – dar žurnalą paskaityti, šokoladuką prie kavos, o vaikai – kokakolas, čipsiukus.

Ką perka vakariniai klientai?

Vakare visi skuba iš mokyklos ir darbų. Darbiniai jau nebe cigaretes perka – prisimena, kad reikia vienkartinio ar nuolatinio bilieto, reikia grįžti namo.

Ar savaitgalinė prekyba skiriasi nuo darbo dienų?

Juokais sakau, kad šeštadienį ir sekmadienį žmonės išsimiega. Vidurdienį būna taip: atvažiuoja mašina, iškrausto iš jos vaikus, šunis, kates ir visi eina Vokiečių gatve.

Ar teko dirbti kituose kioskuose?

Teko. „Flagmane“ dirbau „R-Kioske“. Buvo labai baisu, nes viskas atvira: pro vieną pusę įeini, pro kitą išeini. Vaikščiodavo žmonės, čiupinėdavo viską. O man patinka, kai išdėliojusi prekes žinau, kas ir kur padėta. Nervai gedo galvojant, apvogs ar neapvogs, o gal ateis vakare koks narkomanas, trenks per galvą, ir kas tada? „Narvesene“ irgi nenorėčiau dirbti. Tie dešrainiai, reikia visur valyti, kavos aparate vis įpilti pieno... O čia ir žmonės kultūringesni užeina (net „Valstiečių“ laikraščio nepardavinėjame), ir pajuokaujame, ir pasišnekame, labai faini. Aišku, užsuka ir bomžų, kaip sakoma, pijokų, einančių į bažnyčią išmaldos prašyti. Visokių pasitaiko, ypač prieš pilnatį.

Tikriausiai daugumą jau pažįstate?

Taip, matau, kad ateina, paruošiu cigaretes, nuskenuoju. Pirkėjai neretai sako: „Kaip malonu, ateini ir net liežuvio verst nereikia.“ Daugumą pažįstu. „Valentino“ restoranas šalia – lankosi krepšininkai, ralistai. Skaisgirys ateina, visąlaik spaudos nusiperka.

Užsuka ir užsieniečių. Angliškai kaip ir suprantu, bet pasakyt – nieko. Būna, klausia: „Ar supranti ang­liškai?“ Sakau: „Ne.“ Na, pasako rūkalų pavadinimą, nieko sudėtingo. Paduodu, ir viskas. O, būna, paklausia: „Ar supranti angliškai?“ Pasakai: „Ne.“ Ir pirkėjas nueina. Panašiai nutinka net su lietuviais. Kartais ko nors paklausia, atsakau, bet jie nesupranta – klausimą neteisingai užduoda, o gal aš negerai atsakau. Lietuviškai nesusikalbam. Šiaip jaunimas dažnai būna, kaip čia pasakius, tūpesnis. Ateina ir sakinio suregzti negali. O priežastis – per daug žiūri feisbuko.

Turbūt nutinka ir įdomių istorijų?

Taip. Klientai smalsūs, atsiprašo dėl nepadoraus klausimo, bet vis tiek užduoda: „Kur jūs į tualetą einate?“ O kai baigėsi karantinas, atėjo moteris – kaip tik buvo penktadienis – ir nusistebėjo: „Jūs dirbate?! Nuotoliniu dar neprivertė dirbti? Dabar penktadieniais daug kas taip dirba.“ – „Ponia, – atsakau jai, – deja, paspirtukų dar neišdavė, kad cigaretes galėčiau išvežiot.“

Šis kioskas kaip antri namai?

Na, beveik. Su vaizdu į Vokiečių gatvę. Kitame kioske dirbti nebenorėčiau, nejauku – vis tiek tvarka skiriasi. O čia jau užmerktomis akimis galiu paimti prekę – žinau, kur kas guli.

Jūsų darbo vieta išties atrodo jauki.

Jauku, gana jauku. Kartais dirbu ir po 12 valandų, pavargstu, o dirbti po pusę dienos – išvis liuks. Likusi dienos dalis laisva, galiu ir namie ką nors nuveikti. Praktiškai viena dirbu, niekas už nugaros nestovi. Dideliame kolektyve reikia pritapti, be to, gali atsirasti kiaulių. O čia pasakai „labas“, perduodi naujienas.

Kokių būna iššūkių darbe?

Po 12 metų darbo jau niekas nestebina. Iš pat pradžių būdavo baisu prašyti mokinių pažymėjimo. Žinojau, kad jiems po 18 ar 19, – šalia ne pradinukų mokykla. Kartą paprašiau dokumento. O manęs ir klausia: „Kaip suprasti „dokumento“? Juk ir taip aišku.“ Atsakiau: „O šiandien reidas.“ Vienas neseniai atsirado – jam 18, visąlaik ateina su dokumentu, bet toks mažiukas, – ir sako: „Jūs juk žinote, kiek man metų.“ Žinoma, suprantu ir žinau, bet žmonės mato, gali įskųsti. Geriau jau atnešti, parodyti dokumentą ir viskas.

Kiek pamenu, tiek čia stovi kioskelis.

Buvo vienas pirkėjas, neseniai grįžęs iš užsienio. Nustebo: „Aš 30 metų nebuvau Lietuvoje, čia mokiausi, o kioskelis dar stovi! Kaip malonu!“ Šis kioskas – legendinis.

Rūta Tranaitė kalbina įvarius žmones, laisvalaikį praleidžia kine.

 

Daivos Kairevičiūtės nuotraukos