Kokios tos „Laukinės sielos“? Baltijos šalių simbolizmo dailė

Fotoreportažas iš Nacionalinėje dailės galerijoje (NDG) iki spalio 11 d. veiksiančios parodos „Laukinės sielos. Baltijos šalių simbolizmo dailė“. Gyčio Norvilo nuotraukos.

„XIX a. pabaigoje-XX a. pradžioje Rusijos imperijai priklausiusios dabartinės Baltijos šalys buvo draskomos kovų tarp carinio režimo ir tuometinio baltvokiečių elito (dab. Estija ir Latvija), išgyveno represijas ir rusifikaciją (dab. Lietuva). Nepaisant to, tai buvo laikotarpis, kai jose subrendo tautinis atgimimas. Stiprėjantis savojo krašto paveldo reikšmingumo suvokimas, kurį skatino archeologiniai tyrimai, etnografinių objektų, sakytinių ir rašytinių šaltinių rinkimas, taip pat augantis tautinis sąmoningumas pamažu leido atsiskleisti unikalioms šių kultūrų tapatybėms.

Po įvairius kraštus pasklidę Baltijos šalių dailininkai aktyviai veikė meniniuose susibūrimuose, kurie buvo atviri kitų Europos kultūrų įtakai (lietuvių draugija „Rūta“ Krokuvoje, latvių „Rūkis“ Sankt Peterburge, „Jaunoji Estija“ Tartu) ir užėmė svarbią vietą telkiant progresyviai mąstantį jaunimą, savo kraštuose steigiant įvairias kultūros draugijas. Dauguma menininkų išsilavinimą įgijo svetur ir buvo veikiami Rusijos („Meno pasaulio“, Nikolajaus Rericho), vokiečių (Arnoldo Böcklino) ir skandinavų (Edvardo Muncho) kūrėjų. Paryžių, kaip tuometinį meno pasaulio centrą, menininkai aplankydavo norėdami susipažinti su naujausiomis vakarietiško meno kryptimis ir jų atstovais (Augustu Rodinu, Pauliu Gauguinu, Jamesu A. M. Whistleriu). Baltijos šalių dailininkai iš Vakarų Europos perėmė kūrybinės laisvės idėją ir tikėjimą meno galia išreikšti žmogaus dvasines gelmes, o atsigręždami į savo šalių istoriją bei ilgametes tradicijas susikūrė tvirtą pagrindą savo tolimesniems ieškojimams – nesutramdomų sielų klajonėms.

Nors Europoje simbolizmas paplito paskutiniuoju XIX a. dešimtmečiu ir prieš Pirmąjį pasaulinį karą jau patyrė nuosmukį, Baltijos šalyse jis buvo vėlyvesnis ir kitoks – nevienalytis. Simbolizmas kaip tarptautinė meno srovė siekė atskleisti neapčiuopiamą realybę, besislepiančią po išoriniais fizinio pasaulio pavidalais. Baltijos šalių menininkai savaip pritaikė šiuos principus kompozicijose, kurios kartais atrodo kerinčios ir belaikės, kartais -tamsios ir perversiškos kosmopolitine fin-de siécle maniera, o kartais siūlo gėrėtis įvairiais stiliais nutapytais gamtos peizažais. Ir visgi Baltijos šalių simbolizmo savitumą daugiausia lėmė jį lydėjęs nacionalinio romantizmo dvelksmas. Tėvynės aukštinimas, folkloro ir populiarių legendų skoliniai, naudoti lyg archeologiniai kultūrinės atminties reliktai, čia tapo tapatybės konstravimo įrankiais. Mitologinės nuorodos (estų Kalevo sūnus) ir gimtųjų šalių kraštovaizdžiai, liudijantys gamtos virsmą, padėjo kurti alternatyvią realybę, kuri neretai įgaudavo politinės simbolikos.“