Michail Šiškin. „Laiškų knyga“
Pasiguldžiau didžiausią Šekspyro tomą ant kelių – patogu rašyti pasidėjus ant kelių sąsiuvinį.
O ilgus dvigubus pušų spyglius naudojau kaip skirtuką.
Žinai apie ką tada rašiau? Apie Hamletą. Tiksliau, apie save, kad štai numirė, o gal ir nenumirė ir mano tėvas, o motina ištekėjo už kito, o dar ir už neregio, bet visiškai nesuprantama, kodėl visi turi vienas kitą nuodyti ir varstyti aštriais daiktais, kažkodėl neužliedami krauju scenos. O jeigu visi numirtų be jokių sumanytų piktadarybių ir intrigų, šiaip sau, patys nugyvenę gyvenimą – ką, tai jau nebus
Hamletas? Juk tai dar baisiau! Pamanykite, tėvo šmėkla! Vaikiški bauginimai.
Ir ko verti nuodai, įpilti į ausį!
Ir kodėl viskas prasideda tiktai jam grįžus į tėvo pilį, o ką, prieš tai jis nebuvo Hamletas? Juk dar nieko neįvyko, uždanga dar nepakilusi, Bernardas ir Fransiska dar nepradėjo ginčytis, nors statute viskas aiškiai nurodyta, – bet jis jau Hamletas.
O juk tai ir yra pats įdomiausias dalykas – ką jis veikė prieš susitikdamas su vaiduokliais, prieš nuodijimus, kvailus teatro triukus, tokius kaip slapstymasis už kilimo.
Gyveno sau – kaip ir aš. Be jokių priešmirtinių eiliuotų monologų.
Michail Šiškin. „Laiškų knyga“. Iš rusų kalbos vertė Sigitas Parulskis. – V.: „Vaga“, 2011.
