Petro Kalpoko debesys, upeliai, medžiai ir kelionės

Fotoreportažas iš Nacionalinėje dailės galerijoje (NDG) iki spalio 11 d. veiksiančios Petro Kalpoko parodos „Gamtos vizijos. Etiudai ir akvarelės“. Gyčio Norvilo nuotraukos.

„Petras Kalpokas (1880-1945) – vienas žymiausių XX a. pirmosios pusės lietuvių tapytojų, pedagogas, freskų kūrėjas, scenografas. Jo pirmieji mokytojai – latvių tapytojai V. Purvytis ir J. Valteris, o subrandino kūrėją moderni Antono Ažbės mokykla ir Miuncheno aplinka, kur buvo puoselėjamas impresionizmas ir jugendo stilius. Iš parodos darbų daugiau nei pusė sukurti iki sugrįžtant į Lietuvą (1920), gyvenant užsienyje: Vokietijoje, Latvijoje, Šveicarijoje, Italijoje.

Etiudai Kalpokui buvo svarbi kūrybinio proceso dalis. Tai ne eskizai, o savarankiški kūriniai - meninė minties reiškimo forma. Dailininkas pats labai vertino etiudus ir eksponuodavo juos parodose greta paveikslų. 1928 metų Kalpoko kūrybos parodoje etiudai sudarė net trečdalį tapybos ekspozicijos. Pasirašinėdavo tik geriausius, jo požiūriu labiausiai pavykusius. Kartais etiudai meniškai įspūdingesni už paveikslus, praradusius betarpišką emocionalumą ir vaizdo įtaigą. Etiudų svarbą Kalpokas suvokė dar studijų metais, kai pradėjo tapyti paveikslus pagal atsivežtus iš Lietuvos eskizus.

Etiuduose atsispindi impresionizmo pamokos ir simbolistinė jugendo stiliaus dvasia (gamtos kultas, jos būsenų dinamika, augalijos gyvybingumas, dangaus, upelio, medžių, pamiškės paslaptingumas). Kūrybai įtaką darė ir artima pažintis su būsima žmona vegane Elizabeta Švarc, lankymasis Monte Verità („Tiesos kalno“) kolonijoje, kur viešpatavo natūralios gamtos dievinimas, pabėgus nuo civilizacijos ten, kur gali pajusti amžiną dangaus ir žemės vienybę. Šioje vegetarų ir teosofijos mokymo aplinkoje, kur buvo skelbiamos laisvos meilės, laisvo šokio, naujõs reformuotos visuomenės idėjos, sustiprėjo dailininko žavėjimasis gamtos būsenų akimirkomis, dvasingumo ir gilesnės prasmės siekis.“

 



Draugai