Karo įtaka paukščiams ir stebėjimasis gamtoje. Mariaus Čepulio ir Mariaus Karlono objektyvas

× Alma Laužonytė, Inga Laužonytė

 

Su ornitologais, fotografais, gamtos knygų autoriais Mariumi Čepuliu ir Mariumi Karlonu kalbėjomės apie žinių ir empatijos svarbą gamtoje, kūrybą, neleidžiančią savęs sunaikinti. Jų bendrystę su legendiniu ornitologu Vytautu Jusiu...

Tai pokalbis iš ciklo „Kartos. Mokytojas–Mokinys“.

 

Marius Karlonas (Andriaus Kundroto nuotr.) ir Marius Čepulis (Mariaus Čepulio nuotr.). LM koliažas
Marius Karlonas (Andriaus Kundroto nuotr.) ir Marius Čepulis (Mariaus Čepulio nuotr.). LM koliažas

 


Marius Čepulis: „Kai nustosiu stebėtis, palaidokit mane“


Viename iš pokalbių esate sakęs: pagrindinė gamtos fotografo užduotis, kad gyvūnas ar paukštis pats pas jį ateitų. O koks santykis turėtų vyrauti tarp gamtos fotografo ir žmogaus, kai kalbame apie ugdymo misiją?

Tai skirtingi dalykai, jei kalbame apie fotografo ir švietėjo santykį su visuomene. Fotografo tikslas – kad pamatytų jo darbą. T. y. jis parduoda save pasitelkdamas visas rinkodaros priemones. Jei kalbame apie švietėjišką misiją – yra šiek tiek lengviau, nes žinia skleidžiama lengviau, ja labiau dalijasi. Tam reikia susikurti auditoriją.


O ar jaučiatės išgirstas?

Šiuo metu soc. tinkluose mane persekioja per 110 000 žmonių, rašau straipsnius į lrt.lt, esu „Gamtininko užrašų“ vedėjas ir jų autorius, laida rodoma per „LRT televiziją“, jau nekalbant, kad esu aplinkos ministro patarėjas... Esu išgirstas, bet, žinoma, auditorijos visada norisi kuo platesnės.

 

Marius Čepulis. Mariaus Čepulio nuotrauka
Marius Čepulis. Mariaus Čepulio nuotrauka

 


Gamtos fotografavimas ar darbas Aplinkos ministerijoje leidžia labiau priartėti prie gamtos, aplinkos pažinimo?

Darbas ministerijoje jau yra pažinimo pasekmė ir ten daugiau susipažįsti su reguliavimo funkcijomis, nors esama ir visokių tyrimų, konferencijų, plečiančių tavo pažinimo bagažą. O gamtos fotografija labai smarkiai skatina pažinimą. Be žinių fotografuoti tiesiog neįmanoma.


Esate minėjęs, kad viena svarbiausių fotografijos funkcijų – žinių įvaizdinimo sąveika su fotoaparato programa (technika) ir socialiniu kontekstu, bet kartu priduriate, kad vis dėlto niekada negali žinoti, kur jūsų laukia įspūdingas kadras. Tą pagautą kadrą įvardytumėte kaip sėkmės faktorių ar intuicijos balsą?

Čia viskas labai paprasta. Pats svarbiausias dalykas yra žinios. Bet kurioje gyvenimo srityje tai svarbiausias dalykas. O gamtos fotografijoje tu situacijos nevaldai, nes viskas priklauso ne nuo tavęs. Tad sėkmės faktorius čia labai svarbus. Bet kuo daugiau žinai, tuo didini sėkmės procentą. Sekasi ne bet kam, o tam, kas bando ir daro. Na, žinoma, ir žino, ką daro. Intuicija vėlgi susijusi su žiniomis. Pasąmonė ne šiaip sau nukreipia viena ar kita linkme.


O kada jus patį nustebindavo tai, kas vyksta prieš objektyvą?

O, tai vyksta nuolat. Kai nustosiu stebėtis, palaidokit mane. Paskutinis atvejis buvo, kai pamačiau skruzdžių rūgšties fontanus virš skruzdėlyno. Pamatęs juokiausi keletą minučių. O apskritai mane stebina ir džiugina viskas, kas susiję su gamta. Nuo dangaus reiškinių iki pirmo žibutės pumpuro ar lavone besirausiančių maitvabalių.


Aktualus klimato atšilimo klausimas, tačiau žmonių abejingumas stebėtinas. Kas turi įvykti, kad žmogus savo veiksmus dažnu atveju galėtų vertinti kaip kenkėjiškus gamtos atžvilgiu?

Nebus jokio lūžio taško, kol savo kailiu žmonės nepajus realios grėsmės. Labai geras pavyzdys –Ukrainos karas. Kol nepajuto realios grėsmės – daugeliui buvo neįdomu ir Rusija buvo puiki kaimynė. Kol keli milijardai neužsilenks, tol žmonės galvos, kad čia ne jų problemos. Suprantu, žiauru, bet tokie mes esame.


Tiek menininkai, tiek filosofai ir kt. ieško naujų būdų apibrėžti ir įvardyti pažeistos planetos esmines destrukcijos priežastis. Kokios jos? Kaip išlaikyti Žemės istorinę atmintį?

Labai erzina, kai blusos bando gelbėti dramblį. Apie kokią Žemę ar planetą gali būti kalbama? Apie kokį gelbėjimą ar destrukciją? Žemės evoliucija jau vyko 4,5 mlrd. metų, dar vyks maždaug tiek pat. Mes čia esame vos porą milijonų metų. Neturim jokios įtakos Žemei ir neturėsim. Taip, sunaikinsim dalį rūšių, bet, žvelgiant iš milijardo metų perspektyvos, tai yra niekas. Žemėje buvo daug didesnių kataklizmų nei dvikojų blusų pasispardymai ir tikrai dar bus. Ne Žeme turime rūpintis, o kad savo veiksmais savęs nesunaikintume, tai turi būti vienintelis mūsų, kaip rūšies, tikslas.


Kaip vertintumėte svarstymus, kad ateityje bus pasiekta riba, kai įsivyraus kanibalizmas, nes gamtos išteklių visai žmonijai nebeužteks, o maistas atiteks privilegijuotiesiems?

Jau dabar valgo ir tiesiogine, ir perkeltine prasme. Biologo požiūriu, ši populiacijos kova yra vidurūšinė. Vėlgi, žiūrint iš milijonų metų perspektyvos, tai nieko nauja ir visiškai normalu. Žiūrint asmeniškai, žinoma, yra baisu. Jei žmogus savęs nesunaikins, o proto išteklius pasitelks kūrybai, mums tikrai negrės joks badas ir energijos trūkumas. Kol kas mūsų smegenys dirba savidestrukcijos kryptimi.


Galbūt galėtumėte išskirti savo fotografiją ar keletą jų, kurios tarsi atspindėtų autentišką apokalipsės mentalitetą?

Taip, turiu vieną. Pusiau nuskendęs namas jūroje.

 

Mariaus Čepulio nuotrauka
Mariaus Čepulio nuotrauka

 


Kaip manote, ar fotografijos atlieka gydomąją funkciją, pavyzdžiui, mažina dvasinį skausmą, susipriešinimą, agresiją ir pan.?

Buvo darytas tyrimas: jei žmogaus darbo vietoje yra bent koks augalas ar paveikslas su gamtos motyvu, jo darbingumas ženkliai padidėja, o stresas sumažėja. Savęs ar savo darbų tikrai neišskirčiau. Matyt, bet koks gamtinės tematikos darbas, ypač jei patinka vartotojui, atlieka tą streso mažinimo funkciją.


Kokia gamtos kalba? Kaip su ja susikalbėti? Kaip įsiklausyti? Pasimokyti?

Labai viskas paprasta. Tam, kad kalbėtumeisi, turi mokytis kalbos, taip? Todėl mokykitės. Biologija, fizika, chemija yra tos kalbos. Tik mokėdamas jas (nebūtinai visiškai) gali suprasti reiškinius, dėsningumus ir matyti visumą. Antraip būsi tik stebėtojas, kuris nesuves galų ir baisėsis draskomu gyvūnėliu ar lankstysis prieš perkūną. Dėl žmogaus didybės esame tikrai unikalūs ir turime tuo didžiuotis, kalbu apie smegenų tūrį ir dalinį natūralios atrankos nugalėjimą. Aišku, turime ir tą šalutinį poveikį – polinkį į savidestrukciją. Bet esame eilinės blusos. Visiškai niekuo neišsiskiriančios Žemės evoliucijos perspektyvoje.


Fotografijomis atskleidžiate instinkto ir išradingumo santykius gamtoje. Kurie organizmai jus labiausiai stebina žiūrint iš architektūrinės perspektyvos?

Jau pats paprasčiausias virusas yra visiškai nerealus dėl galimybių multiplikuotis. Pavyzdžiui, lėtūnas, kurio nei radiacija, nei šaltis, nei karštis sunaikinti negali. Arba grybai, kurių pasaulyje gyvename, o ne jie mūsų. Paukščių galimybė skraidyti. Argonautai – tokie galvakojai moliuskai, kurie atsiskiria ir autonomiškai patelės ieško dauginimosi organu. Augalų gebėjimas esant poreikiui gaminti nuodus. Realiai nėra nė vienos organizmų grupės, kuri nekeltų susižavėjimo. Viskas, kas sukurta ponios evoliucijos, tiesiog iš kojų verčia. Ir būtent labiausiai tai, kad savo proto galia galime visa tai suvokti.

 


Marius Karlonas: „Karo Ukrainoje įtaka paukščiams labai plati ir skirtinga“


Labai įdomu išgirsti, kas lėmė sprendimą apsigyventi Dzūkijoje, Merkinėje?

Tiesą sakant, vis dar gyvenu tarp Vilniaus ir Merkinės, tačiau labai noriu tikėti, jog artimiausiu metu pavyks galutinai persikelti į šį nuostabų miestelį. Merkinė turi begalę privalumų, tai vienintelė vieta, kurioje norėčiau gyventi visą likusį gyvenimą. Įstabus kraštovaizdis, upių santakos, neišsemiama istorija, biologinė įvairovė, gyva miestelio bendruomenė – visa tai mane traukė nuo vaikystės. Merkinėje pas senelius prabėgo visos mano vasaros, rudens, pavasario ir žiemos atostogos. Merkinės laukia šviesi ateitis.


Su gamtininku Mariumi Čepuliu palaikote draugiškus ryšius, neretai keičiatės informacija apie paukščius, gamtą, techniką...

Taip, su Mariumi palaikome draugiškus, kolegiškus ryšius, todėl pasidalijame aktualia ornitologine informacija, susijusia su stebėjimų vietomis ar gamtine situacija viename ar kitame Lietuvos krašte. Tiesa, sykį Nemuno deltoje, Šyšos polderyje, tik per plauką ant jo neužvažiavau su mašina, kai jis užsimaskavęs šieno kupeta gulėjo ant kelio ir fotografavo tilvikus. Laiku pašoko. Beje, tilvikus tąsyk jam išbaidžiau.

 

Mariaus Čepulio nuotrauka

Marius Karlonas. Andriaus Kundroto nuotrauka

 


Kam skambinate pirmiausiai prireikus patarimo? Ar turite autoritetą, įkvėpėją?

Didžiausiam įkvėpėjui, deja, paskambinti jau negaliu, tai profesorius Tadas Ivanauskas. Tačiau jis paliko daug literatūros, kurioje ligi šiol randu ne tik svarbios ornitologinės informacijos, bet ir atsakymų į filosofinius, egzistencinius, vertybinius klausimus, į kuriuos ši asmenybė tekstuose atsako visai nejučia. Vien todėl prie T. Ivanausko dienoraščių vėl ir vėl grįžtu. Tai tarsi terapija.


Gegužę su ornitologu Vytautu Jusiu pristatysite naujausią bendrą knygą „Lietuvoje žiemojantys paukščiai“. Kodėl svarbu, kad žmonės domėtųsi paukščiais?

Šią knygą su V. Jusiu rašėme dvi žiemas. Tai knyga apie visus Lietuvoje žiemojančius paukščius: nuo ančių, plėšriųjų paukščių iki zylių. Būtent pastarosios žiemomis prikausto daugiausiai žmonių. Paukščių lesinimas kiemuose ar net balkonuose – populiari veikla ir puiki pagalba mūsų sparnuočiams. Globodami juos žmonės nejučia įsitraukia į aplinkosaugą, pradeda domėtis, su kokiomis problemomis susiduria paukščiai bei kiti gyvūnai. Būtent tai yra didžiausia lesinimo nauda paukščiams – ne pats maistas, o faktas, kad žmonės tampa jautresni aplinkai, labiau domisi aplinkosauga.

Šiandienos visuomenėje itin gausu žmonių, kurių didžiausia vertybė yra pinigai arba statusas, jie pasiryžę padaryti kone bet ką norėdami gauti viena ar kita arba abu kartu. Neretai tokie žmonės šių tikslų siekia gamtos sąskaita. Antai intensyvus ir netvarus ūkininkavimas alina dirvą, teršia vandenį, pesticidai naikina vabzdžius ir augalus, todėl itin sparčiai nyksta ir paukščiai. Vos per 40 metų Europoje išnyko 57 % agrariniame kraštovaizdyje gyvenusių paukščių! Daugiau nei pusė Europos laukų paukščių išnyko per 40 metų! Ne meteoritas nukrito, kaip prieš milijonus metų išnaikinęs dinozaurus, o šių laikų žmogus... Tokių pavyzdžių apstu tiek miškų, tiek vandens ekosistemose.

 

Gulbės giesmininkės Dusios ežere. Mariaus Karlono nuotrauka
Gulbės giesmininkės Dusios ežere. Mariaus Karlono nuotrauka

 


Kokią įtaką šiuo metu vykstantis karas Ukrainoje turi paukščiams? Ar įmanoma atitaisyti karo žalą gamtai?

Įtaka labai plati ir skirtinga. Viena vertus, teigiama, liks daugiau nesuartų ir chemija nenupurkštų laukų, paukščiai galės sėkmingiau išsiperėti ir turės daugiau maisto, kita vertus, neigiama, į vandenį krentantys lėktuvai, tankai, skęstantys dideli kariniai laivai išskiria begalę teršalų, pažeidžia vandens ekosistemas, o su jomis ir sparnuočius. Tarša išliks ilgam, o vėliau atstatant šalį bus eikvojama itin daug išteklių, kurie neabejotinai paveiks ne tik Ukrainos, bet ir visos Europos gamtą.


Kaip vertinate kormoranų poveikį gamtai? Ar gamtoje yra paukščių, kurie turėtų daugiau ar mažiau dominuoti?

Vertinu teigiamai. Kormoranai yra natūrali mūsų krašto gamtos dalis, o gamta gamtai žalos nedaro. Jie buvo išnaikinti ir Lietuvoje neperėjo daugiau nei 100 metų, kartu su jais išnyko ir kelios grybų bei vabzdžių rūšys, kurios tūkstančius metų gyveno simbiozėje. Kormoranai į Lietuvą sugrąžino unikalias buveines, kurių buvome netekę. Žinoma, yra vietų, kur jų plitimą galima kontroliuoti ir išsaugoti kitas vertybes. Pvz., Juodkrantės sengirė unikali, todėl pritariu siekiui stabdyti kolonijos plėtimąsi sengirės link, kadangi kormoranai gana sėkmingai peri ir jaunuose medynuose ar net krūmynuose, o sengirių šalyje likę itin mažai, jas vertėtų atitinkamai saugoti. Stabdydami kormoranų plitimą į Juodkrantės sengirę ją išsaugosime, o kormoranų populiacijai ryškios žalos šiuo metu tikrai nepadarysime.


Jei yra jungtis, padedanti suvienyti žmogų ir kitus organizmus, kas tai?

Žmogaus empatija gamtos atžvilgiu.


Galbūt galėtumėte išskirti biologinius organizmus, kurie jus labiausiai stebina architektūriniu aspektu?

Apsiuvos, man atrodo, kad joms turėtų būti jauku savo „nameliuose“. Skruzdės, jos geba kurti bendruomeninį gyvenimą ir kilometrinius labirintus. Greta žmogaus perinčios (sinantropinės) paukščių rūšys, jos geba prisitaikyti ir žmogaus aplinką, pastatus išnaudoti kaip teigiamybę.


Jūsų projektas „Birding Lithuania Tours“ atlieka reikšmingą švietėjišką misiją. Suteikiate galimybių su gamtos gidų pagalba pažinti laukinę gamtą, įspūdingus kraštovaizdžius Pietų Baltijos regione. Ar galima sakyti, kad tai viena iš priemonių, padedančių sudominti jaunuosius skaitytojus, stebėtojus?

„Birding Lithuania Tours“ skirta labiau paukščių stebėtojams, į Lietuvą atvykstantiems iš užsienio, tačiau kitas mano projektas „Ornitostogos“ skirtas lietuviams ir tikrai atlieka švietėjišką bei gamtosauginę misiją. Išties mane itin džiugina, kad lietuviai noriai keliauja su „Ornitostogomis“. Per šiuos gamtos safarius žmonėms parodome aibę nematytų paukščių rūšių, papasakojame apie gamtosaugos problemas, o dalį uždarbio skiriame ir retų paukščių buveinėms atkurti. Dažnas „Ornitostogų“ dalyvis po pirmojo turo patiria lengvą šoką nuo patirtų įspūdžių ir atsivėrusio naujo pasaulio.

 

Kurtinys. Mariaus Karlono nuotrauka
Kurtinys. Mariaus Karlono nuotrauka

 


Ar esama įvykio, kuris jus sukrėtė taip, jog galėtumėte sakyti: tai buvo gyvenimo pamoka?

Gamta tuo ir nuostabi, kad stebina kiekvieną kartą. Gamtos neįmanoma išmokti. Gamta man patinka bekraščiu sudėtingumu, bet drauge ir paprastumu. Joje galioja labai paprasti išgyvenimo dėsniai, kur emocijos beveik nereikalingos. Gandras, rydamas varlę, tikrai nesvarsto, ar ją reikia pirmiau pribaigti, kad ši nesikankintų. Kartu gamtoje nėra blogų veikėjų, kiekvienas gyvūno veiksmas yra racionalus, dažnai apskaičiuotas tik per išgyvenamumo, energijos taupymo ir naudos prizmę. Todėl gamta man ir patinka, ji be galo sudėtinga, bet ir be galo paprasta, čia žmogiškos emocijos ar empatija dažnai sukeltų sumaištį ir gamta sugriūtų. Ji į viską žiūri paprasčiau. Juk ne veltui ir mes dažnai sakome, kad genialumas – tai paprastumas. Taigi tokia ir ta gamta – genialiai paprasta.


Jei kurtumėte dokumentinį filmą apie save ir vieną paukštį. Koks jis būtų, kodėl?

Sunku pasakyti. Mano mylima pempė šiam kontekstui netiktų, kadangi būčiau sėslus paukštis. Kelionės po kitus kraštus mane domina saikingai ir po poros savaičių svetur nežmoniškai pasiilgtu Lietuvos, o čia labiausiai pasiilgtu Dzūkijos, nuo kurios jaučiu priklausomybę. Tokiam siužetui labiausiai tiktų sėslus Dzūkijos šilų ir pelkynų paukštis – kurtinys.