× Alma Laužonytė, Inga Laužonytė

Su žurnalistais, kelionių mohikanais Martynu Starkumi ir Vytaru Radzevičiumi kalbėjomės apie juos siejančius panašumus ir skirtumus, kelionių improvizacijas, pasaulio gastronomijos prieskonius... Jų tandemas neatsiejamas nuo kokybiško humoro jausmo, kritinio mąstymo, mokėjimo ne tik pakalbėti, bet ir patylėti.

Tai pokalbis iš ciklo „Kartos. Mokytojas–Mokinys“.

 

 

Starkaus & Radzevičiaus kelionės

 

 

 

Martynas Starkus: „Planas A nėra svarbiausias“

Papasakokite, kokia jūsų su Vytaru bendrystės istorijos pradžia?

Mūsų pradžia apipinta nudilusiais prisiminimais, susimaišiusi su pramanu. Sunku atsirinkti, kas teisinga, kas – ne. Susipažinome Spaudos rūmuose. Tuo metu dirbome radijo stotyje „M-1“. Buvau laidų vedėjas, o Vytaras – žinių redaktorius, vadovas. Dažnai susitikdavome. Taip 1992–1993 m. ir prasidėjo mūsų bendri interesai.

Kokios judviejų su Vytaru savybės leidžia keliauti kartu?

Visų pirma, mūsų kampai yra nušlifuoti. Nėra reikalo vienas kitam ką nors įrodyti. Atitinkam. Sakyčiau, kai žmonės nori būti kartu – jie negali būti vienodi. Esame labai skirtingi, gal tai ir vienija. Taip pat vienas svarbesnių dalykų yra humoro jausmas. Su Vytaru apie tai labai daug kalbamės ir juokaujame. Daug kelio praeita kartu, tai jau tapo vertybė.

Kaip pakinta keliavimas vienam ir kartu su Vytaru?

Sunkiau su juo. Rūpintis, prižiūrėti reikia, senas žmogus (juokiasi). Aišku, mūsų formatas kitoks. Iš vienos pusės, vienam yra paprasčiau – ką sugalvojau, tas ir vyksta. Kai esame dviese – žanras pradeda kisti. Atsiranda diskusijų, lieka daugiau vietos požiūriams, kelionės filosofijai, atsiranda humoristinių pasažų, pakinta tema. Dviese pasakojame apie pačią kelionę, mano solo atveju – daugiau apie įvykį tam tikroje šalyje.

Žurnalistika dabar ir prieš 30 metų. Ar juntama takoskyra?

„Žurnalistika“ – labai plati sąvoka. Žurnalistika, kurią aš studijavau 1990 m., yra pasikeitusi. Labai stipriai pasikeitė medijos pasaulis. Socialiniai tinklai įnešė daug savo naujovių. Kita vertus, žurnalisto idėja, misija liko ta pati – esi kaip mediumas, kaip pasakotojas, daliniesi tuo, ką matai, supranti, ką žinai... Kelionėse daug sudėtinių dalių, esu ne tik žurnalistas, bet ir prodiuseris, kelionės organizatorius, atlieku redaktoriaus ir darbus...

Ar kelionė įmanoma be improvizacijos?

Galima sakyti, esame kaip prie žemo starto. Turime planą, kai keliaujame norėdami sukurti televizinį projektą, tačiau visada turi būti pasirengęs improvizuoti, staigiai reaguoti į aplinką. Planas A nėra toks svarbus, kaip netikėtai atsiradęs nežinomas keliukas. Mes kaip tie šunys uostom orą ir žiūrim, koks kvapas atkeliavo. Turim reaguoti.

Sakoma, norint išvengt konfliktų, reikia vengti politikos, religijos ir pinigų temos. Ar atvirai šiomis temomis kalba pasaulio žmonės?

Mano dukra yra pirmakursė, studijuoja komunikaciją Nyderlanduose. Ir ji niekaip negali sukelti diskusijos Ukrainos tema. Pasirodo, tiek vokiečiams, tiek olandams ši tema per sudėtinga, neaiški, nemaloni. Jie svarsto, kad gal reikėtų kalbėti apie Sirijos pabėgėlius. Dukra ir sako: „Jūs nesidomit, jūs vengiat to.“ Taip ir yra. Toks paveikslas. Saugi karta užaugo. Mes savo feisbuko aplinkoje matome, kaip palaiko žmonės sugalvotas idėjas, matome pasiaukojimą, patriotiškumą, tačiau išėję toliau sutinkame ir kitokių požiūrių, tamsos, pykčio.

Kelionės po pasaulį keičia jūsų požiūrį į tapatybę, pilietiškumą?

Esu pakankamai susiformavęs, turiu aiškias vertybes ir sunku jas pakeisti. Nebent nušvisim ir užsidarysim vienuolyne (juokiasi). Drįsiu pasakyti, kad mes su Vytaru mąstome gana kritiškai. Mes, žurnalistai, ieškome keleto šaltinių, nepasimaunam, į daug ką žiūrim įtariai, juk gyvenam informacijos pertekliaus amžiuje.

Kaip vertinate pasakymą, kad pirmiausia reikia pažinti savo kraštą, o tik tada keliauti po užsienį?

Negali pradžioje skaityti tik lietuviškų knygų, o tada – užsienio rašytojų. Neteisinga. Smalsumas privalo būti ir turi būti patenkintas. Geriausia, kai yra pusiausvyra. Tarkime, kaip mes nusprendžiame, ar tam tikra suma pinigų yra daug ar mažai? Lygindami. Pavyzdžiui, Afrikoje kažkam vienas doleris yra oho – o pas mus atsiras tinginčių nuo žemės pakelti...

Atrandate, kas stebina Lietuvoje, o galbūt viskas išnaršyta, pažinu?

Prieš keletą metų keliavome po Lietuvą, sukūrėme 30 laidos epizodų. Tos kelionės nustebindavo daug stipriau nei kelionės kažkur toli. Esmė paprasta: keliaudamas svečioje šalyje nustembu dėl to, kad nežinojau, ir tai normalu, o Lietuvoje nustembu, nes tarsi turėčiau žinoti, bet nežinau. Nustebimai Lietuvoje netgi ryškesni.

Kaip kelionėse į judu reaguoja vietiniai?

Visų pirma, daugelyje šalių vietinius žmones stebina, kad esame maži, kad mūsų kalba viena seniausių pasaulyje, kad iš taip toli atvykom, kad prieš Rusiją kovojom ir Nepriklausomybę išsikovojom. Aišku, daug ką lemia su kokio intelekto žmogumi kalbama. Tas, kuris iki šiol apie Lietuvą nėra girdėjęs, nustebs, kad tokia šalis iš viso yra.

Galima sakyti, intelektas siejasi su humoru?

Absoliučiai ir tiesiogiai. Humoras – labai sudėtingas darbas. Visi humoristai, aktoriai įdomūs tada, kai yra apsiskaitę. Nieko neturėdamas galvoje, pokšto nepadarysi. Nors yra ir tokių, kurie save vadina humoristais, bet sugeba tik adaptuoti banalius anekdotus. Jie – ne humoristai.

 

 

Starkaus & Radzevičiaus kelionės

 

 

 

Vytaras Radzevičius: „Negaliu kalbėti vien rimtai“

Kokios judviejų su Martynu Starkumi savybės leidžia keliauti kartu?

Gebėjimas ilgai būti kartu su kitu žmogumi yra daugiabriaunė būsena. Šiuo atveju yra keli lemiami dalykai. Mokėjimas ne tik pakalbėti, bet ir patylėti. Tiek, kiek reikia. Kitas svarbus dalykas – gebėjimas pasišaipyti ir vienam iš kito, ir iš savęs. Toks aukštos patyčių kultūros ir saviironijos suderinamumas. Gink Dieve, neskatinu patyčių kultūros. Juokas padeda išvengti daugybės pavojų, nervų ligų ir streso. Ir svarbiausias dalykas – mes sergame už tą patį futbolo klubą. „Liverpool FC“. O šio klubo moto – „You’ll never walk alone“ („Niekada neisi vienas“).

Kaip rasti kelionės kompanioną?

Reikia apšilti, draugauti, pažinti žmogų įvairiose situacijose. Kad ir į Ušuają, Trumsę, Bamaką ar Kupiškį. Nesvarbu kur. Svarbu su kuo.

Ką būtinai prieš keliones aptariate ar susitariate?

Nors kelionėms ruošiamasi daug, vis tiek įvyksta daugybė improvizacijų. Įjungiamas žemo skrydžio režimas, kai atidžiai stebi reljefą, aplinką ir situacijas. Daugiausiai susitarimų įvyksta gyvai, kelionėje. Čia ir dabar. Būdami Vilniuje ar Dzūkijoje prieš kelionę daug ko negalime numatyti. Tad svarbiausias susitarimas prieš išvykstant – kada susitinkame oro uoste.

Ar kelionės po pasaulį keičia jūsų požiūrį į tapatybę, pilietiškumą?

Kuo daugiau pasaulio pamatau, tuo labiau įsitikinu, kokioje ypatingoje šalyje gyvename. Tai nėra tušti ar pseudopatriotiški žodžiai. Mūsų nekankina stichinės nelaimės, ligos, nepriteklius. Dažniausiai istorijoje kentėjome tik dėl geopolitinės padėties. Bet tai irgi valdoma, užtenka prisiminti SSRS griūtį, kai Lietuva buvo pagrindinis vergų sienos griovimo kūjis. Todėl visame pasaulyje didžiuojuosi esąs lietuvis.

Lietuvių kalba – viena seniausių kalbų pasaulyje. Kaip kitakalbiai reaguoja į mūsų kalbą?

Esame įpratę svetimšaliams pasakoti apie seną, archajišką lietuvių kalbą. Kartais žmonės patys mus užkalbina pasiteiraudami, kokia kalba kalbame. Kartą Vietname prie gretimo staliuko restoranėlyje sėdėję vokiečiai ar olandai net susiginčijo ir kirto lažybų, kokia kalba mes kalbame. Neatspėjo. Sužinoję apie lietuvių kalbos unikalumą reaguoja dvejopai – vieni susidomi ir nustemba, kiti netiki ir mano, kad niekus paistom. Bet šiais globalinio tinklo laikais viskas yra lengvai įrodoma.

Kaip pakinta kelionė, kai keliaujate vienas ir kartu su Martynu?

Vienam keliaujant tenka prisiimti daugiau funkcijų. Kai keliauju su Martynu, galbūt man daugiau tenka visažinio profesoriaus vaidmuo?

Kokie personažai, literatūriniai veikėjai atspindėtų jūsų su Martynu bendrystę?

Abu esame Dariaus ir Girėno gerbėjai. Man Steponas Darius didele dalimi savo gyvenimo ir veiklos yra įkvepiantis pavyzdys. Kalbant apie literatūrą, gal tiktų Mažylis ir Smokas Belju?

Ne paslaptis, kad viena iš jūsų aistrų – gastronomija. Kuo ,,Pasaulio puodai“ pranašesni už „Lietuvių puodus“? O gal priešingai?

Jokių pranašumų nematau (juokiasi). Manau, vis dar esame pametę savo istorinį skonį dėl okupacijos ir kitų geopolitinių transformacijų. Todėl per „obščepitą“ buvome stipriai nubulvinti, o per euroremontą nusivartoję į lankas ir dar lendam iš po lupenų, blizgių pakuočių. Bet tendencijos labai geros ir ateitį lietuvių pilvų fronte matau gerą.

 

 

Starkaus & Radzevičiaus kelionės

 

 

Kaip vertinate pasakymą, kad pirmiausia reikia pamatyti visą Lietuvą, o tik tada keliauti po kitas pasaulio šalis?

Tai tiesa. Esu dėkingas a. a. tėčiui, hidrogeologui, žvejui ir dailininkui iš pašaukimo Alfredui Radzevičiui, kuris man nuo mažumės atvėrė Lietuvą. Kelionės po šalį buvo fantastiška alternatyva sovietiniam realizmui. Tarsi kitas, spalvų ir potyrių kupinas pasaulis. Tėtis daug žinojo, iš jo sužinojau galbūt daugiau nei iš knygų. Mūsų žaluma, vanduo, kraštovaizdžiai, girios, šilai ir miškai, piliakalniai, senamiesčiai, archajiški kaimai – tai reikia pamatyti, patirti ir pajusti. Ir, žinoma, žmonės. Jie dėl svečio ar užeivio keliautojo iš kailio išsiners net susikalbėti negalėdami... Žinau tai iš svetimšalių keliautojų įspūdžių.

Martynas minėjo, kad savęs neapibrėžia kelionių žurnalisto sąvoka. Koks paties portretas išryškėja kelionėse?

Laikyčiau save tyrinėtoju. Esu linkęs į antropologiją. Man įdomu atrasti, sužinoti ir suprasti, kaip buvo, yra ir bus.

Pokalbio pradžioje užsiminėte apie humoro svarbą. Kokią pridedamąją vertę pokalbyje suteikia humoras, anekdotas?

Sakyčiau, gastronomija ir geri pokštai vienija visų tautų bei šalių žmones ir naikina barjerus.

Negaliu kalbėti vien rimtai. Kartais dėl to atsiduriu kebliose situacijose – jei pajuokauju su žmogumi, neturinčiu humoro jausmo. O tokių tikrai yra. Ir man pačiam su jais nejuokinga. Muša prakaitas, kyla kraujospūdis, trūksta žodžių. Juos net feisbuke iš draugų šalinu. O ar gali kas būti baisiau šiais laikais?

Alma ir Inga Laužonytės – sesės. Taikomųjų, vizualinių ir scenos menų kūrėjos bei tyrėjos, kurioms svarbu meno ir mokslo sintezė. Mokslinių ir meninių interesų laukas susijęs su filosofine, edukacine, orientalistine žiūra. Daug dėmesio skiria tarpdalykinės kultūros komunikacijos plėtotei.