Sveikuoliai Lukrecija Augustaitytė ir Simonas Dailidė apie gamtą, emocijas ir dzinbudizmą

× Alma Laužonytė, Inga Laužonytė


Lietuvos sveikuolių sąjungos prezidentas Simonas Dailidė ir viceprezidentė Lukrecija Augustaitytė akcentuoja emocinio proveržio ir dėkingumo prasmę neleisdami pamiršti ryšio su gamta ir jos stichijomis. Svarbu nebijoti klausti, gebėti prisitaikyti ir suvokti, kad nėra vienos tiesos, bet yra daug laisvės keistis.

Tai pokalbis iš ciklo „Kartos. Mokytojas–Mokinys“.

 

Lukrecija ir Simonas. Foto iš asm. archyvo 
Lukrecija ir Simonas. Nuotrauka iš asmeninio archyvo

 

Lukrecija Augustaitytė: „Padaryti iš savęs bent vidutiniškai pakenčiamą asmenybę“


Neseniai netekote jums artimo trenerio. Koks jūsų požiūris į mirtį?

Atvirai pasakius – mirties sąvoka labai keista. Dažnai užmirštam, kad mirtis yra natūralus gyvenimo procesas. Bandom gelbėti sau brangų žmogų neatsižvelgdami į jo amžių. Atrodo, padarytum viską, kad dar pabūtų šalia. Kai žmogus išeina, daug dalykų grįžta, atgyja: prisimeni, kiek jis tau davė. Ir nors dėkingumas juntamas nuolat, tačiau mirties akivaizdoje tai iškyla aštriau.


Koks buvo jūsų pirmasis susidūrimas su netektimi?

Bijojau prarasti savo mamą. Baiminausi, kad tik ji neišeitų man nebūnant šalia. Mirties dieną turėjau galimybę laikyti mamą už rankos ir būti tiktai dviese, palydėti ją. Likus kelioms dienoms iki mirties nuėjau pas jos gydytoją pasitarti: „Noriu jūsų paklausti kaip žmogaus, o ne kaip gydytojos, ką darytumėte mano vietoje?“ Nes mačiau, kad mama jau kitokia. Gydytoja patylėjusi atsakė: „Aš leisčiau jai ramiai išeiti.“ Šie žodžiai man įpūtė stiprybės. Ir tą ankstyvą rytą apkabinusi mamą pasakiau: „Mama, aš tave labai myliu.“ Jos paskutiniai žodžiai: „Ir aš tave labai myliu, vaikeli.“ Daugiau nieko iš jos neišgirdau. Atsirado vidinė ramybė, stiprybė. Suvokiau, jog nenoriu, kad ji numirtų su vamzdeliais burnoje, o būtų savo lovoje. Tai buvo pirmasis mano susidūrimas su netektimi, artimo žmogaus netektimi.


Bijote mirties?

Galime sakyti, kad nebijome tol, kol prie jos neprisiliečiame. Kai mirtis yra – tavęs nebėra, nebėra ko bijoti. O kai kalbame, negalime jos pajausti. Gimtis ir mirtis yra lygiavertės, neišvengiamai greta. Manau, sunkiau išeiti tiems, kuriuos slegia turtai, materialinės gėrybės... Kuo žmogus laisvesnis, tuo lengviau.


Laisvės pojūtį jums suteikia gamta?

Gamta mane veža. Joje visai kitaip kvėpuoju. Jaučiu vibracijas. Manau, kiek sugebi panerti, tiek turbūt ir gauni. Todėl labai godžiai ryju akimis, visu kūnu geriu debesis, dangų, saulės spindulius. Jaučiu, kaip pulsuoja visas mano kūnas. Tai darau labai nuoširdžiai. Stovyklose, rytmetinėse mankštose, meditacijose stengiuosi kuo daugiau šito perduoti žmonėms. Man nelabai svarbu, kad jie stipriai pasportuotų. Svarbiau akcentuoti emocinį proveržį, kad žmogus pabustų, pratrūktų jo emocijos, kad jis iš tikrųjų nudžiugtų, jog atėjo rytas ir nesvarbu, ar apsiniaukęs. Kiekvieną rytą pasisveikiname su gamta, stichijomis, stengiuosi, kad jie pajaustų, jog yra įvairovė.


Dažnai akcentuojate stichijų svarbą.

Man visada baisu klausytis, kai žmonės sako: „Koks bjaurus, šlykštus oras.“ Oras gali būti darganotas, vėjuotas, apsiniaukęs, bet niekada jis nebus bjaurus. Tada prieštarauju sakydama, kad bjaurios mūsų mintys, šlykštūs, žeidžiantys mūsų žodžiai, ne oras. Stovyklose dažnai išeinam į lauką mankštintis, o kiti jau sako: „Lukrecija, lyja lietus.“ Mano atsakymas: „Ar mes cukriniai?“ Su kolege Kristina surengėme detoksikacijos stovyklą. Su grupe išėjome į žygį ir staiga pradėjo pliaupti lietus. Galvoju, ką čia dabar daryti... Sakau: „Užverčiam galvas į dangų, žiūrim, išsižiojam ir renkam lašus.“ Pačiai buvo neįtikėtina. Išsižioję rinkome lietaus lašus. Stichijų pajautimas yra be galo stiprus ir duoda labai daug. To nepačiupinėsi, neįsidėsi į kišenę, bet širdis pradeda plakti stipriau, kūnu bėga šiurpuliukai. Galinga. Pamirštame, kad visos stichijos, visa, kas yra gamtoje, esame ir mes.


Anksčiau dėstėte Kauno technikos universitete. Kaip akademinė bendruomenė, studentai priimdavo jūsų dėstymo metodikas?

Iki pensijos dirbau KTU (tuometiniame Kauno politechnikos institute) Sporto katedroje, moterų rankinio komandos trenere ir tuo pačiu dėsčiau studentams. Buvau nepaklusni lektorė, nesilaikydavau programos. Man buvo visai nesvarbu, kiek jie turi nušokti. Kai šiandien mokinys gauna prastą pažymį, nes negali nušokti ar nubėgti pagal programos reikalavimus, – man tai nesuvokiama. Juk tokios yra jo fizinio kūno ribos, jis negali nušokti toliau. Pamenu, kaip su merginų grupe iš Chemijos fakulteto po trumputės mankštos bėgdavome į tvenkinį išsimaudyti. Iš pradžių jos žiūrėjo atsargiai, tačiau po keleto tokių užsiėmimų prisijungė visos, laukdavo mano paskaitų. Tiesą sakant, iš pradžių net galvojau, kad merginos nesutiks su tokiu pasiūlymu. Dar labai svarbu mokėti atsiprašyti, nebijoti, kad nukris tavo, kaip vadovo, vertė – šitaip juk mezgamas ryšys.


Simonas Dailidė nebuvo jūsų studentas, tačiau judu sieja artimas ryšys.

Simonas yra ir mano kosminis vaikas, ir brolis, ir draugas – visa tai jis apima. Tikriausiai nežemiškos jėgos turėjo mus sujungti. Su juo kartu pakankamai suvalgėm druskos, daug prabridom...


Ką Lietuvos sveikuolių sąjungai suteikė Simonas, tapęs prezidentu?

Džiaugiuosi, kad pavyko įtikinti valdybą, jog šis jaunas, charizmatiškas jaunuolis gali tapti prezidentu... ir tapo. Pataikėme į dešimtuką, dabar džiaugiasi visi. Žmonės dažnai kaip privalumą akcentuoja patirtį, bet ne jaunystę. Mūsų sveikuolių sąjunga jau buvo gerokai senstelėjusi. Tad būtent jaunystė, Simono nuoširdumas, tyras gerumas, jo laukiniai žygiai, plaukimas ir kt. pritraukė gausų jaunimo būrį.


Esate užsiminusi apie dzinbudizmą. Kokias stigmas dzinbudizmas jumyse panaikina?

Esu perėjus ugnį, vandenį ir varines triūbas. Su manimi susiję visi drastiški dalykai. Kol nepažiūriu į veidrodį, o bendrauju su žmogumi, visiškai nejaučiu savo amžiaus. Kartais galvoju, ar ne per daug pasileidžiu. Gal vertėtų pasižiūrėti į savo pasą ir stabtelti. Jau grįžtu atgal į vaikystę. Ne kartą Sveikuolių sąjungoje sakiau: „Viskas, vaikai, jau išeinu.“ O jie klausia: „Tai ką tu veiksi?..“


Nuo ko siūlytumėte pradėti eiti sveikos gyvensenos link?

Laimingesniam gyvenimui užtektų mažmožio – nesivarginti stengiantis pakeisti kitus, o iš savęs padaryti bent vidutiniškai pakenčiamą asmenybę, be pavydo, kitiems gero linkintį žmogų. Ir pasaulyje būtų ramybė. Mėgstu sakyti: „Sutvarkyk save, ir pasaulis susitvarkys savaime.“

 

Lukrecija. Foto Sveikuolių sąjungos
Lukrecija. Lietuvos sveikuolių sąjungos nuotrauka

 

 

Simonas Dailidė: „Lyja lietus, šlapia – reikia mėgautis“


Sutinkate skeptiškai nusiteikusių žmonių, kuriems tenka įrodinėti sveikos gyvensenos svarbą?

Kai prieš 10 metų prisijungiau prie Sveikuolių sąjungos, daugeliui tai atrodė nesąmonė. Sulaukdavome daug priešiškumo, buvome tarsi keistuoliai, kvaileliai, baltos varnos įvairiose kompanijose. Šiandien sveika gyvensena žmonėms tampa vis svarbesnė. Priešiškumo buvo ir yra, bet ilgainiui atsiranda supratimas: jeigu matai, kad tavęs nenori girdėti, nieko nesakai. Ir pats esu perėjęs etapą, kai norisi žmogui patarti, pasiūlyti, bet paskui suvokiu, kad jis tam dar nėra pasiruošęs. Prievarta gėrio negali būti, tai pats blogiausias dalykas.


Sveikas gyvenimo būdas reikalauja improvizacijos ar apibrėžtų doktrinų?

Mes nesame vienos krypties, žiūrime plačiai, esame atviri viskam. Nėra vienos tiesos, bet yra daug laisvės keistis. Netgi mūsų stovyklų formatas neatsiejamas nuo improvizacijos. Pavyzdžiui, liepą buvo surengta jaunimo stovykla: 30 vaikų, 50 paauglių, dar mūsų kolektyvas – iš viso 120 žmonių, visi kartu aktyviai leidome laiką. Vieną dieną prasidėjo liūtis, audra, dingo elektra, tokios situacijos rodo, kad negali būti užsispaudęs į kokius nors rėmus. Reikia laviruoti.


Tokiose situacijose sutrinkate?

Man patinka tokios situacijos, atpalaiduoja. Viskas tampa nestandartiška, reikia ieškoti sprendimų. Įvertini situaciją – nėra elektros, vadinasi, nėra vandens, nėra kaip išplauti indų 120-čiai žmonių, o reikia gaminti maistą. Aiškiai išsigryninam, ką galim ir ko negalim pakeisti. Suvokiam, kad turim rasti sprendimus, ir juos randam. Žmonės matydami mūsų pavyzdį, keičiasi.


Jūsų jaunimo stovyklose negalima naudotis telefonais. Ar sudėtinga atsiriboti nuo technologizuoto pasaulio?

Taip, jaunimo stovyklose telefonų nėra. Turime sistemą: per savaitę šnipai suranda pasislėpusius telefonus. Jaunimas dabar daug lėtesnis, fiziškai suglebęs, mokyklose kūno kultūros pamokos išnykusios. Po karantinų jaunuoliai daug labiau nusilpę, netgi pats bendravimas pakitęs. Tai jaučiasi. Sunkiau juos pralaužti, kad atsipalaiduotų, kad pradėtų žiūrėti plačiau. Bet maždaug trečią dieną stovyklose įvyksta lūžis, įvyksta detoksikacija ir jie sugeba atsipalaiduoti, džiaugtis gyvenimu be technologijų.


Ar jaučiamas skirtumas tarp jūsų stovyklose dalyvaujančių senjorų ir jaunimo?

Skirtumų tarp jaunimo ir senjorų yra, tačiau su visais bendrauju kaip su lygiais. Veiklos skiriasi, nes, natūralu, skiriasi interesai. Senjorai labai atsipalaidavę, jiems nieko nereikia įrodinėti.


Tai atsispindi ir jūsų su Lukrecija santykyje...

Iš Lukrecijos labai daug mokausi, tikiu, kad ji mokosi ir iš manęs. Mes nebijom klausti. Viską darome su džiaugsmu. Lukrecija žmones pakeri begaline energija, atsidavimu. Ji atiduoda visą save ir tai kitus motyvuoja.


Vis dar dominuoja požiūris, įskaitant ir ugdymo mokyklas, kad kūno kultūros pagrindas yra sportas, kiekybiniai rodikliai ir pan. Tačiau kaip plėsti visuomenės suvokimą, kad kvėpavimas, judesys, kūno patyrimas ir kt. yra kūno kultūros sudedamosios dalys?

Apie tai galima labai daug ir išsamiai diskutuoti. Neišsiplėsdamas galiu pasakyti, jog tai yra politika. Mūsų sistema supuvusi. Kūno kultūros visai nėra. Labai mažai sužinoma, ir sužinoma tai, kas nelabai reikalinga. O kaip žmogui gyventi, kaip tvarkytis su stresu, kaip savo kūną pažinti – tokių dalykų nėra. Išsivysčiusiose šalyse apie tai taip pat mažai kalbama, todėl abejoju, kad greitai šie pokyčiai įvyks mūsų šalyje... Daug diskusijų sukėlė šiemet abiturientų matematikos egzaminas. Kalbama, kad darys darbo grupę, ieškos kaltų... Tuščios kalbos. O ką kalbėti apie sveikos gyvensenos pokyčius ugdyme... Nebent kurti savo mokyklas, mažais būreliais ugdyti. Pavyzdžiui, yra Melkio mokykla: mokomasi gamtoje, vaikai kiekvieną rytą maudosi ežere, kviečiami įvairių sričių specialistai. Bet tai yra beprotiškai sunku. Reikia ypač atsidavusių žmonių. Labai skaudi tema.


Kas padeda priešintis tinginystei?

Tinginystė aplanko visus: nesikelsiu šį rytą, nedarysiu mankštos, nevažiuosiu prie ežero, bet kai suvoki jausmą, kuris bus po to, – jis visa tai nugali. Tiesiog renkiesi arba džiaugsmą, arba tinginystę. Būna, kai po savaitę trukusios stovyklos atsiranda nuovargis, bet tas nuovargis malonus. Lukrecija turi juoką apie dzinbudizmą. Aš ir pats tuo vadovaujuosi. Bakstelėjai kažkur su mašina – na, ir dzin. Įsivėlė klaida pildant deklaraciją, bet ar tai pasaulio pabaiga, – dzin. Ko čia nervintis. Lyja lietus, šlapia – reikia mėgautis, atsipalaiduoti ir eiti per lietų.

Simonas. Foto Sveikuolių sąjungos
Simonas. Lietuvos sveikuolių sąjungos nuotrauka