× Ona Jarmalavičiūtė

 

Nuotrauka iš asmeninio archyvo.

 

Lietuvą antraisiais namais vadinantis pianistas Alexanderis Paley (g. 1956), nuo šešerių skambinęs pianinu, pirmą pergalę nuskynė nacionaliniame gimtosios Moldovos muzikos konkurse. Baigęs mokslus Maskvos konservatorijoje, jis gali didžiuotis pirmosios vietos prizu Leipcigo tarptautiniame J. S. Bacho konkurse (1984). Koncertuodamas yra išmaišęs pasaulį. Labai dažnai apsilanko Lietuvoje.

 

Žinau, kad jūsų, koncertuojančio pianisto, kasdienybė dažnai būna įtempta ir nepastovi. Atrodo, karantinas turėjo perversti visus planus aukštyn kojomis. Kokius pokyčius patyrėte?

Karantino sąlygomis jaučiuosi ramiai, nors metas, be abejo, įdomus. Vienintelis sunkus dalykas, kad esu užstrigęs savo bute Paryžiuje, o mano žmona yra Niujorke. Tačiau ir čia įžvelgiu pozityvių dalykų – iš žmonių gyvenimų visiškai išnyko tuštybė. Du mėnesius gyvenau it vienuolis, išeidavau iš namų tik į parduotuvę, esančią vos už 30 m nuo namų. Per tą laiką išmokau labai daug naujos muzikos. Tikiu, kad greitai viskas stos į vėžes ir dėl šios patirties tapsime geresni. Mano vadybininkas šauniai darbavosi, organizavo kelis internete pateikiamus karantino metu sukurtus vaizdo įrašus. Viename jų atlieku J.-P. Rameau muziką, komentuoju ją, ir tai tęsis. Kiekvieną dieną groju, taip pat turiu daug knygų, tad veiklos yra. Taigi mano gyvenimo būdas nelabai pasikeitė. Visuomet labai mėgaujuosi buvimu Paryžiuje, jaunystėje svajojau čia gyventi ir džiaugiuosi, kad mano svajonė išsipildė. Įprastas gyvenimas Paryžiuje dabar kiek kitoks, nes paprastai mėgdavau lankytis muziejuose, teatre, susitikti su draugais. Čia gyvena daugybė nuostabių muzikantų. Sakyčiau, per karantiną bendravimas net padažnėjo, kasdien sulaukiu skambučių iš draugų visame pasaulyje. Dabar kaip muzikantas dirbu kiek noriu, galiu daugiau sau leisti, o su žmona gerokai dažniau bendrauju telefonu.

Turiu du puikius fortepijonus namuose Niujorke. Dabar Paryžiuje, kai visi izoliavosi namie, privalau nutildyti klaviatūrą, kad neskleistų jokio garso. Iš pradžių jaučiausi labai skeptiškas, ar bus įmanoma praktikuotis be garso, tačiau vėliau pajutau, kokia didelė taip grojant tampa koncentracija ir susikaupimas. Viską turiu išgirsti savo mintyse. O vėliau, kai skambinu tikru fortepijonu, jaučiuosi it architektas, pagaliau prieš akis išvydęs pastatą, kurį ilgai projektavo mintyse ir braižė jo brėžinius. Ir anksčiau esu bandęs, bet niekada taip ilgai – du mėnesius. Be skambesio išmokau visus penkis A. Rubinšteino fortepijoninius koncertus, S. Rachmaninovo etiudus ir kt. Du mėnesius neišleidau nė garso.

Liepos pradžioje turėčiau skristi atgal į Niujorką, tenai taip pat žadu įrašinėti diską ir tikiuosi, kad vėliau, vasaros pabaigoje, galėsiu tęsti turą Europoje ir rugpjūtį netgi koncertuoti Lietuvoje. Lietuva dabar yra tapusi mano antraisiais namais, koncertavau čia daugybę kartų, daugiau koncertų esu surengęs, ko gero, tik Prancūzijoje.

 

Kaip užsimezgė toks artimas jūsų ryšys su Lietuva?

Kai pirmą kartą koncertavau Lietuvoje, buvau 15-os. Atvykau į šalį su savo tėvu kaip konkurso, kuriame varžėsi pianistai iš Moldovos, Baltarusijos ir Baltijos šalių, dalyvis. Tapau jauniausiu konkurso laimėtoju. Vėliau susipažinau su Gintaru Rinkevičiumi, kurį laikau vienu mėgstamiausių dirigentų. O juk esu grojęs su daugybe dirigentų. Niekas jam neprilygsta. Manau, G. Rinkevičius yra gigantiška figūra Lietuvos muzikiniame gyvenime ir, tikiuosi, lietuviai tai supranta. Jo talentas, darbštumas, meilė muzikai – didžiuliai, geba suvaldyti didelį repertuarą. Jis gimęs dirigentu, kaip aš – pianistu. Susitikome prieš 30 metų, kai koncertavau Europoje. Sakau jam: „Maestro, turime labai ieškoti muzikos, kurios dar nebūtume kartu groję...“

 

Gimęs pianistu... Kaip atsirado šis suvokimas?

Nuo trejų atkartodavau kiekvieną išgirstą melodiją ir labai norėjau groti fortepijonu. Mano tėvai buvo medikai. Prašiau jų pianino ir galiausiai gavau. „Piano Belarus“ – mano pirmasis instrumentas. Mokytojai buvo labai geri, visą gyvenimą man sekėsi mokytis pas iš tiesų nuostabus pianistus. Taip pat esu dėkingas tėvui, paaiškinusiam, jog fortepijonas nėra žaislas, turiu jo imtis rimtai arba bus atimtas. Labai bijojau, kad neatimtų. Taigi taip viskas prasidėjo.

Mano senelė buvo labai artima. Ji nuostabi – istorikė, universiteto profesorė, viena iš pirmosios viešos bibliotekos Moldovoje įkūrėjų. Taip gimė mano skaitymo aistra. Kaip muzikantas žinojau, jog ir skambinti, ir skaityti turiu tiek pat.

Buvau vunderkindas, tačiau tėvai nieko nenorėjo apie tai girdėti, nebuvo jokių žurnalistų, jokio šurmulio ir blaškymosi. Kiekvieną dieną sunkiai dirbau kartu su mokytoju, daug skaičiau. Niekaip negaliu įsivaizduoti, kaip galima atlikti P. Čaikovskio ir S. Rachmaninovo muziką neskaičius L. Tolstojaus ar F. Dostojevs­kio, kas galėtų groti L. van Beethoveną neskaitęs J. W. Goethes ir t. t. Kai klausausi pianisto scenoje, galiu pasakyti, kiek jis skaito. Manau, bendras išsilavinimas muzikantams yra esminis.

 

Šiandien muzikos pasaulyje daug tuštybės. Kaip jūs moderuojate savo gyvenimą?

Muzika niekada nebuvo ir nebus verslas. Žinau, kas esu, ką noriu daryti, ir nesieju savęs su niekuo kitu. Dėl žiniasklaidos, interneto pasaulis pasikeitė ir dabar daugybė muzikantų, niekada negroję didelėse salėse su dideliais orkestrais, neturėję vadybininkų, gali telefonu tiesiogiai nusifilmuoti ir kelioms minutėms pasirodyti esantys maestro. Deja, atėjo vidutinybių metas. Nes viskas priklauso nuo klausytojų, jie pasirenka, jie turi suprasti ir atskirti, kas yra kas. Niekuomet negalvojau apie populiarumą, buvimą kažko didesnio dalimi. Užsiimu šia veikla, nes be muzikos gyventi negaliu.

 

Per karantiną sukūrėte kelis internetinius projektus. Kaip jaučiatės muzikuodamas ne gyvai, bet užsidaręs?

Paryžiuje yra tokia vieta „Centre Chopin“, kurioje taip pat kasdien praktikuojuosi. Jie leido pasirinkti patinkantį fortepijoną. Be abejo, kokybė visai kita, tačiau dabar nelabai yra pasirinkimo, ir aš džiaugiuosi galėdamas šitaip pasiekti klausytojus. Taip pat smagu po treniravimosi begarse klaviatūra, pagaliau prisėsti prie tikro fortepijono.

Dauguma muzikantų, tarp kurių yra ir mano žmona, taip pat moko nuotoliniu būdu. Jie visi pašiurpę dėl šios situacijos, nes mokyti tokiomis sąlygomis tarsi neįmanoma. Juk svarbu matyti mokinį, jį suprasti, gyvai bendrauti, girdėti jo grojimą. Kaip skambesį galima komentuoti klausantis tiesiogiai? Visa tai nėra tikras mokymas. Tačiau gyvenimas grįš į normalias vėžes.

 

Minėjote, kad jums Maskvos P. Čaikovskio konservatorija – geriausia pasaulyje.

Tikrai taip, ir nepamirškime, jog XX a. antrojoje pusėje labai daug Lietuvos muzikantų mokėsi būtent joje: O. Šteinbergaitė, A. Livontas, D. Geringas, R. Katilius, R. Armonas, J. Dvarionas, R. Butvila, P. Geniušas, L. Geniušas. Rusų edukacinė sistema unikali. Kitur tokios sistemos nėra, tik kinai bandė ją pritaikyti savaip. Daug mano kolegų mėgina pritaikyti panašius principus formuodami įvairias mokyklas talentingiems vaikams – ir jų taip pat yra Lietuvoje – M. K. Čiurlionio menų mokyk­la, S. Šimkaus konservatorija Klaipėdoje.

Negali nueiti pas profesorių kaip į parduotuvę. Jei nori ką nors gauti, turi ir ką nors duoti. Santykis su mokytoju gilesnis ir platesnis už patį grojimą. Dėstę profesoriai man buvo nepaprastai artimi, domėdavosi viskuo, ką darau. Buvau mokomas suprasti, kaip groti, ugdyti girdėjimą savo viduje, kuris turi būti gyvas mokantis bet kokį kūrinį. Pianistai turi priversti medinį instrumentą skambėti kaip žmogaus balsą. Fortepijonas turi dainuoti. Šiandien dažnai matau, kad mokoma taisyklingo kūrinio natų atlikimo ir jeigu tinkamu metu nėra sugrojama tinkama nata, tai laikoma nesėkme. Dėl to šiuolaikiniai muzikantai dažnai neturi vidinio girdėjimo, nors ir yra nepaprastai talentingi. Kinai pritaikė rusų mokymo sistemą ir dabar Kinijoje veikia labai daug panašaus plauko mokyklų, kaip ir Baltijos šalyse. Žmonėms Kinijoje nepaprastai rūpi muzika. Ten esu koncertavęs daugybę kartų ir mačiau, kad tenai yra milijonai muzikos mokyklų ir begalė muzikantų. Labai didelis kiekis žmonių mokosi klasikinės muzikos, nes menas jiems labai svarbus. Naujame įrengtame bute dažnai stovi pianinas. Esu dalyvavęs žiuri komisijoje, reikėjo įvertinti 800 pianistų. Buvau priblokštas.

 

Teigiate, kad groti ir klausytis klasikinės muzikos yra privilegija, ir ji užsitarnaujama mokymusi bei darbu. Kaip prieinate prie modernios klausytojų publikos? Ar dažnai jaučiatės nesuprastas?

Man šis klausimas yra svarbus. Pirmiausia, nėra žmogaus, kurio nekęsčiau. Tačiau iš širdies gelmių nekenčiu populiariosios muzikos ir apskritai popkultūros. Apibūdinsiu tai viena metafora: vaikinas sutinka gražią moterį, ji įdomi, protinga, patraukli. Vaikinas suvokia, kad norėdamas būti su ja turi tobulėti. Jis sutinka ir kitą moterį, taip pat gražią, tačiau lengvai prieinamą kiekvienam... Taigi, mano nuomone, popsas yra meno prostitucija. Iš to turbūt galima spręsti, kaip prieinu prie publikos – neinu prie jos. Dirbu savo darbą, stengiuosi kurti taip, kaip jaučiu ir suprantu. Esu įsitikinęs: klausytojai turi dirbti, kad suprastų, ką aš darau. Tikras menas negali būti pristatomas ar paaiškinamas, nepaisant to, kokį repertuarą atlieki. Publika turi būti pasiruošusi.

Muzikos mokymasis užima visą mano gyvenimą. Kiti ateina į biurą, dirba, paskui grįžta namo, persirengia ir gyvena kitą gyvenimą. Tačiau menininkai neturi biuro, dirbama septynias dienas per savaitę, visus metus. Mūsų galvose visuomet sukasi mintys apie muziką ir nuolat bandome ko nors naujo mokytis.

 

Kaip susipažįstate su nauju kūriniu ir kuo remdamasis kuriate savitą interpretaciją?

Daugelį kūrinių, kuriuos mokausi, anksčiau tikrai esu girdėjęs atliekamus kieno nors kito. Todėl atėjus mano laikui, visko mokausi vienas, niekada nesiklausau kitų muzikantų, interpretuojančių šį kūrinį. Interpretacijos gali būti nuostabios, tačiau man labiau rūpi individualiai suvokti kūrinį ir atrasti savitą skambesį. Kai klausytojai po koncertų atsiliepia, jog mano kūrinių interpretacijos labai asmeniškos, laikau tai komplimentu.

Ne visada iš karto suprantu, kaip kūrinys turi skambėti – man kartais prireikia laiko suvokti, kaip jį girdžiu ir ką juo noriu pasakyti. Jeigu nemėgstu grojamos muzikos, stačiai prisiverčiu ją pamėgti. Niekada nesiimu antrojo puslapio, kol pirmasis neišmoktas.

 

Kokie įvykiai suformavo jus, kaip muzikantą?

Ne emigravau iš Sovietų Sąjungos, o iš jos pabėgau. Ši patirtis formuojanti. Prisimenu, grojau pirmąjį koncertą Italijoje, o paskui nubėgęs į JAV ambasadą prašiau prieglobsčio. Galite įsivaizduoti, koks tuo metu buvo skandalas. Tačiau, turiu pripažinti, pabėgau ne dėl politinių priežasčių. Baigdavai puikiausius mokslus, tačiau paskui koncertavimo galimybės buvo ribotos, rengti tik keli festivaliai, kuriuose galėjai pasirodyti. Suvokiau: jei liksiu, mirsiu kaip muzikantas.

Vakaruose – Amerikoje ir ypač Europoje – išmokau daugybę kitų dalykų, užauginau visą savo kamerinės muzikos repertuarą, taip pat įkūriau kamerinės muzikos festivalį Prancūzijoje, jis tuoj švęs trisdešimt­metį. Gyvenimas suteikė daugybę progų ir galimybių groti su nuostabiais muzikantais iš viso pasaulio.

 

Kaip dažniausiai jaučiatės po savo koncerto?

Labiausiai vertinu akimirką, kai po koncerto galiu prisipažinti, jog tos kelios natos nuskambėjo būtent taip, kaip norėjau. Iškart po koncerto jaučiuosi patenkintas savimi, tačiau ryte pabudęs prisimenu visus suklydimus ir netobulumus. Prisimenu nuo pat vaikystės scenoje padarytas klaidas. Ko gero, dėl jų prastai miegu. Todėl ir nemėgstu klausytis savo įrašų. Įrašau, o praėjus kuriam laikui juk pasikeičiu kaip muzikantas ir žmogus – groju ir mąstau kitaip, viliuosi, ir muzika galiu išreikšti ką kita. Todėl klausytis ankstesnio grojimo tampa sunku.

Man lengva pajusti pasikeitimą, nes dažnai atlieku tuos pačius kūrinius, kuriuos grojau būdamas 16-os ar 17-os. Tuo metu man atrodė, jog šie kūriniai nepaprastai lengvi, tačiau dabar jie – didelis iššūkis. Dabar noriu išreikšti gerokai daugiau ir kūrybiniai ieškojimai užima gerokai daugiau laiko.

Tikiu, kad muzika bus pats paskutinis dalykas, liksiantis iš šios planetos. Manau, muzika ir garsas yra mūsų gyvenimus keičiantys Dievo kūriniai. Kiekvieną dieną keliuosi ir einu praktikuotis – taip tarnauju savo Viešpačiui. Prisimenu viską, kas man suteikta, ir tikiu, jog man, kaip pianistui, dovanos duotos ne veltui – turiu atkakliai dirbti norėdamas jas realizuoti.

 

Ar klausotės kitų pianistų muzikavimo? Kas jus tada labiausiai įkvepia?

Be abejo, mane paveikia kitų muzikantų kūryba. Eidamas klausytis kito pianisto nieko nesitikiu, tiesiog žaviuosi pačia muzika. Man svarbiausia jų meilė muzikai. Viskas gana paprasta: arba myli muziką ir negali be jos gyventi, arba tiesiog patinka klausytis muzikos. Tai du skirtingi dalykai.

 

Ar skiriasi grojimas vienam ir keliems žmonėms?

Dažniausiai groju taip, kaip grojęs. Salėje visuomet jaučiu publiką, besiklausančius žmones. O kai muzikuoju namie, manyje yra tarsi du žmonės – vienas iš jų groja, o kitas stebi, klausosi, kritikuoja. Mano pirmasis mokytojas apie šį dvilypumą yra pasakęs: „Grojant tavo protas turi būti šaltas, o dvasia turi būti šilta. Ir ne atvirkščiai!“ Taigi grodamas vienas pats esu savo klausytojas. Man gyvenime nieko daugiau nereikia – tik kiekvieną vakarą groti kitiems.