Giuseppe's Verdi 200-ąsias gimimo metines LNOBT paminėjo per jo Gimtadienį, spalio 10-ąją (nėra visai aišku, ar Verdi nėra gimęs spalio 9), surengdamas VIII tarptautinį operos kritikų seminarą. Nors seminaro gala tema „Didysis Verdi Lietuvoje" ne visai atitiko jo turinio, bet dėl to išėjo tik geriau, kadangi didesnę prelegentų ir diskutuotojų grupę sudarė užsienio muzikologai, kalbėję apie savo aktualijas ir tuo turiningai bei koncentruotai praplėtę mūsų įsivaizdavimus. Muzikologai iš Italijos Giulia Vannoni svarstė, ar Verdi –­­ vis dar nacionalinis Italijos herojus (paaiškėjo, kad nebe), o Paolo Patrizi pateikė fantazijos kupiną pranešimą „Atminties rizika: kelios neįprastos Verdi „Rigoleto" interpretacijos". Laisvai samdomas, po visą pasaulį keliaujantis vokiečių kritikas Borisas Kehrmannas, ekstatiškai susižavėjęs Eimunto Nekrošiaus režisuotu „Otelu", atkodavo skepetaitės-nosinaitės „personažo" prasmes. Mūsų bičiulis latvis Mikus Čežė pasakojo, kaip keitėsi požiūris į „Traviatą" Latvijoje, aprėpdamas ir XIX a. Tikriausiai taip užmes akį į Lietuvos teatro istoriją, papildydama statistiką apie Verdi operų pastatymus, Laima Vilimienė. Puikaus teatro istorijos išmanymo iš publikos reikalavo Edmundo Gedgaudo pranešimas „Prieškariniai Verdi spektakliai pokariniame Kaune".
M. Čežė, pasakodamas apie dabartinę Latvijos nacionalinės operos vadovybės situaciją, priminė mintį, kad teatruose nėra įmanoma demokratija. „Bet ji pageidaujama čia", – per diskusijas paprašė seminaro organizatorė ir moderatorė Beata Baublinskienė. Tuo vadovavosi ji pati ir į diskusijas įsitraukusi Živilė Ramoškaitė, LNOBT „Ernanio" pastatymui ir pačiam muzikos autoriui skirtą užsieniečių kritiką atsverdamos kitu požiūriu bei, manytume, labiausiai svečiams skirtais samprotavimais tą spektaklį gindamos.
Visos seminaro medžiagos paskelbimas yra LNOBT žurnalo „Bravissimo" prerogatyva. Mes siūlome skaitytojams diskusijų „skepetaitę", kuri „mosteli" iš temos ribų ir yra apibendrinanti, kalbanti apie muzikos teatro estetikos problemas.

Edmundas Gedgaudas: Man buvo labai įdomu išgirsti tokią detalią Nekrošiaus režisuoto Verdi „Otelo" analizę. Tačiau neslėpsiu, jog labiau vertinu ankstyvąjį šio režisieriaus kūrybos periodą. Na, visai pakitęs Nekrošius ir šiuo spektakliu įdomus, bet pirmą kartą jį žiūrint tiek pastangų dėjau šifruodamas režisūros simboliką, kad daug muzikos slinko man pro šalį (nesugebu vienu metu imtis dviejų darbų). Buvo apmaudu ją taip prarandant, nes juk į operą einu traukiamas muzikos, jos atlikimo lygmens. Tad netrokštu tokių režisūros įmantrybių, kurios perkrautų spektaklį ir tave būtinai „vestų gilyn". O aš abejoju, ar režisieriaus vedamas būtent ten žengiu.
Kartais pamatome, kaip operos režisuojamos Vokietijoje. Ar tai dera vadinti pažanga? Nebent pažanga einant atbulam. Pamatai dalykų, kurių net nenoriu čia minėti, ypač kai kuriose Wagnerio operose.
Bet grįžtu prie „Ernanio". Ne viską tame spektaklyje supratau, bet ir nesistengiau to daryti. Visai neprieštarauju minčiai, kad kai kada operoje gali vyrauti „sapnų antilogika". Jos verčiau nebandyk aiškintis, tačiau ji kitaip užburia. Didieji operos scenų meistrai tą suvokia. Muzika, taip užburdama, gal atsiveria ir klausytoją paveikia giliau, negu gretinama su intelektualiu ir labai išmąstytu režisieriaus indėliu.
Manau, kad „Ernanio" Vilniuje laukia sėkmė. Sapno pradmenį mūsų žmonės priims, nes jie nelinksta į įmantriai motyvuotus, nors ir logiškus dalykus. Operos publika – itin.

Parengė Rita Nomicaitė