„Deep Purple“ dainai „Smoke on the Water“ gruodžio mėnesį sukanka 50 metų

 

Bum bum bum, bum bum bubum... Keturių natų G-moll tonacija parašytą ritminę figūrą, kuria Ritchie Blackmore’as 1968-ųjų „Fender Stratocaster“ soline gitara pradeda kompoziciją „Smoke on the Water“, tikriausiai yra girdėję net ne itin daug besidomintys sunkiuoju roku. Tačiau ne kiekvienas muzikos gerbėjas žino, kad dainos tekste yra pasakojami tikri įvykiai, minimi tikri žmonės ir tikros vietovės.

Mes, brandaus socializmo laikų Lietuvos jaunimėlis, tą kūrinį išgirdome tik per vidutinėmis bangomis transliuojamą šnypščiantį Liuksemburgo radiją arba per dar tragiškesnės kokybės trumposiomis bangomis transliuojamus „Amerikos balso“, o gal BBC laidas. Naujausios plokštelės į Lietuvą patekdavo geriausiu atveju tik po pusmečio ar dar vėliau, pernykščiai įrašai buvo laikomi „naujais“. Tas išsvajotas vinilines plokšteles pardavinėdavo jūreiviai ir kainuodavo jos kosminius pinigus – apie 50 tuometinių rublių (maždaug tokia buvo valytojos mėnesio alga). Muzikos mėgėjai turėjo tenkintis gavę įsirašyti norimą plokštelę į magnetofono juostą.

1971-ųjų pabaiga. „Deep Purple“ su trenksmu įsitaiso tarp sunkiosios muzikos elito. Vėliau kritikai ją kartu su „Led Zeppelin“ ir „Black Sabbath“ pavadins britų sunkiojo roko ir sunkiojo metalo pionieriais.

 

 

1975 m. grupė buvo įtraukta Guinnesso rekordų knygą kaip garsiausiai grojanti grupė už jų 1972-ųjų koncertą Londono „Rainbow Theatre“. Grupės vokalistas Ianas Gillanas roko operos „Jėzus Kristus – superžvaigždė“ originalioje versijoje atliko Jėzaus partiją, todėl „Deep Purple“ tapo dar žinomesnė. Albumą įrašyti grupė turėjo nedaug laiko, nes laukė labai įtempti 1972-ieji – be visų kitų reikalų, jie turėjo surengti kelis papildomus koncertus Amerikoje, kompensuojant dėl I. Gillano ligos atšauktus 1971-ųjų rudens pasirodymus. Į Šveicariją grupė vyko portfelyje turėdama vos du kūrinius. 1971 m. gruodžio 3 d. Jonas Lordas ir Ianas Paice’as į Montrė atvažiavo nuosavu E klasės jaguaru, kiti nariai tą pačią dieną lėktuvu atskrido į Ženevos oro uostą ir mikroautobusu pasiekė tikslą. Jie apsistojo „Eden Palace Au Lac“ viešbutyje. Ten laukė malonus sutikimas: kiekvienam paruošta marškinėliai su miesto vaizdu, pintinė su vaisiais, šveicariško vyno butelis ir kvietimas į kitą dieną vyksiantį Franko Zappos grupės „The Mothers of Invention“ koncertą. Tame viešbutyje ir dabar gali apsistoti kiek­vienas norintis ir galintis leisti sau pro langą pasigrožėti Ženevos ežeru.

Tos pačios dienos vėlų vakarą iš Paryžiaus atvyko ir mobilios garso įrašų studijos „Rolling Stones Mobile Studio“ sunkvežimis, kurį grupė išsinuomojo kartu su aptarnaujančiu personalu dviejų savaičių įrašams už 5 tūkst. svarų. (Dabar šią įrašų studiją galima pamatyti Kalgaryje esančio Nacionalinio muzikinio cent­ro ekspozicijoje.)

 Montrė kazino koncertų salė buvo dar pilna paskutiniam sezono koncertui skirtos įrangos, todėl nuspręsta sunkvežimio kol kas neiškrauti. Kaip nujaučiant kažką negero...

Gruodžio 4-osios popietę grupės nariai išsirengė į „The Mothers of Invention“ koncertą, kuris prasidėjo neįprastai anksti, 14:30. Pasirodymui net neįpusėjus, per dainos „King Kong“ sintezatorių solo vienas gerbėjų iššovė signalinę raketą. Pakabinamos lubos buvo bambukinės – įsiplieskė gaisras. Tiesa, ne iš karto. F. Zappa pasakė: „Be panikos, atrodo, kilo gaisras.“ Tada muzikantai padėjo instrumentus ir paliko sceną. Žiūrovų evakuacijai asmeniškai vadovavo Claude’as Nobsas. Jis štai taip aprašė gaisrą: „Žiūrovams palikti salę nebuvo sunku, nes į baseino pusę buvo labai dideli langai. F. Zappa paėmė savo „Gibson“ gitarą, o ji labai stipri, su ja išdaužė langą ir pro šį „išėjimą“ dauguma iš 2000 žiūrovų per penkias minutes atsidūrė lauke. Tikriausiai žmonės, žiūrėdami į gaisrą, galvojo: o kaip neįtikėtinai Zappa užbaigė koncertą.“

Pastatas sudegė, o mobili įrašų studija išsinuomota, laikas tiksi, reikia ieškoti kitos vietos. Buvo apžiūrėtas atominis bunkeris, rūsys, kuriame per karą saugotos meno vertybės, ir pagaliau apsistota prie tuščio paviljono, kuris taip ir vadinosi – „Pavillon“.

Jis buvo pastatytas 1906 metais. Pradžioje naudotas kaip kavinė, į kurią mėgo ateiti poniutės išgerti kavos. Vėliau pervadintas į „Pavillon des sports“. Cokoliniame aukšte įrengtoje čiuožykloje treniravosi ledo ritulio komanda, vyko net tarptautinės ledo ritulio varžybos. 1971 m. pastatas buvo pertvarkytas į disco klubą ir pervadintas „Strobe Club“. Gruodžio 6 d. ten atvyko „Mobile Studio“, apie pietus pasirengta ir muzikantai pradėjo dirbti. Po keleto valandų padaryta pertrauka vakarienei ir prie darbo vėl grįžta apie 21 val. nepaisant perspėjimo, kad patalpų garso izoliacija labai prasta ir dirbti galės tik dieną.

 

 

Grupė tiesiog improvizavo, tai buvo savotiška jam session rengiantis įrašinėti pirmąją dainą, kuri dar neturėjo nei pavadinimo, nei teksto, todėl įvardyta tiesiog „Title 1“.

Šios kompozicijos ritminę figūrą, remiantis viena iš versijų, R. Blackmore’as buvo parengęs dar iki atvykimo į Montrė, remiantis kita versija, ta figūra buvo sukurta ekspromtu improvizuojant Ritchie su Ianu. Pikti liežuviai plaka, kad vėliau legendiniais virtę įžanginiai akordai „pasiskolinti“ iš brazilų dainininko Carloso Lyros dainos „Maria Moita“, išleistos 1965-ųjų albume „Look at the Rainbow“. Žinoma, panašumo tikrai yra, bet „tamsiai violetinius“ apkaltinti plagiatu sunkoka.

Apie vidurnaktį daina buvo baigta – galima pradėti įrašinėti. Tačiau muzikantai dar nežinojo, kad į duris jau beldžiasi policija – aplinkinių namų ir priešais esančio viešbučio „Montreaux Palace“ gyventojai pasiskundė dėl triukšmo. Muzikinį takelį (be vokalo) pavyko įrašyti, tačiau iš pastato muzikantai be ceremonijų buvo išgrūsti. 2016 m. duodamas interviu žurnalui „Guitar Player“ R. Blackmore’as sakė: jei policija būtų atvykusi kiek anksčiau, jie niekada nebūtų įrašę „Smoke on the Water“.

Ir vėl teko ieškoti naujos vietos. Tyliame ir idiliškai ramiame miestelyje vietų buvo nedaug. C. Nobsas pasiūlė visai šalia jo namų esantį, žiemai uždarytą viešbutį „Hotel des Alpes – Grand Hotel a Territe“. Šaltą ir drėgną pastatą parengti įrašams reikėjo dviejų dienų. Nusamdytas stalius padarė T formos medinę pertvarą, atskyrusią koridorių nuo fojė, ją apdėjo iš kambarių suneštais čiužiniais – taip stengtasi išvengti aido ir bent iš dalies apšildyti patalpą. Dar buvo išnuomotas pramoninis šildytuvas, kurį įjungdavo tik per pertraukėles. Norint suteikti niūrioms patalpoms bent kiek jaukumo, apšvietimui naudoti raudonos spalvos žibintai.

 

Autoriaus nuotraukos

 

Tokioje improvizuotoje studijoje gruodžio 9-ąją grupė pradėjo darbą. Pirmą dieną labai lengvai įrašyta „Highway Star“, kitą dieną dirbta su „Lazy“. Šiuos du kūrinius grupė jau grojo koncertuose, todėl nekilo didesnių problemų. Gruodžio 12 d. skirta „Never Before“, ši daina buvo pasirinkta būsimam singlui, o gruodžio 13 d. įrašyta „Pictures of Home“. Gruodžio 14 d. padaryta pertrauka – grupės nariai turėjo dalyvauti britų TV laidoje „Top Of The Pop’s“. (Įdomu, kad tos laidos įrašas mįslingai dingo ir neatsirado iki šiol.) Gruodžio 16 d. jie grįžo į Montrė ir darbas buvo tęsiamas – įrašius klavišinių įžangą užbaigtas „Lazy“ ir pradėta dirbti prie „May be I’m Leo“. Gruodžio 18–20 d. įrašyta „Space Truckin’“ ir „When A Blind Man Cries“. Ši kompozicija atsidūrė būsimo singlo B pusėje, tačiau ji nepatiko Rit­chie ir grupė jos koncertuose negrodavo. Keista, bet daina taip pat nepateko į būsimą albumą ir tik 1997 m., albumo 25-mečio proga iš naujo išleidus „Machine Head“, ten pagaliau rado savo vietą.

Iki pilnakraujo albumo vis dar trūko vienos dainos. Ir tada buvo prisimintas „Pavillon“ įrašytas garso takelis „Title 1“. Kažkas pasiūlė ir bendru sutarimu nutarta pabandyti: tegul tai bus daina, kurioje pasakojama apie albumo įrašymo istoriją. Garsųjį priedainį („Smoke on the water, fire in the sky“) vieną rytą pro miegus sumurmėjo Rogeris Gloveris ir pasiūlė draugams kaip galimą dainos pavadinimą, tačiau buvo išjuoktas: skamba labai jau narkomaniškai. Reikia pasakyti, kad grupės nariai narkotikų nevartojo, jie buvo gerianti grupė. Bet geras daiktas nedingsta, vėliau legendine virtusi frazė prisiminta, I. Gillanas pasiėmė rašiklį, popieriaus lapą ir pradėjo dėlioti žodžius...

Grupės nariai iš pradžių nesitikėjo, kad kūrinys taps superhitu, abejojo net ir dėl to, ar verta jį įtraukti į būsimą albumą. Įrašų sesijos pabaigoje muzikantai nuėjo į svečius pas C. Nobsą ir pasiūlė išklausyti įrašą. Claude’as nesuabejojo.

Kūrinys „Smoke on the Water“ baigiasi žodžiais: „I know we’ll never forget.“ Grupės nariai niekada nepamiršo nei Montrė, kuriame daugybę kartų koncertavo, nei „Grand Hotel“. 2018 m. liepos 4-ąją dalyvaujant I. Gillanui, R. Gloveriui ir I. Paice’ui ant pastato pritvirtinta atminimo lentelė, įamžinanti vietą, kurioje buvo įrašytas vienas žinomiausių sunkiojo roko albumų „Machine Head“.

Ir mes, apkerpėję dinozaurai, sunkiojo roko gerbėjai, nepamirštame dūmų virš Ženevos ežero. Nuvažiuoti į Montrė ir pasivaikščioti po šios istorijos vietas, išgerti kavos puodelį su pyragaičiu „Funky Claude’s Bar“, kuris įsikūręs viešbučio „Montreaux Palace“ pirmame aukšte, Av. Claude-Nobs 2...

 

„Deep Purple“ daina „Smoke on the Water“