Prancūzų kompozitoriaus E. Satie mirties šimtmetį mini ir Lietuvos nacionalinė filharmonija

 

Šiemet minimos 100-osios prancūzų kompozitoriaus Eriko Satie mirties metinės. Ta proga pasaulį išvydo archyvuose iki šiol dulkėję 27 dar negirdėti kompozitoriaus kūriniai. Tačiau klausytojams jis vis dar labiausiai atpažįstamas dėl ciklo fortepijonui „Trois Gymnopédies“. Nors pati tik dabar mobiliajame telefone prie gamintojo siūlomų skambėjimo tonų pastebėjau vieną iš „Gimnopedijų“, tokį pasirinkimą vartotojai turi jau daugiau nei dvidešimt metų. Susidomėjimą E. Satie muzika septintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje atgaivino britų kompozitorius ir pianistas Peteris Dickinsonas. Šiandien „Gimnopedijos“ tapusios preke, atpažįstamos iš kelių fortepijonu skambinamų taktų. Vien dėl jų E. Satie giliai įsišaknijo vakarietiškos muzikos kultūroje, bet verta į jo gyvenimą ir kūrybą pažvelgti atidžiau.

 

 

Kompozitoriai Claude’as Debussy ir Erikas Satie. Manoma, kad šią nuotrauką padarė kompozitorius Igoris Stravinskis

 

Gimęs 1866 m. nedideliame Normandijos uostamiestyje, kompozitorius buvo juoda savo laikmečio avis. Nepaprastai dievinęs muziką, tačiau daugelio amžininkų nesuprastas, muzikos komponavimo diplomą jis gavo tik peržengęs keturiasdešimtmetį. Didesnę gyvenimo dalį praleido skursdamas, savo mažame butelyje kaupė krūvas daiktų, tačiau kūrė minimalistinio stiliaus, išgrynintą muziką.

Šiandien E. Satie tituluojamas ambiento muzikos ir minimalizmo tėvu. Anot jo bičiulio, dailininko Fernand’o Léger, kompozitorius pats sugalvojo sąvoką musique d’ameublement („kambario dekoravimo muzika“). Kartą jiems pietaujant kavinėje vietos orkestras grojo taip garsiai, kad E. Satie tarė: „Reikia sukurti foninę muziką, tai yra muziką, kuri taptų mus supančių garsų dalimi, būtų prie jų priderinta. Įsivaizduoju ją melodingą, slepiančią peilių ir šakučių barškėjimą, tačiau visiškai jo neužgožiančią. Ji užpildytų nejaukias pauzes, kartais atsirandančias valgytojų pokalbiuose. Todėl jiems nereikėtų griebtis įprastų pašnekesio banalybių. Be to, tokia muzika galėtų neutralizuoti įžūliai vidun besiskverbiantį gatvės triukšmą.“ (Citata iš Alano M. Gillmoro parašytos E. Satie biografijos.) Pats kompozitorius dažnai skambindavo kavinėse ir kabaretuose, kur jo atliekama muzika buvo tiek girdima, tiek ignoruojama. Tuo laikotarpiu muzikai tapti fonine nebuvo lemta. Ji tiesiog nebuvo taip lengvai prieinama.

Šiandien ši pranašystė tam tikru požiūriu yra išsipildžiusi. Nors E. Satie vardas atpažįstamas ne kiekvienam, tačiau jo „Gimnopedijos“, be gamyklinių skambėjimo tonų telefonuose, dažnai įtraukiamos į visokiausius chill piano music grojaraščius, yra net įsipaišiusios į popmuzikos istoriją per Janet Jackson dainą „Someone to call my lover“, vertinamos ir „semplinamos“ tiek indi, tiek nišinės muzikos atstovų (pvz., Flying Lotuso, Pruriento). Melodija tokia iki skausmo pažįstama, kad tapo aplinkos dalimi, o jos kūrėjas – anonimu.

Satie įtaka svarbi ir tylą garbinusio JAV kompozitoriaus, muzikos teoretiko Johno Cage’o kūrybai. 1963 m. jis surengė 18 valandų ir 40 minučių trukusį E. Satie kūrinio „Vexations“ atlikimo maratoną. Jis pats ir dar keturi pianistai be pertraukų 840 kartų kartojo viename lape užrašytą kūrinį, taip įtvirtindamas save (ir E. Satie) eksperimentinės muzikos folkloro panteone. Kodėl 840 kartų? Nes toks buvo kompozitoriaus nurodymas.

Taigi yra priežastis klausytojui pažinti ir žaismingesnę E. Satie pusę. XX a. pradžioje glaudžiai su siurrealistais bendravusio E. Satie muzika nėra tik melancholiška ir kontempliatyvi, ji humoristinė, ekscentriška, neretai pašiepianti nusistovėjusį klasikos kanoną. Kaip ir jo amžininkams, taip ir iki šiol apie jį rašantiesiems nėra iki galo aišku, ar E. Satie tam tikrais atvejais elgiasi rimtai, ar juokais. Tai liudija dar keli spalvingi jo biografijos faktai.

XIX a. pabaigoje E. Satie įkūrė gnostikų bažnyčią „Église Métropolitaine d’Art de Jésus Conducteur“ („Jėzaus Vedlio Metropoliteno Meno bažnyčia“), kurioje pats buvo vienintelis narys, šventikas, chorvedys, kompozitorius ir pianistas. Jo polinkį į ezoteriką rodo ir narystė kabalistinėje rozenkreicerių brolijoje.

Rimtos išvaizdos (visuomet katiliukas, pensnė, trijų dalių kostiumas, lietsargis), tačiau dviprasmiškų poelgių nevengiantis menininkas šiandien itin žaismingai atsiskleidžia ne tik per kai kurias mažiau žinomas savo kompozicijas ar jų pavadinimus, bet ir per nurodymus pianistui, kaip jas atlikti. Skirtingai nei kitų to laikmečio kompozitorių partitūrose, E. Satie dažnai nenurodydavo tempo, tik, pavyzdžiui, liepdavo kūrinį kartoti 840 kartų, groti lyg lakštingalai su skaudančiu dantimi, groti minties galiuku ir panašiai.

Tokie siurrealistiniai poslinkiai daugelio amžininkų liko nesuprasti. Štai lenkas Karolis Szymanowskis kaltino E. Satie vedant jaunąją prancūzų kompozitorių kartą iš kelio: „menkas talentas, bet didi dvasia ir intelektas“, „amoralus senis ir juokdarys“. Kiti amžininkai net vadino jį „ezoterine kekše“. Tad, nors per savo gyvenimą kūrėjas spėjo sulaukti šiokios tokios šlovės, vėliau daug ką supykdęs vėl paniro į skurdą ir paraštes.

 

Dadaisto ir avangardisto Francio Picabios pieštas Eriko Satie portretas, 1924 m.

 

Koncertas Vilniuje

 

Galbūt dėl to lapkričio 20 d. E. Satie mirties šimtmečio proga Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje per prancūzų fortepijono maestro Deniso Pascalio rečitalį nuskambėjusios „Gimnopedijos“ mano keturiolikmetei dukterėčiai pasirodė out of place. Ar šis XIX a. kūrinys taip iškrenta iš konteksto dėl to, kad yra popkultūros iki skausmo nuvalkiotas ir jo atpažįstamumas užgožia bet kokią galimybę įvertinti jį kitokiu žvilgsniu? Ar vis dėlto tai iš tiesų yra laiką pralenkęs kūrinys, pranašiškai nuspėjęs ateities muzikos tendencijas? Kaip taikliai šiemet pasirodžiusioje knygoje „Erikas Satie. Trijų dalių siuita“ tvirtina britų muzikos žurnalistas, kritikas ir rašytojas Ianas Penmanas, „Gymnopédies“ ir antras pagal žinomumą E. Satie kūrinys „Gnossiennes“ neskamba kaip XIX a. muzika; jie tarsi sukurti žmogaus, kuris žinojo, kad kada nors atsiras įrašų studijos, kompaktiniai diskai ir muziką bus galima tiesiog parsisiųsti.

Rečitalį sudarė dvi dalys. Pirmoje skambėjo daugiausia E. Satie kūrinių, pianistas energingai, net gana grubiai skambindamas atskleidė žaismingą, ironišką kompozitoriaus pusę: skambėjo tokie kūriniai kaip „Džiovinti embrionai“, „Trys ypač nuobodžiaujančio dendžio valsai“, „Tikrieji vangūs preliudai (šuniui)“. Neapsieita ir be žymiojo ciklo fortepijonui „Trois Gymnopédies“ (greičiausiai gavusio pavadinimą iš Apolono šventės Spartoje, kai nuogi jaunuoliai šokdavo ir atlikdavo gimnastikos pratimus, – tai įsivaizduojant melancholiška kūrinio nuotaika kiek išsisklaido), o rečitalį baigė trys Claude’o Debussy kompozicijos. Tarp kūrinių beveik nebuvo pauzių, pianistas viską tarsi suliejo į darnią visumą, taip atskleisdamas įdomų skirtingų kompozitorių dialogą. 

Vieną akimirką krizenau dėl satyriškų, žaismingų embrionų ir dendžių, nė nenumanydama, kad šalia natų prirašyta poezijos apie holoturijas, šoniplaukas ir lygiakojus, o kitą net nepastebėjau, kaip mane užhipnotizavo impresionistinės C. Debussy muzikos raibuliavimas, lyg stebėčiau mirguliuojančiame vandenyje atsispindinčią šviesą. E. Satie ir C. Debussy vienu metu buvo artimi draugai (istorijos paskalūnai būtų norėję net šio to daugiau nei draugai), tad jų pokalbis čia visai pagrįstas. „Gymnopédies“ ir „Gnossiennes“ ciklais E. Satie atmetė romantizmą ir tam tikru požiūriu padėjo pagrindą impresionizmui, kurio ryškiausiu ir nuosekliausiu atstovu laikomas C. Debussy. Be to, abu kompozitorius vienijo siekis kurti išskirtinai prancūzišką muziką, atsiplėšiant nuo germaniškosios (ypač E. Satie nekenčiamo Richardo Wagnerio) tradicijos. Mūsų laikais E. Satie „Gymnopédies“ ir C. Debussy „Clair de Lune“ yra vienos populiariausių prancūzų klasikinės muzikos kompozicijų.

Antroje koncerto dalyje D. Pascalis pasiūlė Frédérico Chopino ir E. Satie dialogą, lenkų romantizmo kompozitoriaus kūrinius sluoksniuodamas su „Gnossiennes“, kurį prancūzas parašė išgirdęs gamelano muziką. F. Chopinas buvo vienas iš nedaugelio (kartu su J. S. Bachu, R. Schumannu, A. E. Chabrier) kompozitorių, kuriais E. Satie žavėjosi pradėjęs savo kūrybos kelią. Turbūt neatsitiktinai paskutinis koncerto kūrinys, F. Chopino „Baladė Nr. 4 f-moll, op. 52“, yra tas, kurį E. Satie skambino stodamas į muzikos konservatoriją. Rečitalio pabaigą lydėjo rimtis – nepaisant to, kad pavadinimo „Gnossiennes“ kilmė tikriausiai humoristinė (sausainių ir gnostikų sektų pavadinimų dūrinys, nors yra įvairių versijų), F. Chopino romantizmą perliejo vienišos, tarsi pradžios ar pabaigos neturinčios vaiduokliškos „Gnossiennes“ melodijos. Nors E. Satie savo kūryboje ir atmetė romantizmą, šis muzikinis dialogas – puikus pavyzdys, kaip pasipriešinimas tradicijai gimdo naujoves. 

Koncerto pabaigoje susimąsčiau, kad šelmišką E. Satie dvasią klasikinės muzikos koncerte, kuriam įprastai būdinga rimtis ir griežtas etiketas, atspindėjo net klausytojų elgesys. Tiek duoklė J. Cage’o tylai (ritmingi kosčiojimai ir krenkštelėjimai), tiek vienas ekscentriškas asmuo, garsiai nusikvatojęs „Džiovintų embrionų“ pabaigoje (nes tai tikrai ironiškas ir juokingas kūrinys!), tiek vyresnio amžiaus dama, nesėkmingai mėginusi telefonu įamžinti skambinantį atlikėją (ji vis netyčia perjungdavo kamerą į asmenukės režimą). E. Satie tikrai būtų šyptelėjęs.