No Real Pioneers – „Demo" (s/r)

„Kas nutiko andergraundui?" – kviesdamas į viešą diskusiją „Laisvajame universitete" klausė kultūros kritikas Jurijus Dobriakovas. „Tarp jaunų kultūrininkų ir menininkų kritišką ir nonkonformistinę orientaciją išstumia pragmatiška ir korektiška laikysena. Andergraundas tampa tik vartojimui pajungta egzotiška dekoracija", –­ argumentavo.

Žodžiai – į dešim­tuką, gyvenant laiku, kai jaunų menininkų tikslas yra ne sukurti istoriją, o įsidarbinti reklamos agentūro­je, kur jų talentas naudojamas siekiant patraukliai parduoti ma­jonezą. Šiandienos Lietuvoje sunku rasti opoziciją, kuri būtų bekompromisė, o ne slapta norinti tapti pozicija, tik prisidengianti opozicijos rūbais. Sužinojęs, kad Alina Orlova gros tuose pačiuose muzikos apdovanojimuose kaip ir Nelly Paltinienė, supranti, kad alternatyvos ir popso susijungimas ne visada į naudą. Visuomenėje turi būti konfliktas, kitaip ji bus mirusi.

Tokiame kontekste alytiškiai „No Real Pioneers" atrodo per daug gerai, kad būtų tiesa. Jie rėkia, groja garsiai ir tuo pat metu – jautriai, tarsi grupės vokalistas verktų tau ant peties. Emocionalus hardkoras, neturintis nieko bendra su tuo, kas Lietuvos muzikoje suprantama kaip alternatyva, turinti potencialą patikti masėms – ir į jas net neapeliuojantis.

Pamenate emo – vieną keisčiausių naujųjų laikų subkultūrų, kurios nekentėte, nes nekentė visi? „No Real Pioneers" yra emo, bet toks, kokį jį pasaulis pažino 10 dešimtmetyje, o ne toks, kokiu vėliau jį pavertė ir išpopuliarino grupės „My Chemical Romance" ar „Panic! At the Disco" su ant akių krentančiais juodais plaukais, dažytomis akimis ir dryžuotais džemperiais. Tos bangos emo grupių nebeliko arba jos nuo šios subkultūros atsiribojo –­ taip pat staiga, tarsi per dieną, nebeliko ir emo vaikų gatvėse. Dabar, praėjus dešimtmečiui nuo „I'm Not OK (I Promise)" ir kitų MTV roko dainų, muzikantai visame pasaulyje šį terminą atsiima: alternatyvioje scenoje kuriasi ankstyvojo emo inspiruotos grupės, jauna klausytojų karta atranda tokius klasikinius žanro vardus kaip „Fugazi" ar „Sunny Day Real Estate".

„No Real Pioneers" yra pirmoji ir kol kas vienintelė lietuviška reakcija į šią bangą. „Demo" – pirmasis jų skaitmeninis mini albumas, kurio pavadinimas jį be reikalo nuvertina. Įrašytos viešai slaptame Vilniaus pogrindžio klube XI20, keturios dainos supažindina su dabartiniais pionieriais: jau suformavusiais savo skambesį, dinamiškais, kūrybingais, intensyviais, dainuojančiais angliškai ir lietuviškai. Ar teko girdėti hardkorišką rėkimą lietuviškai? Tai skamba maloniau, nei tikėtumeisi. Ir tarp tų keturių dainų netgi nėra jų stipriausios, oficialaus pavadinimo neturinčios, nufilmuotos ir įrašytos šiose apžvalgose ne kartą girtoje „Ymir Audio" studijoje Vilniuje.

„Ar jau laikas palaidoti andergraundą ir palikti jį ramybėje, ar vis dėlto jo išlikimas yra gyvybiškai svarbus visuomenės gyvenimui, net jei pastaroji jo nemato? Kokia galėtų būti andergraundo „misija" šiandien, jei tokia apskritai dar įmanoma?" – klausia Dobriakovas. „No Real Pioneers" yra atsakymas: misija – parodyti, kad įmanoma. Kad šiandienėje Lietuvoje gali gimti grupė su savomis taisyklėmis, neturinčiomis nieko bendra su tuo, kas vyksta aplink, ir nedaranti kūrybinių kompromisų, net jeigu dėl to pirmuosiuose koncertuose jiems reikėjo groti kelių skeptikų auditorijai.

Pionieriai parodo, kad alternatyva muzikoje vis dar turi prasmę. Kartu jie neigia mitą, kad „tikra alternatyvi grupė" turi skambėti taip, tarsi įrašyta virtuvėje. Jų įrašai kokybiški, o gyvi koncertai – tokie, kad galėtų patikti šimtams tokią muzika suprantančių. Jei nesustos, vieną dieną Gabrielius, Karolis ir Lukas jiems ir gros. Populiariausias „No Real Pioneers" kūrinys „YouTube" nuo vasaros jau surinko 6000 perklausų. Pavojingai daug? Maloniai daug. Nes andergraundas – ne skaičiai, o tai, kas dedasi kūrėjų galvose.

Albumą išgirskite adresu norealpioneers.bandcamp.com.

ba. – „Pasikeist" EP (Partyzanai Pop)

Laimingi tie žmonės, kurie įsigijo vieną iš šimto šio vinilo kopijų – po dešimtmečio jį galės parduoti per naują finansų krizę. Beno Aleksandravičiaus, pikčiausio jauno žmogaus Lietuvos alternatyvioje scenoje, grupė „ba." netapo „vieno hito stebuklu". Ir praėjus daugiau nei metams nuo jų kertinės dainos „Tai ne žmogus" pasirodymo, Benas vis dar aukštumoje.

„Pasikeist" yra tarpinė stotelė tarp pirmojo EP „Raktas" ir būsimo albumo „Rasti / Pasiklysti", kuris, žadama, pasirodys dar iki Kalėdų. Išskirtinis šio leidinio bruožas –­ jo formatas, vinilo renesanso metu logiškas ir lauktas.

Plokštelėje sudėti trys „Rakte" girdėti kūriniai – „Tai ne žmogus", „Tu jauti /­ lieti" ir „Raktas" –­ bei vėliau kaip atskiras skaitmeninis singlas išleistas „Sugebėt pasikeist". Visi lietuviški, už ką atlikėjas nuolat giriamas, ne tik pat­riotų. Šio leidinio išskirtinumas – specialus Olandijoje studijuojančio lietuvio prodiuserio, taip pat vos pilnametystės sulaukusio Mišos Skalskio – 96WRLD pastarosios dainos remiksas su netikėta diskoteka pabaigoje.
Jaunumas yra ko­dinis žodis į „ba." kūrybą. Jo muzika neša tai, ką daugelis Beno bend­raamžių tik norėtų turėti –­­ laisvę, saviraišką, maištą, sveiką agresiją. Tai atsakymas, kodėl per tokį trumpą laiką šis atlikėjas tapo toks populiarus: jis įkūnija svajones. Kartos bal­sas? Bent jau vienas rimčiausių pretendentų į jį.

Sunku įvardyti, ką būtent Benas savo dainomis nori pasakyti – jo tekstai per daug abstraktūs. Bet daugeliui klausytojų tai nėra taip svarbu – svarbiau kaip jis tai daro. O daro įtaigiai. Lietuvos scena seniai nematė taip savimi pasitikinčio jauno žmogaus.

Ne visuose kūriniuose jam pavyksta įtikinti: jei „Tai ne žmogus" yra hitas su genialiai paprasta „oo... o oo o" melodija, tai kiti EP'o kūriniai bando būti per daug protingi. Jie siūlo nurimti ir susimąstyti, kai viskas, ko nori –­ prakaituoti šokdamas. „ba." dainas konstruoja taip, kad jose per daug pauzių atsikvėpti ir per mažai vietų pasiekti euforiją. Atsikvėpti bus galima 60-ies. Dabar norisi, kad kiekviena sekundė kaltų tiesiai į smegenis, juolab kad šis žmogus tam turi pakankamai energijos. Galbūt debiutiniame albume? Sako, bus rokenroliškas.
Tačiau tai – iki pilnos laimės niekada nepatenkinto kritiko noras. Beno auditorija daug atlaidesnė – jiems tiesiog reikia Beno, gali jis net nedainuoti, lai tik būna.

Vieną penktadienio vakarą metų pradžioje, kai buvo tik pasirodęs „Sugebėt pasikeist", kaičiausi arbatą. Kieme susirinko trejetas mokinių – ten gera vieta slapta parūkyti. Vienas išsiėmė telefoną ir įjungė „Sugebėt pasikeist". Išklausė, pabaigė cigaretes ir nuėjo į miestą. Įsijungiau Ste­pheno Colberto šou, gurkštelėjau arbatos ir supratau, kad gyvenimas nestovi vietoje.

„ba." dainas išgirskite adresu benasaleks.bandcamp.com.

Momend – „Spirals" (I Love You Records)

Idėja, kad Baltijos šalys turėtų pozicionuoti save kaip bend­rą regioną, yra graži, tačiau kol kas ji labiau deklaracijose, nei pačių Baltijos gyventojų sąmonėje. Jei būtų kitaip, ši apžvalga nebūtų pirmas kartas, kai išgirstate apie latvius „Momend" ir jų jau antrąjį albumą „Spirals". Albumo pasirodymas buvo viena esminių praėjusio mėnesio naujienų kaimynų scenoje.

„Momend" yra keturi vaikinai iš Rygos madingais marškiniais, teisingomis barzdomis ir laikmečio pulsą atitinkančia muzika. Indie muzikos skambesys – niekuo nenaujas ir jau pabodęs, bet jį grodami „Momend" jaučiasi savo rogėse. „Spirals" kupinas jaukių gitarinių kūrinių, kurie rastų vietą nepriklausomų filmų garso takeliuose. Lietuvos indie tradicija yra kiek kitokia: rokeriškesnė kaip „Colours of Bubbles", avangardiškesnė kaip „Verslo Rizikos Rezervas", tamsesnė kaip „Deeper Upper". „Momend" taiko arčiau folk estetikos, išpopuliarintos tokių prieš porą metų be galo sėkmingų grupių kaip „Mumford & Sons", „The Lumineers" ar „Villagers". Ir su niekur nedingstančia „Radiohead" įtaka –­ nežinia kiek kartų̃ turės pasikeisti, kol roko grupės nebebus inspiruotos šio kolektyvo.

Panašių grupių Latvijoje, o ypač Estijoje, yra daug: „The Sound Poets", „Odd Hugo", „Galvanic Elephants", toliausiai nuėjusieji (pasirašė kontraktą su amerikiečių įrašų kompanija „Sire") „Ewert and the Two Dragons" ir kitos. Jos visos kartu kuria kažką, ką jau galima nedrąsiai vadinti „Baltijos garsu". Jis nėra autentiškas, bet jaukus ir derantis su rudeniška Baltijos melancholija. Tik bėda – kol kas jis labai labai nuobodus. „Momend" irgi papuola į šiuos spąstus: jie nuoširdūs, mylintys, jautrūs ir apie visa tai dainuojantys, tačiau darantys tai taip saugiai, kad sunku įsijausti. Jie primena mokyklos laikų draugą, kuris pradeda pasakoti apie nelaimingus santykius su mergina, kai tu – jau antri metai universitete, linksminiesi su naujais draugais ir, jeigu nuoširdžiai, tau nelabai įdomu. Išklausai iš mandagumo, bet vakare nebeprisimeni nei koks merginos vardas, nei kas tarp jų nutiko.

„Momend" yra ge­ras dabartinės Bal­tijos scenos atspindys: patrauklios išvaizdos ir pozos, bet dar nežinantys, ką klausytojui nori pasakyti ir svarbiausia – kodėl jam tai turėtų būti įdomu. Dabartinėje nuolatinio triukšmo visuomenėje dvejonėms nėra vietos – publika nori ekstremumų, nes tik tai atbukusias jusles dar išjudina. „Spirals" yra pernelyg pamatuotas įrašas. Užtektų bent vieno hito, kaip ewertų „Good Man Down", kad situacija iš esmės pasikeistų, bet čia jo nėra. Hitas –­ popmuzikos sąvoka, bet hitų reikia ir indėnams.

„Spirals" yra jaukus įrašas, vertas mūsų dėmesio visų pirma dėl to, kad gimęs čia pat, kaimyninėje scenoje. Bet atmetus geografinį argumentą, „Momend" kol kas pritrūksta kitų.

Albumą išgirskite „Spotify", „Deezer", „iTunes" ir kitur internete.