Ar balandėlė varna keistinà?

Pirmą kartą Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre pastatyta Benjamino Britteno opera „Vasarvidžio nakties sapnas“

 

 

Vienas iš Benjamino Britteno operos „Vasarvidžio nakties sapnas“ personažų retoriškai klausia: „Ar balandėlė varna keistinà?“, turėdamas minty du nevienodo patrauklumo galimus meilės objektus. Klausimas retorinis, bet, remiantis kovo 20 d. pirmą kartą Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre pastatytos operos siužetu, į jį galima atsakyti kaip į tiesioginį: taip, keistinà. Jei pradeda veikti meilės burtai, kurie nepaklūsta jokiems racionalaus proto dėsniams, tampa įmanoma įsimylėti ne tik varną, bet ir asilą (operoje tai ir įvyksta). Mat meilė – atsitiktinumas, kaip sako spektaklio režisierius Gintaras Varnas. Tokią išvadą jam leidžia daryti 1595–1596 m. parašytas Williamo Shakespeare’o tekstas, pagal kurį 1960 m. B. Brittenas sukūrė operą (libreto autoriai – pats kompozitorius ir jo gyvenimo draugas, dainininkas Peteris Pearsas). Galima teigti, kad W. Shakespeare’o pjesė, kurioje tai, kas žmogiška, susipina su tuo, kas pasakiška ir gamtiška, paneigia humanizmo, kaip žmogaus ir jo proto iškėlimo į visatos centrą, idėją ir šitaip netikėtai rezonuoja su mūsų posthumanizmo, arba post(postpost)modernizmo, amžiumi.  

 

 

Arminas Skirvainis, Ona Kolobovaitė, Jelena Kordič ir Michaelas Gibsonas. Martyno Aleksos nuotr.

 

B. Britteno „Vasarvidžio nakties sapnas“ yra kūrinys apie meilę, tik gana keistas: G. Varnas operos žanrą apibūdina kaip „fantasy“. W. Shakespeare’o komedija irgi yra veikiau barokinė fantazija, parašyta aristokratų vestuvėms (kita versija – karalienės Elžbietos I Joninių šventei). Kaip ir daugumoje W. Shakespeare’o pjesių, šioje gausu nuorodų į kitus kūrinius, pavyzdžiui, Ovidijaus „Metamorfozes“ ir Aristofano komediją „Paukščiai“, kurioje veiksmas, kaip ir „Vasarvidžio nakties sapne“, vyksta miškuose prie Atėnų ir kurios personažai – pusiau žmonės, pusiau gyvūnai (kaip asilas, kurį įsimyli išdaigininko Pako užburta fėjų ir elfų karalienė Titanija). Komedijos finale, per Atėnų kunigaikščio Tesėjo ir amazonių karalienės Ipolitos vestuves vaidinamoje aktorių mėgėjų intermedijoje apie nelaimingą Piramo ir Tisbės meilę, galima įžvelgti ir W. Shakespeare’o maždaug tuo pačiu metu sukurtos pjesės „Romeo ir Džuljeta“ siužetinį punktyrą.  

Opera prasideda nuo šeiminio ginčo: fėjų ir elfų karalius Oberonas reikalauja, kad karalienė Titanija atiduotų dailų savo svitos berniuką, bet ji nesutinka. Kuo čia dėtas berniukas? Sąsaja su vasarvidžiu atkeliauja iš Antikos. Senovės Graikijoje per vasaros saulėgrįžą buvo švenčiama Afroditės mylimojo Adonio mirčiai paminėti skirta šventė. Ovidijaus „Metamorfozėse“ rašoma, kad Afroditė našlaitį Adonį vaikystėje atidavė auginti mirusiųjų karalystės deivei Persefonei, bet išaugusio nuostabaus grožio jaunuolio toji nenorėjo paleisti. W. Shakespeare’o komedijoje vietoj vienos iš deivių, besiginčijančių dėl „berniuko“, atsiranda elfų karalius Oberonas, operoje dainuojamas kontratenoro, t. y. itin aukšto vyriško balso, skambesiu primenančio moterišką. Tai – ir barokinės tradicijos tąsa XX a., ir karnavališkumo, pasaulio „aukštyn kojomis“ atšvaitai, regimi W. Shakespeare’o komedijoje. 

Kaip teigia teatro istorikas Davidas Wilesas, kadangi „Vasarvidžio nakties sapnas“ buvo rašytas vestuvėms, ši pjesė savo prigimtimi yra aristokratų karnavalo dalis. Pasak istoriko, užsakovų vestuvių data buvo specialiai parinkta taip, kad sutaptų su Veneros ir Mėnulio jaunaties konjunkcija, o tai laikyta ypač palankia aplinkybe susilaukti įpėdinio. Trečiajame B. Britteno operos veiksme vyksta trigubos vestuvės: Tesėjo ir Ipolitos bei dviejų įsimylėjėlių porų – Lisandro ir Hermijos, Demetro ir Elenos. Spektaklis baigiasi scena, kurioje trys poros įsitaiso ant kiekvienai jų skirtos lovos, palinki visiems labos nakties, lovos išvažiuoja į užkulisius, o danguje pakimba jaunas Mėnulis (scenografija Vytauto Narbuto, šviesų dailininkas Eugenijus Sabaliauskas). 

 

 

Gunta Gelgotė ir Nojus Žalys. Martyno Aleksos nuotr.

 

„Vasarvidžio nakties sapno“ porų santykiuose galima įžvelgti sąsajų su Wolfgango Amadeuso Mozarto operos „Visos jos tokios“ siužetu. Joje taip pat veikia dvi įsimylėjėlių poros, dėl keisčiausių intrigų susikeičiančios tarpusavyje, ir valdingas manipuliatorius Don Alfonsas, kurį B. Britteno operoje atitinka Oberonas. Vis dėlto, jei kalbėtume apie muzikines asociacijas, pati pirmoji, kylanti vos prasiskleidus uždangai ir scenoje išvydus dainuojantį vaikų chorą, sakyčiau, būtų iš vietinės patirties. Tai sąsaja su Onutės Narbutaitės opera „Kornetas“, kurią taip pat statė G. Varnas, o kostiumus irgi kūrė Juozas Statkevičius. „Korneto“ premjera įvyko 2014 m., taigi LNOBT scenoje ji pasirodė gerokai anksčiau nei „Vasarvidžio nakties sapnas“. Abiejų operų veiksmas vyksta tarp sapno ir tikrovės; klausantis muzikos neapleidžia pojūtis, kad plačiame O. Narbutaitės „Korneto“ įkvėpimų lauke turėjo būti ir B. Britteno operos. Abiejų autorių muzikos tėkmė konstruojama ne ištisiniu vyksmu, bet trumpais epizodais, frazėmis, garsiniais niuansais, o patys kūriniai savo prigimtimi yra kameriniai: nors skirti didžiajai operos scenai, juose daug subtilybių, kamerinės ir ansamblinės tiek solistų, tiek orkestro skambesio sąveikos. 

Kita spektaklio asociacijų grandinė, labiausiai išryškinta kostiumų, bet, manyčiau, pirmiausia nubrėžta režisieriaus, susijusi su britų popkultūra. Pasakinių būtybių Oberono, Titanijos, Pako kostiumai, regis, atkeliavę iš britiškų miuziklų, glamroko ir panašių muzikos stilių scenos. Oberonas – lyg koks Eltonas Johnas, Titanija – kaip Annie Lennox arba gal net moteriškas Davido Bowie įsikūnijimas. Su populiariąja kultūra (tik jau nebe britiška) siečiau ir trečiojo veiksmo lėlių teatro vaidinimą (lėlių ir kaukių dailininkė Julija Skuratova), kuris susisiejo su... trečio „Krikštatėvio“ filmo scena Sicilijos miestelio turgaus aikštėje. Ten gatvės lėlių teatras irgi rodė vaidinimą apie nelaimingą meilę, kuris filmo pabaigoje virto tikrove ant operos teatro laiptų. Turint minty, kad B. Brittenas teatrėlio scenoje parodijuoja itališką operą (arba galbūt mezga dialogą su šia tradicija), „Krikštatėvio“ asociacija neatrodo visai be pagrindo.  

Žiūrėjau kovo 22 ir 26 d. spektaklius, kuriuose dainavo skirtingi solistai. Abu Oberonai – tiek patyręs kontratenoras iš JAV Lawrence’as Zazzo, tiek Vaidas Bartušas – pademonstravo unikalų balso tembrą, dėl kurio ir einama klausytis kontratenorų. Vaidybiškai abu solistai taip pat buvo įtikinantys. Titanijos partija skirta koloratūriniam sopranui. Linos Dambrauskaitės tembras yra minkštas ir lengvas, jos dainavimas žavėjo virtuoziškomis koloratūromis ir daininga kantilena, o vaidyba – žaismingumu. Guntos Gelgotės balso skambesys pasirodė stipresnis, techniškosios koloratūros skambėjo net kiek nuožmiai (tai netrukdė), o vaidyba pasižymėjo ekspresionistiniu charakteriu. Virtuoziškai su kalbamuoju Pako vaidmeniu susidorojo ir Nojus Žalys, be kita ko, parodęs puikią anglų kalbos tartį, ir Robertas Petraitis, žibėjęs visomis aktorinio meistriškumo spalvomis. 

Kovo 22 d. dainavę Karolis Kašiuba (Lisandras), Evelina Volodkovič (Hermija), Steponas Zonys (Demetras) ir Austėja Zinkevičiūtė (Elena) sukūrė darnų sceninį ansamblį. Solistai puikiai dainavo ir buvo vaidybiškai lankstūs. Pastaruoju metu matomi ir girdimi šių dainininkų pasirodymai kaskart paliudija kiekvieno iš jų nuolat augantį meistriškumą ir aukštą sceninį profesionalumą. 

Kovo 26 d. dainavę Michaelas Gibsonas (Lisandras), Arminas Skirvainis (Demetras), Jelena Kordić (Hermija) ir Ona Kolobovaitė (Elena) taip pat sukūrė gyvybingą sceninį ansamblį. Atskirai norėtųsi išskirti A. Skirvainį, pasižymėjusį stilingu dainavimu ir gera scenine nuovoka, bei O. Kolobovaitę, kuri, be rūpestingo muzikinio atlikimo, kiekvienam vaidmeniui suteikia charakteringų vaidybinių spalvų. 

Operoje veikia šešių amatininkų (aktorių mėgėjų) sekstetas. Kovo 22 ir 26 d. dainavo Tadas Girininkas ir Conallas O’Neillas (Špūlė / Piramas), Liudas Mikalauskas ir Raimundas Juzuitis (Pleištas / Režisierius), Rafailas Karpis ir Vytis Nojus Gutauskas (Dumplius / Tisbė), Paulius Prasauskas ir Povilas Butkus (Glaudžius / Liūtas), Mindaugas Jankauskas ir Edmundas Seilius (Snapas / Siena), Mindaugas Tomas Miškinis ir Rokas Šveisteris (Skiedra / Mėnesiena). Solistai įkūnijo charakterinius personažus, jiems net teko šokti: šmaikštų grupinį pasirodymą linksminant vestuvininkus sukūrė choreografė Elita Bukovska. T. Girininkas ir C. O’Neillas vaidino ne tik Špūlę, bet viename epizode pavirto Asilu, kurį įsimyli Titanija. Abu gerai įveikė nelengvą sceninę užduotį dainuoti su kauke. 

Tesėją ir Ipolitą dainavo Konstantinas Tomanas ir Jovita Vaškevičiūtė (22 d.) bei Alfredas Miniotas ir Wiktoria Wizner (26 d.). Beje, jų vestuvių scena – lyg neįkyrus reveransas kostiumų dailininko J. Statkevičiaus „amatui“. Kryžminės prožektorių šviesos, nutvieskiančios jaunųjų porą, ir dėmesio telkimas į baltų nėrinių debesyje skendinčią nuotaką išsyk priminė mados kolekcijų pristatymus, kurių kulminacija – finale parodoma nuotakos suknelė. 

„Vasarvidžio nakties sapno“ premjera ypatinga ir dėl to, kad šis spektaklis yra naujojo LNOBT operos meno vadovo, dirigento Martyno Stakionio pirmas didelis pastatymas šioje scenoje. Debiutas pavyko – dirigentas jautriai suvaldė įvairialypę muzikinę visumą, suteikdamas erdvės ir dainininkų balsams, ir orkestro spalvoms. Kovo 26 d. dirigavęs Julius Geniušas taip pat užtikrintai kreipė muzikinę tėkmę. Verta pridurti, kad operoje dainuoja LNOBT Vaikų operos studijos choras (vadovė Regina Pažusienė, mokytoja Lina Zabulytė), kuriam tenka nemažai užduočių ir sceninio laiko, be to, pasirodo ir vaikai solistai: abu vakarus dainavę Emilis Grižas (Voratinklėlis), Vincentas Spruogis (Garstytukas), Jokūbas Ardišauskas (Plaštakė) ir Gabrielė Šimkutė (Pelėžirnis).