Nuo lapkričio 2 d. iki gruodžio 8 d. Lenkijoje vyko šeštasis kasmetinis Vidurio ir Rytų Europos muzikos festivalis „Eufonie“

Graikiškai „eufonija“ (εὐφωνία) reiškia sąskambių darną, tai – kakofonijos priešingybė. Kokios darnos ieško „Eufonijų“ vardu pavadintas festivalis? Jo paantraštė – „Aidai ir atgarsiai“. Festivalį rengia Nacionalinis kultūros centras, kurio veikla labai plati – nuo edukacijos, profesionalios kūrybos palaikymo iki kultūrinės diplomatijos ir tyrimų, susijusių su kultūros sociologija. Festivalis „Eufonie“ yra išskirtinis šio centro projektas. Neseniai pasikeitus jo vadovybei, renginiui nutarta suteikti platesnį skrydį ir didesnių tikslų. Iki šiol vykęs Varšuvoje, festivalis išsiplėtė į kitus Lenkijos miestus – Katovicus, Liubliną, Krokuvą, Dembicą ir Liuslavicus (trys pastarieji susiję su lenkų kompozitoriumi Krzysztofu Pendereckiu, kuriam šiemet festivalio programoje skirta išskirtinai daug dėmesio). Be to, tikslingai siekiama tarptautinio bendradarbiavimo su Vidurio ir Rytų Europos kultūros organizacijomis, į akiratį įtraukiant Balkanų kraštus, Rumuniją, Austriją, Višegrado šalis, Ukrainą, Baltarusiją ir Baltijos valstybes.

Šių metų festivalyje tarptautinę giją išryškino tokie renginiai kaip latvių operos primadonos Elīnos Garančos koncertas Varšuvos didžiajame teatre (jis pradėjo festivalio programą; Lenkijos nacionalinės operos orkestrui dirigavo Karelas Markas Chichonas) ir lietuviškas akcentas – Vaivos Grainytės, Linos Lapelytės ir Rugilės Barzdžiukaitės opera „Geros dienos!“ Naujajame teatre (režisieriaus Krzysztofo Warlikowskio kūrybiniuose namuose). Nacionalinio kultūros centro vadovas – patyręs kultūros vadybininkas, sociologas ir diplomatas Robertas Piaskowskis – sakė, kad kitais metais, minint iškilių Lietuvos ir Estijos muzikos asmenybių jubiliejus, „Eufonie“ programose skambės Mikalojaus Konstantino Čiurlionio ir Arvo Pärto muzika.

Svarbiausias festivalio akcentas – lenkų muzika nuo Renesanso iki mūsų dienų. Tiek klasika, tiek į „geležinius filharmonijos rėmus“, anot R. Piaskowskio, nepatenkantys neakademiniai, alternatyvūs projektai („crossover“, tradicinės, pasaulio muzikos koncertai), festivalyje įvardyti kaip „alterfonie“ linija. Nemaža dalis renginių, skirtų ankstyvajai muzikai (Renesanso ir baroko), skambėjo Varšuvos karalių pilyje ir bažnyčiose. Filharmonijoje buvo atlikta net baroko opera – 1725 m. pastatytas Antonio Caldaros kūrinys „Venceslao re di Polonia“ („Vladislovas Lenkijos karalius“) pagal Apostolo Zeno libretą. Neklasikinės muzikos programos skambėjo klubuose. Pavyzdžiui, lapkričio 22 d. industrinio paveldo erdvėje įsikūrusiame klube „Mała Warszawa“ improvizacinės muzikos grupė „Kwartludium“ ir elektroninės muzikos atlikėjas Michałas Jacaszekas pristatė programą „Kolchida“. Tai intuityvi muzika su vadinamosios pasaulio muzikos elementais, smuiko, fortepijono, klarneto ir perkusijos ansamblį papildanti ambientine elektronika. Pasirodymas buvo įkvėptas Juodosios jūros pakrančių – Kolchidės, į kurią keliavo mitiniai argonautai, istorijos ir archaika dvelkiančių muzikos intonacijų. 

Vis dėlto ryškiausia festivalio ašis yra XX a. ir šiuolaikinės lenkų muzikos koncertai Didžiojoje scenoje. Tarp tokių renginių – K. Pendereckio didingų „Septynių Jeruzalės vartų“ atlikimas Varšuvos filharmonijoje, K. Pendereckio Europos muzikos centre Liuslavicuose (2013 m. įkurtame paties kompozitoriaus netoli šioje kaimo vietovėje buvusio dvaro, kuriame jis gyveno nuo 1976 m. iki pat mirties) ir jo gimtajame mieste Dembicoje. Taip pat surengti žymių dabartinių lenkų kompozitorių koncertai: Paweło Szymańskio (g. 1954) 70 metų jubiliejui skirtas jo kūrybos pristatymas Naujajame teatre, Paweło Mykietyno (g. 1971) didinga „Pasija pagal Šv. Morkų“ Varšuvos filharmonijoje, žymių moterų kompozitorių kūrybai skirtas koncertas „Lenkų muzikos herojės“ su Grażynos Bacewicz (1909–1969), Krystynos Moszu­mańskos-Nazar (1924–2008), Joannos Wnuk-Nazarowos (g. 1949) ir Hannos Kulenty (g. 1961) kūriniais Lenkijos žydų istorijos muziejuje „Polin“.

Karolo Szymanowskio kūryba

Man teko lankytis muzikos modernisto Karolio Szymanowskio (1882–1937) kūrybai skirtame simfoninės muzikos koncerte „Nakties pasakos“, vykusiame lapkričio 23 d. Varšuvos filharmonijoje. Jos orkestras, choras ir solistai atliko „Pasakų princesės dainas“, sukurtas 1915 m. pagal kompozitoriaus sesers Zofijos Szymanowskos eiles, ir 1916 m. sukurtą Trečiąją simfoniją „Giesmė apie naktį“ pagal viduramžių persų poeto Rumi eiles (Tadeuszo Micińskio vertimas). Koncertą pradėjo to paties pereinamojo laikotarpio nuo vėlyvojo romantizmo prie modernizmo opusas – Richardo Strausso „Septynių skraisčių šokis“ iš operos „Salomėja“ (1905).

K. Szymanowskio „Pasakų princesės dainos“ iš pradžių buvo sukurtos sopranui ir fortepijonui, tačiau 1933 m. kompozitorius tris iš jų – „Vienišas mėnulis“, „Lakštingala“ ir „Šokis“ – pritaikė simfoniniam orkestrui. Tekstų skleidžiamą „Tūkstančio ir vienos nakties“ atmosferą perteikė subtili, niuansuota orkestrinė raiška ir solinė partija (sopranas Katarzyna Drelich).

Sodrių orkestro spalvų pripildytą Trečiąją simfoniją balsui, chorui ir orkestrui K. Szymanowskis sukūrė Pirmojo pasaulinio karo metu gyvendamas gimtajame Timošivkos dvare (dabartinėje Ukrainoje). Instrumentinė simfonijos versija buvo atlikta Londone 1921 m., o su solistu ir choru – 1928 m. Lvove. Ši simfonija laikoma vienu iš ryškiausių K. Szymanowskio opusų. Rytietišką naktį apdainuojančioje kompozicijoje autorius atsigręžia į Richardo Wagnerio „Tristano ir Izoldos“ ir Fryderyko Chopino chromatizmų nuspalvintą harmoniją, į mistinę Aleksandro Skriabino simfoninės poemos „Prometėjas“ aurą. Išskirtinio didingumo kūrinio kulminacijai suteikė vargonai – garsiniu požiūriu simfoninio orkestro ir vargonų derinys yra nepaprastai įspūdingas. Klausydamasi kūrinio pagalvojau – tenka tik apgailestauti, kad simfoninei muzikai tinkamiausioje Vilniaus erdvėje, LVSO koncertų salėje, vargonų neturime, tad lieka tikėtis, kad pastačius Nacionalinę koncertų salę vargonai ten atsiras. Solinę Trečiosios simfonijos partiją užtikrintai dainavo tenoras Bartoszas Nowakas, dirigavo Michałas Klauza.

Krzysztofo Pendereckio „Juodoji kaukė“

Vienas iš didžiųjų šių metų festivalio „Eufonie“ renginių buvo K. Pendereckio operos „Juodoji kaukė“ premjera Lenkijos nacionalinėje operoje. „Juodąją kaukę“ kompozitorius sukūrė 1986 m. Zalcburgo operos festivalio užsakymu pagal Silezijoje gyvenusio žymaus vokiečių dramaturgo Gerharto Hauptmanno tokio paties pavadinimo vienaveiksmę pjesę. Premjera įvyko Zalcburgo festivalyje. Lenkijoje opera buvo pastatyta Poznanės (1987) ir Varšuvos (1988) didžiuosiuose teatruose. Visgi šio kūrinio dažnai nepamatysi teatrų repertuaruose. Naujasis pastatymas tapo tikru įvykiu Varšuvos muzikiniame gyvenime – visi bilietai buvo išparduoti gerokai iki premjeros lapkričio 22 d.

 

„Juodoji kaukė“ Didžiajame teatre – Lenkijos nacionalinėje operoje. Krzysztofo Bielińskio nuotr.

 

Žinomo britų operų režisieriaus Davido Pountney, ne pirmą kartą dirbančio Varšuvoje, pastatymas stulbino draminiu gyvybingumu – žiūrėjau spektaklį kaip įtempto siužeto filmą. Stebino pačioje operoje glūdintis draminis potencialas ir tai, kaip skirtingai nuo koncertinės scenos teatre skleidžiasi K. Pendereckio muzika! Jos nepavadinsi gražia, tačiau kaip lengvai ji „sukimba“ su kitomis sceninėmis išraiškos priemonėmis. Festivalio vadovas R. Piaskowskis sako, kad scenografo Raimundo Bauerio sukurtas scenovaizdis savotiškai atkartoja paties G. Hauptmanno namų – dabar muziejaus – Silezijoje interjerą.

Operos veiksmas vyksta 1662 m. žiemą nedideliame Silezijos miestelyje, burmistro Silvano Šulerio namuose (libreto autorius – pirmojo pastatymo režisierius Harry Kupferis ir pats K. Pendereckis). Ką tik baigėsi Trisdešimties metų karas, ir burmistro namuose susirenka spalvinga draugija: prie kviestinių pie­tų stalo greta burmistro, jo žmonos Benignos ir auklėtinės Arabelos susėda žydų pirklys Liovelis Perlas, katalikų abatas Robertas Dedo, liuteronų pastorius Ventas, fanatikas hugenotas Fransua Poteris, grafas ir grafienė Hutenvachteriai. Ponams patarnauja skirtingų konfesijų tarnai, vienas jų – Benigną nuo senų laikų pažįstantis ir jos praeities paslaptį žinantis Jedidja Poteris. Režisierius veiksmą iš XVII a. perkėlė į belaikį „niekur“ su šiuolaikybės, kurią nurodo kostiumai (dailininkė Marie-Jeanne Lecca), elementais. Pavyzdžiui, į neįgaliojo vežimėlį režisieriaus pasodinta, burmistro namuose gyvenanti ir jo išnaudojama Daga.

Kodėl opera vadinasi „Juodoji kaukė“? Įsisiūbavus susirinkusiųjų linksmybėms tarnaitė praneša, kad sode matė žmogų su juoda kauke. Tas žmogus – pabėgęs juodaodis vergas Džonsonas – patenka į svetainę ir palieka savo rankos atspaudą, kurį netrukus pastebės vis labiau siaubo kaustoma Benigna. Kol svečiai apžiūrinėja paveikslų galeriją, ji papasakoja Perlui savo gyvenimo istoriją: jaunystėje Džonsonas ją suviliojo ir nužudė jos pirmąjį vyrą, o mulatė Arabela yra jos dukra. Bloga lemiantiems įvykiams vis labiau įsibėgėjant, Benigna maldauja savo vyro išvykti, bet šiam delsiant ji miršta. Burmistras nusišauna. Pasklinda žinia apie miestelyje prasidėjusį marą, apimti siaubo svečiai išsibėgioja.

K. Pendereckio „Juodoji kaukė“ – kiek ironiškas (ypač šiame pastatyme) apokalipsės vaizdinys. Kompozitorius yra sakęs, kad kaip modeliu rėmėsi solistų ansambliais grįsta Giuseppe’s Verdi operos „Falstafo“ struktūra, tačiau harmoninė atmosfera atkeliavusi iš vokiškosios ir austriškosios tradicijos – R. Strausso, Albano Bergo ir net Wolfgango Amadeuso Mozarto operų (nes vergas Džonsonas čia pasirodo lyg Komandoro statula „Don Žuane“). Nuskamba ir Johanno Sebastiano Bacho choralų nuotrupos, ir Paskutinio teismo įvaizdį įkūnijančios viduramžių sekvencijos „Dies irae“ užuominos.

Operoje dainavę solistai rodė ne tik nacionalinei scenai derančią aukštą vokalinę kultūrą, bet ir stebėtiną artistinį lankstumą, kai vaidybiniu požiūriu dinamiškose mizanscenose tekdavo atlikti išties nelengvas partijas. Spektaklyje pasirodė tenorai Woj­ciechas Parchemas, Szymonas Rona, Mateuszas Zajdelis, sopranai Natalia Rubiś, Katarzyna Drelich, Adriana Ferfecka, mecosopranas Elżbieta Wróblewska, kontraltas Magdalena Pluta, baritonas Krzysztofas Szumańskis, bosai Wojtekas Gierlachas, Barto­szas Kieszkowskis, Dariuszas Machejus, Remigiuszas Łukomskis ir kiti solistai, Džonsoną vaidino aktorius Pieras Ewudu. Lanksčiai ir muzikaliai dirigavo libaniečių kilmės Lenkijos dirigentas Bassemas Akiki. Valandą ir keturiasdešimt minučių be pertraukos trukęs spektaklis pralėkė vienu mirksniu, vos spėjant sekti beprotišku tempu besirutuliojančią muzikinę dramą.