Petras KUNCA. Muzikos atlikimas ar interpretacija?

Nuotrauka iš asmeninio archyvoKatkus D. MUZIKOS ATLIKIMAS: istorija, teorijos, stiliai, interpretacijos. 2-asis papild. leidimas. – Vilnius: Tyto alba, 2013.

„Ar jūs mėgstate Brahmsą?" – Françoise Sagan romano pavadinimas yra pagarbos aukštajai kultūrai ir jos interpretacijai ženklas, klausimas, kartu su kitais, užkoduotas ir naujoje Donato Katkaus knygoje „Muzikos atlikimas".

Gyvename muzikos persmelktame pasaulyje, kuriame, rodos, jau nelieka neištirtų plotų. Tačiau ne tik muzikos, bet ir visus meno reiškinius sukūręs pats žmogus gali tik stebėtis jų gyvybingumu ir neišsenkančia įvairove. Leidykla „Tyto alba" metų pradžioje atkreipė meninės visuomenės dėmesį į naująjį savo leidinį –­­­ D. Katkaus knygą „Muzikos atlikimas: istorija, teorijos, stiliai, interpretacijos". Autorius ir leidėjai atvėrė platesnį kelią iki šiol palyginti nedaug tyrėjų dėmesio sulaukiančiai temai –­ lietuviškoms atlikimo ir interpretacijos meno teorijų studijoms. Įdomu, kad Lietuvos muzikos pasaulyje, šiandien tokiame intensyviame ir moderniame, dar galime rasti mažai nagrinėtų temų. Leidykla, pristatydama knygą, surengė vakarą Šv. Kotrynos bažnyčioje –­ taurios muzikos ten klausosi nuolatinis būrys aistruolių, kiekvieną kartą besitikinčių Šv. Kristoforo kamerinio orkestro ir jo vadovo D. Katkaus aukšto atlikimo meno. Leidyklos atstovės pasidžiaugė, kad rankraštis jas pačias sudomino visuomeniniu muzikos atlikimo temos skambesiu. Ir iš tikrųjų, nors autorius knygos įžangoje rašo, jog ji „išaugo iš LMTA studentams skaityto kurso apie muzikinės kultūros dalį – atlikimą kaip savarankišką reiškinį", vis tik jos adresatas yra visa meninė bend­ruomenė, suinteresuota žiniomis apie lietuviškosios kultūros vyksmą. Įvardijami ir knygos tikslai – „nutiesti tiltus tarp teorijos ir praktikos", „raginti mąstyti, pačiam ieškoti atsakymų". Taigi, tai nėra vien mokslui skirtas veikalas. Jo turinyje – su muzikos atlikimu susiję aktualūs praktiniai, teoriniai, estetiniai klausimai: muzikos meno evoliucija, muzikos kūrėjo –­ atlikėjo – klausytojo santykis, muzikos įrašai, praeities ir šių dienų muzikinio gyvenimo ypatybės, džiazas, popmuzika, konkursai, muzikos instrumentų raida... Nors teigiama, kad „atskiros temos, skirtos muzikos pedagogikai, ryškėjančios daugelyje puslapių, šioje knygoje nėra", tačiau straipsniai „Atlikėjo saviruoša", „Vokalo tartis ir balso technika" vertingi būtent savo didaktizmu. 612 puslapių apimantis D. Katkaus opusas susideda iš Pratarmės, Įvado, penkių skyrių, dviejų priedų bei stambios muzikos instrumentų kilmės ir paskirties studijos.

Grįžę prie muzikos atlikimo temos, galėtume pastebėti, jog literatūra apie Lietuvos įvairių žanrų atlikėjų asmenybes pasipildo naujais straipsniais ir interviu, bet publikacijų, grindžiančių jų atlikimo meną kaip muzikinių ženklų prasmių studijų ir apmąstymo rezultatą, beveik neturime. Mokslinėms konferencijoms paruošti su atlikimo pobūdžiu susiję darbai platesnei visuomenei yra mažai žinomi. Tad galime konstatuoti tam tikrą atotrūkį tarp atlikimo praktikos ir teorijos. Nėra abejonės, kad šios spragos užpildymas turėtų teigiamos reikšmės ir naujai, giliau mąstančiai Lietuvos muzikos atlikėjų kartai parengti.

D. Katkus knygoje rašo: „Dienraščiai muzikos kritiką apskritai išmetė iš savo puslapių. Nebėra vietos net popmuzikos, apie kurią tauškiama kiekviename numeryje, kritikai. Tai visuotinis reiškinys, įrodantis, kad protas, kultūra, inteligencija, talentas Lietuvos laikraščių leidėjams neturi jokios vertės. Lietuviai yra auklėjami chamais, bukais savo geidulių tenkintojais, narkomanais, vagimis ir žudikais. Ką tokiu atveju kalbėti apie rimtosios muzikos kritiką?" („Muzikos kritika", p. 418). Tačiau kritika yra tik viena iš knygoje aptariamo atlikimo proceso problemiškų detalių.

Dabar gyvename pereinamąjį, lūžio laikotarpį, kai, atrodo, tam tikra meno estetika ir stilistika išsisemia. Tad ir muzikos mene ima ryškėti naujos estetinės normos ir įvaizdžiai. Iš kur pučia tie nauji vėjai? Akivaizdu, kad dabar visuomenės poreikius visose srityse formuoja reklama. Kuriama priklausomybė nuo vartojimo, ugdoma žmonių savybė nuolat keisti vartojimo objektus, neatsilikti nuo gamybos diktuojamo tempo ir pasiūlos. Trade-mark ima veikti visuomenės kultūros pobūdį, taigi ir muziką. Masinės kultūros apraiškos, tarnaujančios vartojimo sferos interesams, palaipsniui užtvindo kultūros „rinką", pramogų industrija lengvai susiurbia daug visai kultūrai reikalingų finansinių resursų. D. Katkus knygoje įspėja, jog procesas įgauna vis agresyvesnes visuomenę supriešinančias konkurencines formas. Savo rūpestį mūsų kultūros ateitimi autorius išreiškia karštu publicisto žodžiu, kartais kontroversiškomis, subjektyviomis ir poleminėmis pastabomis. Norisi tikėti jo įsitikinimų nuoširdumu, nes knygoje atsispindi jo charakteris, pasakotojo talentas, didelė atlikėjo, interpretatoriaus, pedagogo ir apskritai – gyvenimiškoji patirtis. Atrinkta ir knygoje sudėta gausi istorinė faktologinė medžiaga, naudojama muzikos atlikimo reiškiniams aiškinti, rodo D. Katkų kruopščiai rengus šį darbą. Suprantama, kad lietuvių kalba paruošti pirmąjį tokios apimties leidinį, skirtą muzikos atlikimui –­ didelė atsakomybė. Greta šia tematika atlikėjams artimų knygų „Muzikos kalba" (I t., Lietuvos mokslų akademijos leidykla, 2003; II t., Enciklopedijų leidykla, 2006; sud. G. Daunoravičienė), „Muzikos kūrinių analizės pagrindai" (Lietuvos muzikos ir teatro akademija, 2010, mokslinis redaktorius A. J. Ambrazas), D. Katkaus „Muzikos atlikimas" išreiškia subrendusį visuomenės dėmesį atlikimo meno vyksmui ir, ko gero, fiksuoja naujo, specialių lietuviškojo muzikos atlikimo meno istorijos ir teorijos studijų etapo pradžią.

Knyga turėtų patraukti skaitytojus nuoširdžiu pasakojimo būdu, istorijos aiškinimais, netikėtumais ir atskleistomis paslaptimis. Pradėjus gilintis, galima greit pajusti, kad lakoniškame knygos pavadinime – muzikos atlikimas – iš tiesų slypi daugybė susiliečiančių, veikiančių viena kitą meno ir mokslo įdomybių. Temų pasirinkimu, jų sudėstymo forma ir kreipimosi į skaitytoją būdu pats autorius pasireiškia kaip interpretatorius. Štai citata, aiškiai galėjusi būti viena iš šios knygos atsiradimo priežasčių: „L. van Beethovenas 1822 m. sakė J. A. Schlosseriui: Ji (idėja) manęs niekada nepalieka. Ji auga, plečiasi, aš girdžiu, aš matau visą visumos vaizdą. Ji pagimdyta nuotaikos, poetai tai išreiškia žodžiais, o aš – garsais, kurie skamba, triukšmauja ir galiausiai iškyla prieš mane parašytų natų pavidalu" (p. 520). Tai tarytum kvietimas šio kompozitoriaus muzikos atlikėjams eiti tuo kūrybos pažinimo keliu, kurį teko nueiti jam, autoriui, iki kūrinio gimimo. Visoje D. Katkaus knygoje ryškėja kompozitoriaus-kūrinio-atlikėjo-klausytojo-šios knygos skaitytojo kontekstas: visi mąsto apie kūrybos prasmę, suvokia adresatą, išlieka vieni kitiems įdomūs. Mąslus jaunasis atlikėjas, gal pats klausęsis D. Katkaus paskaitų, perskaitęs šią knygą, patikės, kad tik žinių siekimas, nuolatinis gilinimasis į atlikimo teorijos ir istorijos duotybes gali garantuoti jo meninės karjeros modeliavimo kompetencijas, šiuolaikinio muzikos interpretatoriaus teises. Iš tikro knygos skaitytojo amžius nėra apribotas. Ją atsiversti galėtų įsibėgėjęs lankyti mokyklą jaunimas, ji galėtų būti kiekvienos kultūringos šeimos stalo knyga. Joje D. Katkus tarytum klausia: „Ar jūs mėgstate gerą muziką ir iš tikro gerą jos atlikimą?"

Pabaigoje autorius teigia, kad „šimtametė Europos muzikinė patirtis niekada nebus užgožta", kad meno tradicijos, suvokiamos kaip rimtoji muzika, tęstinumą lemia nenutrūkstama istorinė raida.

Optimistinė gaida, muzikos pažinimo ir buvimo joje džiaugsmas – charakteringi šios D. Katkaus knygos bruožai. Ji dedikuota atminimui Mamos, išleidusios jį į muzikos kelią.