Wolfgango Amadeuso Mozarto operų pastatymai Varšuvoje ir Vilniuje 

 

Sausio 27 d. muzikinis pasaulis minėjo Wofgango Amadeuso Mozarto (1756–1791) 270-ąjį gimtadienį, o šių metų pabaigoje, gruodžio 5 d., bus minimos 235-osios kompozitoriaus mirties metinės. Visgi ir 2025-ieji tam tikru požiūriu buvo W. A. Mozarto metai, nes, anot didžiausios pasaulyje klasikinės muzikos duomenų bazės „Bachtrack.com“ paskelbtos statistikos, pernai populiariausias kompozitorius operos scenose buvo W. A. Mozartas! Taip, W. A. Mozartas, ne Giuseppe Verdi ar Giacomo Puccini, užėmę antrą ir trečią vietas. Beje, Piotras Čaikovskis atsidūrė dešimtoje vietoje. 

Kita vertus, W. A. Mozarto populiarumas nėra kas nors stebuklinga – jo muzika, sakytume, yra „klasikų klasika“. Lietuvos kontekste dėmesį atkreipia faktas, kad 2025 m. populiariausia opera pasaulio scenose buvo „Užburtoji fleita“, kuri Lietuvoje iki šiol pastatyta tik kartą ir niekada nebuvo įžengusi į nacionalinę sceną. Galbūt dėl to, kad pas mus ji laikoma kelianti rūpesčių statytojams dėl savito (lyg pasakinio, lyg ir simbolinio) siužeto, todėl nėra ir tokia patraukli publikai kaip kitos dvi populiariausios šio kompozitoriaus operos – „Don Žuanas“ ir „Figaro vedybos“. Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro scenoje šiuo metu rodomas „Don Žuanas“ užima garbingą aštuntą vietą „Bachtrack.com“ statistikoje („Figaro vedybos“ – penktoje vietoje). 

 

Vladimiras Prudnikovas ir Kostas Smoriginas operoje „Don Žuanas“. Vido Černiausko nuotr.

 

Nė nenutuokdama apie būsimo reitingavimo rezultatus, iš gryno teatrinio smalsumo, sausio 2 d. išsiruošiau į Varšuvos Didįjį teatrą pasižiūrėti W. A. Mozarto „Užburtosios fleitos“ – australų režisieriaus Barry Kosky sukurto gana žinomo pastatymo. Jame opera inscenizuojama XX a. pradžios nebyliojo kino dvasia, pasitelkiant animaciją. B. Kosky pastatymo premjera įvyko 2012 m. Berlyno „Komische Oper“ scenoje, ir nuo to laiko jį pamatė daugiau nei 250 tūkst. žiūrovų visame pasaulyje. Spektaklis išties išskirtinis – jis apibūdinamas kaip fejeriškos režisieriaus fantazijos apraiška. 

„Užburtosios fleitos“ premjera Vienoje įvyko 1791 m. rugsėjo 30-ąją, likus dviem mėnesiams iki W. A. Mozarto mirties. Ji buvo parodyta operos libreto autoriaus Emanuelio Schikanederio vadovaujamame Vienos priemiesčio teatre „Theater auf der Wieden“. Kūrinio žanras apibūdinamas kaip zingšpylis: tai dainuojamasis spektaklis su šnekamaisiais dialogais vokiečių kalba, t. y. ta kalba, kuri buvo suprantama žemesnio luomo publikai, lankiusiai priemiesčio teatrą. Siužetas, nors kupinas masoniškos simbolikos (W. A. Mozartas 1784 m. tapo šios ložės nariu), iš esmės paremtas pasakoms būdinga gėrio ir blogio kova, pagrindiniam veikėjui įveikiant išbandymus, kad galiausiai laimėtų gėris. 

B. Kosky kompozitoriaus pasaką inscenizavo pasitelkęs ankstyvąją greito veiksmo kino komediją ir pieštinę animaciją. Pastatymo bendraautoriai yra kūrybinis duetas „1927“ – Suzanne Andrade (koncepcija) ir Paulas Barrittas (animacijos autorius); jie padėjo sujungti ekrano estetiką ir sceninį veiksmą. Spektaklyje paukštininkas prasčiokas Papagenas vaizduojamas lyg Busteris Keatonas, kuris iš sielvarto, kad negali surasti antrosios pusės, pasigeria siurrealistinių rožinių dramblių draugijoje. Nakties karalienė tampa didžiuliu voru (turbūt tai nuoroda į „juodosios našlės“ kanibalizmą), mat jos vyrui karaliui valdant klestėjusią karalystę ji pavertė nakties valdomis. Gėrio jėgoms atstovaujantis karaliaus draugas vyriausiasis žynys Zarastras pagrobia Nakties karalienės dukterį Paminą, kad apsaugotų ją nuo „blogos“ motinos įtakos. Paminą saugantis mauras Monostatas spektaklyje paverčiamas grafą Drakulą primenančiu vampyru, kuris šlykščiai priekabiauja prie merginos. Dėl būdingos juodų plaukų šukuosenos su kirpčiukais ir kostiumo ji panaši į nebyliojo kino žvaigždę Louise Brooks. Vienintelė Paminos viltis – ją išgelbėti pasiryžęs princas Taminas. Kai operos pradžioje prasiskleidžia raudona scenos uždanga, matome baltą ekraną, kuriame, skambant kūrinio uvertiūrai, prasideda animacinių personažų nuotykiai.  

Savitą žvilgsnį į „Užburtąją fleitą“ galbūt lėmė ir režisieriaus kilmė – Berlyne daugelį metų dirbantis australų menininkas save vadina „Rytų Europos kokteiliu“ dėl šeimos šaknų, kuriose susipynusios žydiškos, baltarusiškos, rusiškos, lenkiškos ir vengriškos šakos. B. Kosky yra pastatęs nemažai klasicizmo ir baroko epochos operų, tad mitiniai ar pasakiniai siužetai jam nėra naujiena. „Užburtosios fleitos“ logika yra pasakinė, todėl atvira netikėčiausioms interpretacijoms. Vieniems tai atrodo trukdis sukurti dramaturginiu požiūriu rišlų pastatymą, o kitiems – kaip šiuo atveju – tai tampa galimybe pafantazuoti. B. Kosky su kolegomis sukūrė stilingą spektaklį apie vienatvės baimę: čia niekas nenori būti vienišas ir ieško meilės. 

„Užburtoji fleita“ Varšuvos teatro repertuare atliko panašų vaidmenį kaip „Traviata“ mūsų nacionalinėje scenoje – tai šventinis naujametinis spektaklis (nors ir nerodomas gruodžio 31 d.). Operoje dainavo aukšta vokaline kultūra pasižymintys solistai: Paminą – sopranas Magdalena Kuźma, Taminą – tenoras Francesco Lucii, Nakties karalienės partiją virtuoziškai ir nepriekaištingai atliko koloratūrinis sopranas Katarzyna Drelich, Zarastrą dainavo bosas Remigiuszas Łukomskis, Papageną – baritonas Szymonas Komasa, jo mylimąją Papageną – sopranas Gabriela Stolińska. Gerai pasirodė ir kiti dainininkai. Dirigavo Izraelio ir JAV dirigentas Nimrodas Davidas Pfefferas. 

Sausio 16 d. klausiausi LNOBT rodomos W. A. Mozarto operos „Don Žuanas“. Dar kartą pamatyti beveik prieš metus šio teatro scenoje pastatytą spektaklį paskatino debiutai: Don Žuaną pirmą kartą dainavo mūsų žymusis bosas-baritonas Kostas Smoriginas, Doną Otavijų – tenoras Mindaugas Jankauskas, Doną Elvyrą – jaunosios kartos sopranas Austėja Zinkevičiūtė. O ir pats anglų režisieriaus Johno Fulljameso pastatymas yra toks, kurį mielai renkiesi pasižiūrėti dar kartą. Tam tikra atsainia elegancija spektaklis sklandžiai įsipaišo į europinių scenų „postmodernistinę“ W. A. Mozarto inscenizavimo srovę, kai operos statomos kiek įžūliai. Šis urbanistinės dvasios pastatymas yra bendras LNOBT, Graikijos nacionalinės operos, Danijos karališkosios operos ir Geteborgo operos darbas. Veiksmas čia perkeliamas į šiuolaikinį viešbutį, kuriame vyksta ir vestuvės, ir beveik laidotuvės (Komandoro mirtis). Į viešbutį kaip keliauninkė atvyksta Don Žuano nuvilta Dona Elvyra, čia įvyksta ir keršto aktas nedorėliui. 

„Don Žuane“ jau nebematome „Užburtosios fleitos“ pasakos, skirtos „liaudiškam“ pasilinksminimui. Spektaklyje dainuojama itališkai (Lorenzo Da Ponte libretas; originalus kūrinio pavadinimas yra „Il dissoluto punito, ossia il Don Giovanni“ – „Nubaustas paleistuvis, arba Don Žuanas“). Ši opera buvo skirta aukštesnio luomo publikai, premjera įvyko 1787 m. Prahoje. Tačiau tai nėra didinga tragedija kaip XIX a. didžiosios operos. „Don Žuano“ žanras – „dramma giocoso“ („linksmoji drama“), kurios tikslas yra pamokyti žiūrovus moralės, parodyti dorovingo gyvenimo principus ir nemoralaus elgesio blogybes. 

Don Žuanas – spalvingas personažas. Kokį jį sukūrė K. Smoriginas? Jau ne kartą dainavęs šią partiją, prieš debiutą LNOBT solistas sakė, kad prie W. A. Mozarto grįžo „sunkiai“: „Susidūriau su tikru iššūkiu. Juos labai mėgstu, kadangi nesvarbu, ar atlikėjas jaunas, ar jau su patirtimi, jam iššūkiai yra labai reikalingi. Dažnai sakoma, kad dainuojant Verdį, Puccinį ar Wagnerį prie Mozarto grįžti neįmanoma: vis dėlto įmanoma, nors galbūt ir kitaip nei anksčiau.“ (Citata iš opera.lt.)

K. Smoriginą girdėti teko ne kartą, taip pat ir W. A. Mozarto operose. Naujausias jo debiutas buvo sklandus – atrodo, dainininkui nė nereikėjo daug vaidinti, sceninės organikos šiam solistui duota su kaupu. Dainavimas itin muzikalus, mocartiškas – be regimų pastangų. Mano galva, papildomų spalvų atliekamai partijai suteikia K. Smorigino balso tipas – bosas-baritonas, kuris lemia skambesio sodrumą. Vertėtų pridurti, kad Komandorą tą vakarą dainavo Vladimiras Prudnikovas, jau gana retai pasirodantis scenoje. V. Prudnikovas yra K. Smorigino vokalo dėstytojas, ne tik jį mokęs studijų metais, bet ir ilgai konsultavęs vėliau. K. Smoriginas jį vadina savo „operos tėčiu“. Tad buvo smagu žiūrėti į jųdviejų sceninį duetą. 

Tris Don Žuano mylimąsias įtaigiai tiek aktoriniu, tiek dainavimo požiūriu įkūnijo Ona Kolobovaitė – Dona Ana, Lina Dambrauskaitė – Cerlina ir, kaip minėta, debiutavusi A. Zinkevičiūtė – Dona Elvyra. Ji taikliai suvaidino Don Žuaną persekiojančią paliktą mylimąją, siekiančią keršto. Atliekamose virtuoziškose arijose ir ansambliuose buvo girdėti geras solistės vokalinis pasirengimas, ausį glostė gražaus tembro balsas. Donos Anos sužadėtinį Doną Otavijų pirmą kartą dainavęs M. Jankauskas sukūrė derantį sceninį duetą su O. Kolobovaite, tembriškai derėjo ir jų balsai. Don Žuano tarną ir sėbrą Leporelą įkūnijo Tadas Girininkas: man atrodo, kad tai vienas iš ryškiausių pastarųjų metų solisto vaidmenų. Mazetą – Cerlinos vyrą – vykusiai padainavo ir suvaidino jaunosios kartos solistas Mindaugas Tomas Miškinis. Spektaklį dirigavo Martynas Staškus. 

A. Mozartas pagal apibrėžimą turi patikti daugumai, nes yra vienas populiariausių klasikos kompozitorių, tačiau ne kiekvienas jo koncertinio kūrinio, operos atlikimas būna įsimintinas ar ką nors pasako klausytojams ir žiūrovams. Vis dėlto aptartus pastatymus rekomenduočiau kitiems ir pati dar bent kartą pamatyčiau. Nes W. A. Mozarto kūriniai, siejami su skaidrumu, paprastumu, kartais net naivumu, savyje turi ir daug gelmės, į kurią šie du spektakliai sugeba panardinti.