Žibuoklė Martinaitytė. Niujorkas. Kompozitorės dienoraščiai (12)

Niujorkas garsėja kaip niekuomet nemiegantis miestas. Ir iš tiesų metro juk veikia ištisą parą, tad bet kuriuo metu galima nukeliauti, kur tik norisi. Daug ką įmanoma surasti ir naktį, tik reikia žinoti, kur ieškoti. Kamuojamam alkio 3-ią valandą nakties galima susirasti japonišką restoraną, staiga vidurnaktį užėjus norui apsikirpti ar pasidaryti manikiūrą –­ nuvažiuoti į ištisą parą veikiantį grožio saloną, o norinčių tiesiog pabūti tarp žmonių – visuomet laukia gyvybingas ir gausybės reklamų apšviestas Times skveras, kur net ir naktį būna taip šviesu, jog galima skaityti. Nors ir nemiega, miestas naktimis pastebimai sulėtėja, kartu su po jį klajojančiais somnabulais ar jį sapnuojančiais gyventojais.

Symphony Space salė. Žibuoklės Martinaitytės nuotrauka

Sapnuoti kartu su garsais, o gal ir pamiegoti, pakvietė devynių valandų trukmės vasario 1 d. Symphony Space salėje įvykęs šiuolaikinės muzikos maratonas „Music of Now: Rapid Ear Movement (REM)". Intriguojantis pavadinimas perfrazavo vieną iš miego fazių – greitų akių judesių (Rapid Eye Movement), pervadindamas ją greitais ausų judesiais. Žinia, REM miego fazei, kurios metu pagreitėja smegenų kraujotaka ir atsiranda nereguliarus širdies ritmas, būdingi ryškaus turinio ir vaizdo sapnai. Analogijų su spalvingu sapnų pasauliu netrūko ir maratone, kupiname įvairiausių muzikinių scenarijų, racionalių ir iracionalių interpretacijų, tikėtinų bei nepaaiškinamų garsinių įvykių. Maratonas apėmė ne tik koncertus, bet ir pokalbius su kompozitoriais apie kūrybinį impulsą, dažnai gimstantį sapnuose, bei mokslines diskusijas, nagrinėjančias miego fazes. Visi renginiai buvo tematiškai sugrupuoti –­ jauniausieji kūrėjai ir atlikėjai pristatyti dalyse „Sapnuoti ateitį" ir „Rytdienos kompozitoriai", kameriniai opusai dalyse „Sapnas –­ tai vieniša kelionė" ir „Elektriniai sapnai", taip pat buvo galima „Sapnuoti Shakespeare'ą" su vokaline jo tekstų interpretacija arba atrasti kolektyvinės pasąmonės energiją „Atsiminimuose ir vizijose", kur skambėjo Kaijos Saariaho styginių kvartetas „Terra Memoria" ir Meredith Monk bei jos vokalinio ansamblio atliekami kūriniai. Klausantis muzikos salėje tvyrojo beveik absoliuti tamsa, išskyrus migdančiomis spalvomis apšviestą sceną, tad prireikė laiko pastebėti, kad dauguma klausytojų snūduriuoja, o gal net ir miega. Bent jau šiuo retu atveju toks elgesys atitiko gal ne organizatorių lūkesčius, bet renginio koncepciją. Klausytojai nesibaimindami galėjo „legaliai" miegoti, t. y. daryti tai, apie ką daugybę kartų svajojo, bet taip ir neišdrįsdavo apšviestose koncertų salėse. Skambėję kūriniai nejučiomis kvietė ieškoti sąsajų su sapnais ir, žinoma, jų visuomet atrasdavau –­ šizofreniškoje Marthos Mooke kompozicijoje „REM" elektriniam altui garsinių įvykių gausa priminė košmarą, Kaija'os Saariaho „Dreaming Chaccone" violončelei solo barokinės muzikos formavimo principai žadino aliuzijas su sapnuojamais praeities įvykiais, o kompozitorės Du Yun „Slow Portraits" vaizdai kėlė asociacijas su perdėtai sulėtintais somnabuliškais judesiais. Dalyvaujantieji šiame ištisą dieną trukusiame maratone ne kartą peržengė ribą tarp būdravimo ir miego būsenų, nuspalvintų netikėtais akustiniais įvykiais.

Į tikrovę sugrąžino jau antrus metus rengiamas kamerinių operų festivalis „Prototype", pristatęs 5 niujorkiečiams negirdėtas ir nematytas operas. Kompozitorių vizijos, įkūnytos apčiuopiamais ir regimais pavidalais, stebino plačiu tematiniu spektru – nuo moters padėties musulmoniškoje visuomenėje iki supermarketo pardavėjų kasdienybės. Sausio 8–19 dienomis vykęs festivalis ne tik prodiusavo naujas operas, bet ir pasikvietė kitų operos projektų. Tarp kurių „Urban Arias" trupės pastatyta „Paul's Case" arba Linos Lapelytės opera „Geros dienos". Išsibarsčiusios po visą miestą, operos buvo atliekamos 4–5 vakarus iš eilės, tad net ir mažose salėse vykę spektakliai galėjo sutalpinti visus norinčius juos pamatyti. Žiūrovų susidomėjimo tikrai netrūko, nes festivalis jau spėjo užsitarnauti reputaciją, užtikrinančią pristatomų projektų aktualumą bei gerą operų pastatymą. Be viso kito, festivalio prodiuserė Beth Morrison visuomet stengiasi užmegzti tiesioginį ryšį su žiūrovais – kiekvieną festivalio operą lydėjo pokalbiai su kūrėjais ar diskusijos apie operose pristatomas temas, taip pat klausytojai galėdavo pabendrauti su atlikėjais ir kompozitoriais neformalioje aplinkoje prie taurės vyno. Šios, regis, nereikšmingos smulkmenos visgi palieka žiūrovams malonų įspūdį ir priartina juos prie dažnai kritikuojamos kaip „elitinės ir paprastam žiūrovui nesuprantamos" muzikos. Žinoma, operos žanras jau savaime suponuoja būtiną komunikavimą su klausytoju, dažniausiai pasiekiamą per siužetą ir tekstą. Kaip ne vieną žiūrovą sujaudinusi indų kilmės amerikiečių kompozitorės Kamalos Sankaram opera „Thumbprint", užkabinusi skaudžią, tačiau šiomis dienomis vis dar aktualią temą – moters priespaudą ir žiaurumą prieš ją islamo kultūros pasaulyje. Pagrįsta tikra istorija apie beraštę moterį, kuri gelbėdama brolį paaukoja save ir po grupinio išprievartavimo išdrįsta ieškoti teisybės užuot nuėjusiu tradiciniu keliu ir nusižudžiusi dėl savo suterštos garbės, ši emocionaliai stipri ir išraiškinga muzikine kalba pasižyminti opera sujungė indiškos muzikos tradiciją su vakarietiškąja. Kompozitorė ir pagrindinio vaidmens atlikėja, melizmatiškai išdainuodama visas savo kančias ir aistras, kūrė įtaigų moters, kovojančios už savo teises, vaidmenį. Ornamentinis dainavimas, besisukantis aplinkui stabilų harmoninį pagrindą ir beveik visuomet girdimą stiprų ritminį piešinį, galbūt dėl savo indiškų melodinių intonacijų kažkodėl kėlė asociacijas su Bolivudo filmais, kur herojai dalijasi savo emociniais pergyvenimais, išsamiai juos apdainuodami ir dar pasitelkdami šokio judesius. Operoje netrūko puikių solinių numerių ir tiesiog pasigėrėtinai atliktų vokalinių tercetų ar kvartetų. Visgi spalvingas ritmingos muzikos mišinys paliko pabirų epizodų įspūdį, taip ir nesugebėjusių sukurti darnios architektūrinės visumos. Daug vientisesnės dramaturgijos bei įgyvendinimo buvo Niujorke pirmą kartą rodyta lietuviška opera „Geros dienos", sulaukusi nemažai žiūrovų simpatijų bei spaudos dėmesio. Galima tik pasidžiaugti lietuviškos meninės produkcijos kokybe, puikiai atitikusia bendrą festivalio kontekstą. Idėjos bei muzikinės išraiškos vientisumu pasižymėjo ir sausio 12 d. teatre „Here" matyta amerikiečių kompozitoriaus Gregory'o Spearso opera „Paul's Case" („Paulio atvejis"). Tiesa, ji sukėlė kiek dviprasmiškus jausmus – viena vertus, harmoninga ir džiaugsminga muzikinė kalba užliūliavo smegenis, kviesdama mėgautis „gražiai skambančiomis" kvintinio ir tercinio pagrindo harmonijomis ir iš tiesų taip formuodama gana savitą ir atpažįstamą p ostminimalistinės stilistikos kompozitoriaus braižą, o kita vertus – vis kirbėjo klausimas, ar šis veikalas prisideda prie operos žanro raidos. Galbūt klausimas ir nereikalingas. Ypač prisimenant nuolat užliejančias šviesaus džiugesio bangas, išgirdus nenuilstamai besiliejančių, kaip laikrodžio rate besisukančių ir vis grįžtančių melodijų ratą. Šviesių modusų harmonijos pagrindas išliko stabilus, nepriklausomai nuo siužeto pokyčių. Vokalinės linijos, konsonansiškai besiderinančios su spalvinga orkestruote ir tik dramatiškais momentais suskambančios disonansiniais intervalais, kartkartėmis savo melizmomis priartėdavo prie baroko muzikos stilistikos, tuo šiek tiek apsunkindamos dainuojamojo teksto suvokimą. Net ir nesuprantant visų žodžių, siužetas buvo gana aiškus –­ tai istorija apie nepritapėlį ir keistuolį paauglį, žūtbūt trokštantį išsiveržti iš banalios gyvenamosios terpės ir galiausiai pavagiantį pinigus, kad pabėgtų į Niujorką. Praleidęs mieste vieną parą ir suvokęs savo nusikaltimo padarinius, nusižudo. Tiesa, kadangi opera –­ kamerinė, tai didesnioji veiksmo dalis įvykdavo ne scenoje, o klausytojų vaizduotėje. Maža erdvė taip pat kūrė intymią atmosferą, kur žiūrovai, sėdėję abiejose pailgos scenos pusėse, tapo netiesioginiais veiksmo dalyviais, galėdami stebėti net menkiausią atlikėjų veido raumenų pokytį ar dažnai sulaukdami tiesiai į juos nukreipto pagrindinio veikėjo (dainininkas Jonathanas Blalockas) žvilgsnio. Ši opera buvo vienas iš tų retų atvejų, kai išėjus po spektaklio atmintyje vis sukosi motyvų pynės ir prašyte prašėsi išdainuojamos. Galbūt todėl, kad operos melodiniai fragmentai nuskambėdavo daugybę kartų, sugrįždami vis atnaujintais pavidalais. Pastebėjau, jog daugelis klausytojų švelniai šypsodamiesi niūniavo ką tik girdėtų melodijų nuotrupas. Ką gi, patirtas malonumas išklausius operą visgi neatsakė į klausimą apie tai, kokia jos vieta bendresniame istoriniame kontekste. Šiuo atveju bergždžios būtų žanro atnaujinimo paieškos. Apėmė panašus jausmas, kaip pažiūrėjus gerą holivudinės produkcijos filmą, nors ir paveikiai pasakojantį įdomią bei jaudinančią istoriją, bet iš esmės pagamintą pagal jau patikrintą meninių formulių receptūrą. Sausio 13 d. Roulette salėje matytos Jonathano Bergerio vienaveiksmės operos „Theotokia" ir „The War Reporter" („Karo reporteris") paliko blankoką įspūdį tiek gerokai pasenusia muzikine išraiška, tiek ir savo tematika – operos „Theotokia" pagrindinis veikėjas išgyveno šizofreniškas proto būsenas, o kitoje operoje –­ karo fotoreporterio patyrimai buvo atskleidžiami ne sceniniu veiksmu, o dainuojamaisiais tekstais. Jie, beje, dažniausiai buvo sunkiai girdimi, kaip ir kitose festivalio operose, kur instrumentiniai ansambliai grojo scenoje kartu su dainininkais, kartkartėmis juos akustiškai užgoždami.

„Paul’s case“. Noah Stern Weber nuotrauka

Paklajojus po operų vizijų pasaulį vėl norėjosi sapnuoti savus sapnus, sužadintus grynosios, instrumentinės muzikos. Tai buvo galima padaryti Alano Gilberto diriguojamo Niujorko filharmonijos orkestro koncerte sausio 7 d., kur viena koncerto dalis buvo skirta išskirtinai šiuolaikinei muzikai. Niujorko filharmonijos orkestras nuolat užsako naujus kūrinius ir atlieka dabar gyvenančių kompozitorių muziką. Kiekvienas koncertas paprastai kartojamas 3–4 vakarus iš eilės, tad naujieji opusai nuskamba ne tik vieną vienintelį kartą, o atlikėjai turi progą labiau įsigilinti į naują kūrinį ir atrasti vis naujų interpretacijos dimensijų. Tą vakarą nuskambėjo Christopherio Rouse'o efektingai suinstrumentuotas, tačiau gana klasikinės formos kūrinys „Rapture" ir Magnuso Lindbergo Koncertas fortepijonui ir orkestrui Nr. 2. Pastarasis, su įkvėpimu atliktas pianisto Yefimo Bronfmano, pasižymėjo tirštų prisodrintų harmonijų akordais ir daugiapakopėmis emocinėmis kulminacijomis, jau tapusiomis atpažįstama autoriaus braižo ypatybe. Na, o pianistą Y. Bronfmaną dar buvo galima išgirsti mažiau tradicinėje aplinkoje – Greenwich Village rajone esančiame klube SubCulture, kur sausio 13 d. jis atliko šiuolaikinę kamerinę muziką.

Vokalinės muzikos mėgėjai turėjo galimybę išgirsti Hilliardo ansamblio paskutinį koncertą Niujorke, įvykusį sausio 22 dieną Metropoliteno muziejaus egiptietiškoje Denduro šventykloje. Po 40-ies gyvavimo metų ansamblis nusprendė baigti savo kūrybinę veiklą. Galbūt todėl koncertas, kur skambėjo Hilliardo ansambliui įprastas senovinės ir dabartinės muzikos derinys, dvelkė kiek nostalgiška nuotaika. Savo muzikine vizija džiuginęs klausytojus ir palikęs daugybę įrašų, ansamblis užleidžia sceną naujiems vardams, kurių bent jau Niujorke tikrai netrūksta. Kad ir 2009 m. įkurtas ir jau spėjęs išgarsėti vietinis vokalinis oktetas „Roomful of Teeth", atliekantis šiuolaikinę muziką ir šįmet gavęs Grammy apdovanojimą kamerinio ansamblio kategorijoje.

Išėjus po koncertų visuomet rūpi paklaidžioti po naktinį miestą. Juolab kad nereikia „gaudyti" paskutinio metro, važiuojančio namo, tad laiko galima nebeskaičiuoti. Kaip sako prancūzų rašytoja Simone de Beauvoir, „Niujorko ore tvyro kažkas, kas padaro miegą nereikalingą".

„Thumbprint“. Noah Stern Weber nuotrauka