Oponavimas muzikiniam akademizmui, nusigręžimas nuo „grynosios muzikos“, nestandartinių kūrybos pavyzdžių rašymas yra šiuolaikinės muzikos kūrėjų siekiai. Klausytojai, išsisukinėdami nuo mėginimo pažinti modernųjį meną, ieško įvairiausių pasiteisinimų. Vienas iš tokių – laiko trūkumas, deja, tolinantis juos nuo galimybių išvysti scenoje grojant, pavyzdžiui, trigubą H. Berliozo simfoninį orkestrą. Tada kyla klausimai: gal nereikia griežtai nustatytų renginių datų? Kas nutiktų, jei būtų atsisakyta koncerto sąvokos, o scena neatliktų tokio svarbaus vaidmens?
Vis dažniau žodį „koncertas“ keičia „seansas“. Ir ne be reikalo. XX–XXI amžių menas koncentruojasi į klausytojo psichologinius potyrius – nesvarbu, ar jie susiję su esamo objekto mėgavimusi, ar bjaurėjimusi. Svarbiausia – sukrėsti suvokėją. Šiuolaikiniams kompozitoriams neįdomu kiekvieną savaitę į didžiąsias filharmonijų sales sukviesti mases žiūrovų, kurti opusus, atitinkančius melomanų skonį. Autoriai keičia požiūrį ir į kūrinio pateikimo formą. Dėmesys kreipiamas į specialias atlikimo sąlygas, kurios reikalauja didesnio gilinimosi į salių akustiką, apšvietimą. Dažnai naudojamos technologijos, ypač norint vizualizuoti muziką. Seansuose autorių darbai išvysta šviesą tik geriausiai jų idėjas įprasminančiais būdais, neįprastai paliečiančiais suvokėjų pasąmonę.
2012 m. lapkričio 19 dieną Vilniuje esančiuose Kompozitorių namuose įvyko naujų garso ir vaizdo plokštelių pristatymas. Tarp šių įrašų leidinių pasirodė ir kompaktinė vaizdo plokštelė „Seansas: Atsargiai – premjera!“, puikiai prisitaikanti prie šiandienio žmogaus gyvenimo tempo. Šį DVD galima žiūrėti ir klausytis bet kuriomis sąlygomis, nereikia įnirtingai mąstyti, kaip surasti laiko nueiti į vieną ar kitą renginį. Pasak muzikologės Beatos Baublinskienės, rašiusios šio leidinio knygelę, jį galima žiūrėti laisvalaikiu namuose – garso ir vaizdo įrašo kokybės standartus atitinkantis seansas papuoš vakarienę su svečiais. „70 minučių plokštelė netgi tiktų intelektualios kavinės ar klubo aplinkai – užuot šurmuliavusi pabodusių popkoncertų fone, menui neabejinga publika galėtų paįvairinti savo muzikinį meniu įvaizdintos naujosios muzikos įrašu. Toks darbas įrodo Kompozitorių sąjungos norą suteikti visuomenei plačias galimybes domėtis šių dienų kūryba. Šio projekto idėjos nenutolsta nuo žmogaus kasdienybės ir turi išliekamumo vertę. Verta paminėti – toks neakademiškas ir kiek rizikingas kompozicijų pristatymas susijęs ir su tam tikra proga. DVD pagrindą sudaro 2011 m. gegužės 14 dieną Vilniaus kongresų rūmuose įvykęs „įvaizdintos muzikos“ koncertas, kuris buvo skirtas Lietuvos kompozitorių sąjungos 70-mečiui. Sumanymas buvo netikėtas – pažymėti įtakingos kultūros organizacijos jubiliejų neformaliai ir šiuolaikiškai. Lietuvos kompozitorių sąjunga, šiandien vienijanti 103 kompozitorius ir 65 muzikologus, tikrai galėtų sau leisti surengti rimtą akademišką jubiliejų su simfoninės muzikos koncertu, sveikinimų kalbomis ir didelėmis raudonų rožių puokštėmis. Tačiau staiga vietoj koncerto atsiranda sąvoka seansas, o 70 minučių skambantys septynių kompozitorių kūriniai virsta savotišku garso takeliu Džiugo Katino ir Grėtės Krivickaitės videomeno darbams“ (Beata Baublinskienė; citata iš DVD lankstinuko).
Projektas pasirodė praėjusiais metais, tačiau vis dar yra naujausiųjų sąraše. Todėl įdomu būtų į jį pažvelgti iš arčiau.
Pirmiausia dėmesį patraukia videomenininkų, kompozitorių bei simfonijetės tipo instrumentinio ansamblio muzikantų (Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro artistai) ir dirigento Vaclovo Augustino bendradarbiavimas. Visuose septyniuose naujuose ar specialiai aranžuotuose darbuose – Fausto Latėno „Defragmentacija“, Zitos Bružaitės Sonetas-I, Gintaro Sodeikos „Post Mortem“, Vaclovo Augustino „Atminties laivas“, Giedriaus Puskunigio „Asmik Pavana“, Lino Rimšos „Paliekant“ bei Algirdo Martinaičio „Skirtingi šeškai“ – stengiamasi palaikyti artimą ryšį tarp gyvai atliekamos muzikos ir ekrane rodomų parengtų vaizdų. Visų septynių kompozitorių kalbėsena yra skirtinga ir jų kūriniai darnią visumą šioje programoje sudaro ne dėl tarpusavio panašumo, o dėl kontrastų. Mąstant apie kompozicijų skirtumus, galima suvokti, kaip įvairios jų idėjos lėmė vaizdinių ir garsinių procesų santykių kaitą visame projekte. Toliau bus koncentruojamasi į autorių reiškiamas mintis, kas yra svarbu, aptariant kiekvieno kūrinio videomeno ir šiuolaikinės muzikos santykio kūrimą.
Fragmentai. Kompozicijoje „Defragmentacija“ (2011 m.) pastebimas kompozitoriaus Fausto Latėno polinkis į šokio stichiją. „Tai ne koncertinė, o meditacinė muzika. Meditacijos pagrindas yra ritminė monotonija, todėl kiekvienas ritmo fragmentas, apibrėžtas tam tikra tempo nuoroda, gali būti kartojamas nenustatytą laiko atkarpą. Labiausiai šie fragmentai būtų paveikūs, jei skambėtų keletą ar daugiau valandų tam tikroj performanso aplinkoj, kur instrumentinė sudėtis kistų ir būtų pati įvairiausia (nuo etno iki elektronikos). Sąlygiškas kūrinio pavadinimas –­ kompiuterinis terminas defragmentation, kurį aiškinčiau kaip vidinės darnos atkūrimą“ (Faustas Latėnas). Penkių nedidelių dalių kūrinio muzika yra grįsta skirtingais ritmo fragmentais. Pirmosios trys dalys išsiskiria savitais monotoniškais ritminiais motyvais. Vėliau visa tai perauga į jokio kapoto ritmo ir akcentų neturinčią vientisą ritmo formulę. Kūrinyje įvyksta progresas –­ nuo pavienių ritminių motyvų iki sukimosi įspūdį turinčios muzikinės medžiagos. Toks muzikos skaidymas į detales turi įtakos vaizdo medžiagai, kurioje nuolat rodoma šachmatų lenta ar jos įvaizdžiai. Vėliau visa tai tampa besisukančiomis juodmargėmis karvėmis. Šie gyvuliai savo kailių spalvomis siejasi su minėta šachmatų lenta, o jų sukimasis ratu yra reakcija į muziką, primenančią šokio siautulį.
Atmosfera. Zitos Bružaitės Soneto-I (2002/2011 m.) versija kuria žiemos impresiją, susitelkia į vasario jūros kvėpavimą. Kūrinio atmosfera kupina atšiaurių vėjų ir net vienatvės jausmų. Pastebimas kompozitorės gebėjimas opusą kurti iš vienos ląstelės. Kūrinys turi branduolį-motyvą, iš kurio ir išauginama miniatiūra. Motyvas yra nuolat kartojamas, tačiau kitaip nei Fausto Latėno kūrinyje – Zita Bružaitė atsisako monotonijos. Jos išvengiama žaidžiant tembrais arba kūrinyje įterpiant džiazo improvizacijos epizodų. Videomenininkus Soneto-I muzika inspiravo, kaip rašo Beata Baublinskienė, „ekologijos tematikai su gotišku grėsmės atspalviu. Fantastiniai plikų medžių kontūrai driekiasi bekraštėje upėje ar vandenyne, kol galiausiai iš pilkumos išniręs milžiniškas laineris atplukdo mus prie kranto: aidint moteriškam kompozitorės balsui ekrane išvystame tuščių namų griuvėsius“.
Nejauki ir kiek bauginanti atmosfera – muzika, o ypač ekrane rodomais vaizdais – kuriama Gintaro Sodeikos „Post mortem“ (2011 m.). Kūrinį pradeda vandens lašėjimo į klozetą vaizdas. Vandenį nuleidus į „anapus“ ir išskridus su debesis skrodžiančio lėktuvo propelerio gausmu, iš paukščio skrydžio yra žvelgiama į žemę – arimus, gyvenvietes, – samprotauja B. Baublinskienė. Toliau ji rašo: „Nuo lašančio vandens garsų, lėktuvo gausmų yra pereinama į atvirame kosmose pasigirstantį rytietiškos (gal muedzino) maldos skambėjimą, kurį palydi elektroninė muzika. Erdvėlaivis, dangaus kūnai, žvaigždžių spiečiai paklūsta klubinės muzikos pulsui, kas vis dėlto primena krišnaitų mantras.“ Muzikos fragmentas, kai pasigirsta rytietiškai muzikai artimas dainavimas (vyriškas balsas), pasižymi meistrišku komponavimu. Dainuojamos slinktys neturi jokių aiškių struktūrų, jos tiesiog hipnotizuoja klausytoją. Vėliau, suintensyvėjus elektroninės muzikos garsams, tik retkarčiais naudojama muedzino maldos melodija visiškai supainioja suvokėją. Atsiranda efektas – regis, tas vyriškas balsas skamba net ir ten, kur jo nėra. Tokia hipnozė ypač pildosi tuomet, kai įrašas stebimas ir klausomas vienumoje. Gintaro Sodeikos kompozicija bene geriausiai reprezentuoja seansą. Ji tikrai suteikia neįprastus pojūčius.
Konkretybės. Dar vienas – be Soneto – šiam projektui aranžuotas kūrinys – Vaclovo Augustino „Atminties laivas“ (1983/2011 m.). Jame jau nebėra jokių fragmentų ar tam tikros atmosferos kūrimo. Tai kronikos „Tarybų Lietuva“ vaizdų pynė, lydima populiariosios ir klasikinės muzikos mišinio. „Atminties bangomis sugrįžti ten, kur iš tikrųjų jau niekada negrįši“ – šią kompozitoriaus idėją įtaigiai atskleidžia juodai-baltame ekrane vaizduojamas to meto visuomenės gyvenimas, sunkus kasdienis darbas. Vaizdai yra konkretūs, o dar labiau juos įsisavinti padeda roko muzikos skambesys. Beje, šiame opuse pastebimas išskirtinis kompozitoriaus ir choro dirigento Vaclovo Augustino bruožas – gebėjimas chorinės muzikos įgūdžius perteikti instrumentinėje kūryboje. Instrumentų partijos yra vokalinio pobūdžio – dauguma jų galima padainuoti.
Giedriaus Puskunigio „Asmik Pavana“ (2009/2011 m., skiriama Asmik Grigorian) taip pat grindžiamas aiškiai dėstomomis mintimis. Tas atsiskleidžia muzikos komponavimo principuose bei vaizdo medžiagoje. Kūrinys išsiskyrė iš bendro projekto konteksto. Dabartiniame muzikiniame pasaulyje kurti romantinio stiliaus, sodrios ir statiškos akordikos perpildytą opusą, kurį dar lydi ekrane vaizduojami romantiškai išdidintas dainuojančios Asmik Grigorian veidas, reikšmingai rodomi smuikai, kanklės ir kiti instrumentai – yra labai drąsu. O dar ta didinga gamta ir lėtai nuo vėjo linguojantys medžiai! „Asmik Pavana“ tikrai turi pasisekimą, nes visi išsikelti uždaviniai buvo atlikti profesionaliai ir tiksliai.
Abstrakcija. Visiška priešingybė Vaclovo Augustino bei Giedriaus Puskunigio kompozicijoms yra Lino Rimšos „Paliekant“ (2011 m.). Nuo pat kūrinio pradžios ir iki pabaigos suvokėjas turi mąstyti pats. Linas Rimša naudoja elektroninio acid džiazo tėkmės bei nekeliamo telefono ragelio signalų polifoniją. Tai žadina smalsumą ir poreikį ieškoti užslėptos prasmės. Verta pabrėžti, kad šiame kūrybos pavyzdyje santykis tarp videomeno ir muzikos, palyginti su kitais projekto kūriniais, yra pats gyviausias. Vaizdas ypatingai seka muzika. Vizualinis minimalizmas – šviesos blyksnių ir įvairių skaičių kombinacijų mirguliavimas – sutampa su bene visais skambančiais garsais. Tiesa, kompozitorius naudoja daugybę akcentų, kuriais ir remiasi videomenininkai. O klausimas – „ar ekrane išsikristalizavę skaičiai yra telefono numeris, kuriuo kažkam kažką paliekant jau niekuomet nebus įmanoma prisiskambinti“ (Beatos Baublinskienės pastebėjimas), taip ir lieka neatsakytas. Matyt, čia galimos net kelios interpretacijos.
Autoironija. Algirdo Martinaičio „Skirtingi šeškai“ (2011 m.) yra tikra paties kompozitoriaus kūrybinio proceso pašaipa. Nors visų projekto autorių kūryba susijusi su teatru, kinu ir vaizduojamaisiais menais, visuomet teatrališkai veikti nusiteikęs kompozitorius Algirdas Martinaitis šioje srityje gali ant galvos užsidėti karūną. Kūrinio atlikimo (gyvo seanso) metu autorius pats vaidino scenoje – vartė partitūrą, judesiais reaguodamas į muzikoje esančius visus staigius posūkius ir pan. – bandė išreikšti savo kūrybinius apmąstymus. Galiausiai ir ekrane buvo galima išvysti patį kompozitorių. Na, o šeškai (vieno jų – stambiu planu rodomas pasturgalis), galima manyti, yra ydų kupinų asmenybių įvaizdžiai. Tokie „sugyvulėję“ žmonės visus laiko po padu, o gal net ir po pasturgaliu. Algirdas Martinaitis mini lietuviškuosius šeškus esant kitokius nei amerikietiškieji. Tačiau, kad ir kaip ten būtų, jie visi kandžiojasi. Verta pagirti už vaizdais neperkrautą video medžiagą. Kadangi kūrinys išsiskiria intensyvia muzikine kaita, nuolat kartojamos tos pačios kompozitoriaus mimikų nuotraukos neblaškė žiūrovo.
Projektas atskleidė, kokia įvairi ir originalių sumanymų kupina yra dabar komponuojančių lietuvių muzikos panorama. Tikėkimės, kad ateityje prieš kiekvieną kūrinį prasisukanti nebyli, sekundes iki pradžios skaičiuojanti užsklandėlė rodys dar daugiau nei 70!