Tęsinys. Pradžia 16-ame numeryje

Elektronika kaip priemonė

Muziki niai opusai, kuriuose elektronikos galimybės taikomos kokiam nors tikslui pasiekti, pastebimi antrajame koncerte (balandžio 3 d.). Tokios yra dvi kompozicijos. Pirmoji, taip pat premjera – Ramūno Motiekaičio „Neprisibeldžiu į tave". Girdime daugybę įvairiausius tembrus išgaunančių mušamųjų, kuriuos sukuria elektronika. Atsiveria plačiausia mušamųjų instrumentų spalvų paletė. Kai kurių tembrų skirtumas vos regimas, itin subtilus. Kūrinyje ryškus tylos aspektas, padedantis įprasminti kiekvieną išgaunamą garsą. Tylos intarpai, atskiriantys garsus, leidžia geriau jais pasigėrėti.
Kitas pavyzdys – kiek anksčiau (2009) sukurta Vykinto Baltako „ri" sopranui ir elektronikai. Šiame kūrinyje elektronika yra tik technologinė priemonė. Vokalistė dainuoja gyvai, o norint sukurti soprano šešėlį, kuris nėra tikslus vokalistės dainuojamos medžiagos atkartojimas, bet gana savarankiška tyliau skambanti partija, balsas yra transformuojamas. Dėl to, kad naudoja gyvąją elektroniką, kompozicija turi sąsajų su Luciano Berio kūriniu „Altra voce" mecosopranui, altinei fleitai ir gyvajai elektronikai, kuri taip pat skambėjo šių metų festivalio scenoje. Meistriškai balso ir jo aido dialogą atskleidė Rita Balta (Lietuva / Vokietija).

Neįprasta vokalo traktuotė, tarsi dainuojama instrumentinė muzika bei ansambliškumo svarba

Festivalio centru virto Lietuvos ansamblių tinklo (LAT),  vadovaujamo dirigento Vykinto Baltako, vakaras „Paskyrimas Luciano Berio (1925–2003)". Programos vieningumas (L. Berio kūrybos, taip retai skambančios Lietuvoje, retrospektyva), taip pat dėmesio telkimas ne tik į kompozicijų pristatymą, o ir į jų interpretavimą, ansamblio narių meistrystę koncertą padarė išskirtinį. Dalyvavo gausus būrys muzikantų: Giedrius Gelgotas (fleita, altinė fleita), Andrius Žiūra, Karolis Kolakauskas (klarnetai), Raimondas Sviackevičius (akordeonas), Rima Chačaturian (fortepijonas), Vilija Gencevičiūtė (arfa), Ieva Sipaitytė (smuikas), Robertas Bliškevičius (altas), Rita Šiugždinienė (violončelė), Danielis Rubinas (kontrabosas), Romas Kulikauskas (perkusija) ir Ignas Juzokas (elektronika).
Neįprasta vokalo traktuotė atsiskleidė kūrinyje Sequenza III moters balsui. Festivalio lankstinuke rašoma: „Anot Luciano Berio, žmogaus balsas yra kupinas įvairiausių konotacijų – nuo gebėjimo skleisti šaižų triukšmą iki subtilaus ir švelnaus dainavimo. Tai jį paskatino 1965 m. rašytoje Sequenza III sujungti kasdienybėje girdimus skirtingus žmogaus balso skambesius ir abstraktų Markuso Kutterio tekstą. Taip kuriamas vokalinis simbolizmas, arba tiksliau – dramatiška esė balsui, kurios analizė, anot muzikologų, nepasiduoda tradicinėms muzikos kalbos interpretacijoms (pavyzdžiui, garsų aukščiai šiame kūrinyje pažymėti abstrakčiai, o ritmo grafinė notacija lemia gana laisvą, improvizacišką atlikimą)." Verta pagirti vokalistę Ritą Baltą už itin profesionalią interpretaciją. Vokalistė laisvai ir itin aiškiai artikuliuodama atliko savo partiją. Būdama viena scenoje, sugebėjo išlaikyti klausytojų dėmesį. Jos improvizavimas buvo suvaldytas ir logiškas.
Vokalinio mąstymo atspindžiai ryškūs ir instrumentinėje L. Berio muzikoje. „Naturale" altui, mušamiesiems ir įrašytam balsui, kurioje skamba sicilietiškai dainuojančio šaižaus žmogaus balso įrašas, nestinga sicilietiško folkloro motyvų, o marimba, būgneliais bei tamtamu grojantis perkusininkas padeda dar labiau pabrėžti šokio stichiją. Didelį vaidmenį turi alto partija. Čia ji, regis, turi traktuotę, susisiejančią su vokalinės muzikos prigimtimi. Opuse „Lied" kompozitoriaus sprendimas – klarnetu atliekamam kūriniui suteikti vokalinės muzikos pobūdį. Groti pučiamaisiais reikia turėti tą patį kvėpavimo aparatą, nuo kurio priklauso ir visa frazuotė. Kompoziciją atlikęs klarnetininkas
Andrius Žiūra įtikinamai įprasmino dainuojamos instrumentinės muzikos idėją: laikydamasis apgalvotos dramaturgijos, jis nuolat mąstė vienu žingsniu į priekį, todėl jutome nuolatinį judėjimą pirmyn.
Po šio koncerto buvo galima suvokti, ką iš tikrųjų reiškia žodis ansamblis. Tarpusavio įsiklausymas, bendras mėginimas prisiderinti prie kūrinio stiliaus – toks ir turi būti kolektyvo tikslas, o ne bandymas savo atliekamos partijos išraiškingumu išsiskirti iš visų, ko kitaip nepavadinsi, kaip tik vaikiška konkurencija.
Gebėjimas groti ansamblyje, bet taip, kad visi trys tembriniai elementai – žmogaus balsas, styginių trio (smuikas, altas, violončelė) ir fortepijonas taptų savarankiški, buvo girdimas skambant Arijai. Muzikantai subtiliai išlaikė partijų balansą, kas yra pasiekiama tik juodu darbu! Skirtis tarp muzikinių linijų buvo jutiminė, o ne siekiama piktnaudžiaujant dinamika, kurios skalė atrodė itin ribota. Jautrus Ritos Baltos dainavimas, grojimas tyliai, o ne „čirpinant instrumentą" čia tiko labiausiai. Nebuvo jokių nereikalingų išsišokimų, viskas tartum tvyrojo.

Vokalo ir instrumentų pokalbiu grindžiama kompozicija „O King" mecosopranui ir instrumentų ansambliui (fleitai, klarnetui, smuikui, violončelei ir fortepijonui). Nuo vokalistės Ritos Mačiliūnaitės aiškios ir pabrėžtinos segmentuojamų žodžių – „O Martin Luther King" – artikuliacijos priklausė instrumentų štrichuotė.
Tą vakarą LAT tiesiog sužibėjo kūrinio „Differences" penkiems instrumentams (fleitai, klarnetui, altui, violončelei, arfai) ir magnetofono juostai interpretacija. Homogeniškumo tarp elektronikos ir gyvo atlikimo pasiekimas reikalauja didelių įgūdžių. Jau pačioje opuso pradžioje viskas atrodė taip vieninga, kad reikėjo gerokai pasistengti, norint atskirti, kur skamba gyvai grojantis kolektyvas, o kur elektronika. Siekiant tolygaus minties plėtojimo, vieno instrumento atliekami garsai psichologiškai nuolatos buvo perduodami kito instrumento partijai. Šiuo atveju partijų savarankiškumas tik trukdytų siekti medžiagos vieningumo. Na, o pasvarstymui kyla noras užduoti paradoksalų klausimą, susijusį su kūrinio pavadinimu: ar galima kalbėti apie differences, kai dėl profesionalaus atlikimo sunku atskirai identifikuoti ansamblio bei elektronikos muzikinę medžiagą?
Vienas vėlyvųjų L. Berio kūrinių „Altra voce" mecosopranui, altinei fleitai ir gyvajai elektronikai taip pat reikalavo muzikantų tarpusavio susiklausymo. Rita Mačiliūnaitė klausėsi net savo transformuoto balso, bandė prisitaikyti prie jo. Nors ir dainuota tyliai, garsas vis vien sklido į auditoriją. Lygus, statiškas dainavimas, sustingusi laikysena padėjo klausytojams geriau įsiklausyti į jos partiją bei į tai, ką groja elektroniniai instrumentai. Įtikinamai pasiektas ilgai besitęsiančių garsų derinys puikiai kontrastavo su altinės fleitos tremolo, treliais, repeticijomis ir perpūtimais.
Nuosaikiausias, lyriškiausias ir melodingiausias, nesureikšminantis skirtingų žmogaus balso skambesių tą vakarą buvo „El mar la mar" sopranui, mecosopranui ir septyniems instrumentams (fleitai, dviem klarnetams, akordeonui, arfai, violončelei ir kontrabosui (grindžiama ispanų poeto Rafaelio Alberti žodžiais). Klausytojus žavėjo puikus Ritos Baltos ir Ritos Mačiliūnaitės duetas.

Siekis jungti vargonų ir elektroninės ambientinės muzikos sferas

Šv. Kazimiero bažnyčioje vyko neįprastas muzikinis projektas –­­ „Ambientorg", praeitą pavasarį pristatytas Šv. Ksavero bažnyčioje Kaune. Projekto autoriai bei dalyviai yra jaunieji kompozitoriai Tadas Dailyda, Mykolas Natalevičius, Lukrecija Petkutė bei vargonininkė Karolina Juodelytė. Projekto tiks­las, kaip teigia autoriai, „jungti dvi iki šiol nesusietas sritis: akademinę vargonų ir elektroninę ambientinę muziką" (citata iš festivalio programėlės). Tačiau jiems pavyko daugiau – praplėsti bažnytinės muzikos erdvę pasaulietinės kultūros reiškiniais. Tai labai svarbu, nes vis tik Lietuvoje bažnyčiose daugiausia skamba sakralinė chorų, vargonų ar orkestrų muzika.
Koncerte skambėjo septynios kompozicijos, tiek specialiai parašytos vargonams bei gyvajai elektronikai, tiek aranžuotos. Pirmasis kompozitoriaus Tado Dailydos kūrinys „Longing for something new" (atliko autorius) – trumputė, penkias minutes trunkanti pjesė vargonams, trims vokalistams ir perkusijai, kurios muzikinė medžiaga formuojama naudojant, kaip festivalio programėlėje pažymėta „ištęstus Windows 95 ir Windows 98 operacinių sistemų paleisties garsus", buvo netikėta, nes tembriškai kūrinyje nesigirdėjo nei vokalistų, nei perkusijos. Dėl tikrosios kūrinio sudėties klausytojui gali kilti abejonių. Galbūt lankstinuke įsivėlė nedidelė klaida... Tačiau, nepaisant to, ilgi garsai, tirpstantys bažnyčios skliautuose, puikiai iliustravo laukimą ir pokyčių ilgesį.
Kitas muzikinis akibrokštas – škotų elektroninės muzikos grupės „Boards of Canada", kurią sudaro broliai Michael Sandinson ir Marcus Eoin, kūrinio „Corsair" (iš 2004 m. išleisto albumo „Geogaddi") aranžuotė vargonams ir gyvajai elektronikai (atliko K. Juodelytė, vargonai, ir Tadas Dailyda, gyvoji elektronika). Liūdna tik tai, kad šio kūrinio skambesys mažai kuo skyrėsi nuo pirmojo koncerto numerio – ilgi, vienas kitą keičiantys bei elektronika modifikuoti vargonų garsai, o tikėtasi buvo kažko naujo ir netikėto, nes tai buvo popmuzikos kūrinys, atliekamas bažnytinėje erdvėje.
Lukrecijos Petkutės „Gaming" (atlikėjai Tadas Dailyda, gyvoji elektronika, Mykolas Natalevičius, vargonai),  kurio formą ir planą lemia šaškių ėjimai, privertė koncerto eigoje padaryti poco a poco accelerando (po truputį greitinant): girdėjome ir judėjimą trumpesniais garsais, nei sveikoji nata. Opuso skambėjimui ypač pasitarnavo bažnyčios interjeras –­ barokinės braviūros, korintiniai piliastrų orderiai, didžiuliai skliautai.
Kontrastas pirmiems trims kūriniams buvo dar vieno, sakralinėje erdvėje negirdėto, bet pasaulyje puikiai žinomo elektroninės muzikos kūrėjo Richardo Davido Jameso, geriau žinomo Aphex Twin vardu, kūrinio „Curtains" transkripcija vargonams ir gyvajai elektronikai (atlikėjai K. Juodelytė, vargonai, Mykolas Natalevičius, gyvoji elektronika). Kūrinio harmoninis planas ir forma aiškūs ir lakoniški, ostinatinis akompanimentas bei įsimintina melodija neleido atsitraukti nuo kompozicijos klausymo visas devynias minutes. Bravo aranžuotės autoriui bei atlikėjams!
Mykolo Natalevičiaus kūrinys „Urban Landscape" vargonams ir gyvajai elektronikai (atl. K. Juodelytė ir kompozicijos autorius) vėl sugrąžino į ilgai besitęsiančio vargonų garso karalystę. Harmoninis kvintų, apverstų per sekundę, skambesys – puiku! Tik ar nenuobodu? O gal tai būdas, kuriuo galima pritraukti klausytoją? Bet kokiu atveju, M. Natalevičiui pavyko savo muzika parodyti urbanistinį, pilką industrinio rajono landšaftą.
Koncerto pabaigoje – du ambientinės muzikos šedevrai: Brian Eno (kurio pilnas vardas yra Brian Peter George St. John le Baptiste de la Salle Eno) kūrinys „Music for Airports" bei vokiečių grupės „Kraft­werk" kompozicija „Megaherz" (iš debiutinio albumo „Kraftwerk").  Abu šie kūriniai aranžuoti vargonams bei gyvajai elektronikai (atl. K. Juodelytė, M. Natalevičius, T. Dailyda). Brian Eno pjesė – kultinio ambientinio kūrinio „Music for Airports" antroji dalis. „Šio kūrinio idėja kilo kelioms valandoms įstrigus Kiolno oro uoste, kur muzikantą suerzino ten girdimas garsovaizdis. Kompozitorius tada ėmė galvoti, kokia turi būti muzika, skirta oro uostams. Ji turi neprikaustyti dėmesio, neturėti aiškiai išreikštos pradžios ir pabaigos" (citata iš festivalio programėlės). Gal tokia muzika ir tinka oro uostui, bet koncerte klausantis norisi, kad kompozicija domintų. Dešimt minučių trunkantis vargonų tembrų eksponavimas tikrai neprikaustė dėmesio, o priešingai, vertė stebėti laikrodį ir laukti, kada gi praeis tos minutės. Ta pati situacija – su kūrinio „Kraftverk" aranžuote. Skambus aprašymas festivalio programėlėje – „šiame kūrinyje susipina konkrečioji muzika, meditatyvios minimalistinės melodijos bei triukšmo meno užuomazgos", o muzika niekuo neišsiskiria nuo anksčiau skambėjusios. Imi galvoti, kad įdomiau skaityti apie tokią kūrybą, nei klausytis paties rezultato.
Atsižvelgiant į žiūrovus, kurie užpildė bene visą bažnyčią ir išsiskirstė tik po paskutinio numerio, galima spręsti, jog susidomėjimas ambientine muzika – nemažas. Ir verta tik didžiuotis, kad jaunieji kūrėjai nemiega.

B. d.