Pasibaigus elektroninės muzikos festivaliui „Jauna muzika“ (balandžio 18–22 d.), publikuojame dvi apybraižas apie festivalio svečius iš Vokietijos. Carstenas Seiffarthas, garso meno galerijos „singuhr“ (vienos pirmųjų Europoje) įkūrėjas, svečiavosi Vilniuje pernai: ŠMC skaitykloje paskaitos forma pristatė savo galerijos veiklą, jos istorinį ir aktualųjį kontekstą. Turėjome progos pasikalbėti ir akis į akį asmeninio interviu metu. Kitas – ryškiausia šių metų „Jaunos muzikos“ žvaigždė Marcusas Poppas. Oval slapyvardžiu jis išgarsėjo kaip vienas įtakingiausių skaitmeninio minimalizmo pradininkų, ryški pirmosios glitch stilistikos bangos figūra. Menų spaustuvės kavinėje susirinkusiam nedideliam būriui šiuolaikinės muzikos entuziastų jis neformaliai papasakojo apie savo kūrybą.

I. Carstenas Seiffarthas. Garso meno galerija „singuhr“ (Berlynas)

Carsteną Seiffarthą pirmą kartą sutikau Vilniuje, ŠMC kavinėje. Nebuvome pažįstami, tad veikiamas kiek nervingo santūrumo tyliai gurkšnojau kavą ir klausiausi Carsteno pokalbio su bičiuliu iš Estijos Johnu Grzinichiumi. Į Estiją jis atvyko iš Jungtinių Valstijų, vedė menininkę Evelyn Müürsepp ir Tartu apylinkėse įsteigė garso menui skirtą rezidenciją „MoKS“. Prisimenu pokalbio metu atmintyje šmėžavusias mizanscenas iš estų meninio filmo „Mirusių alpinistų viešbutis“ (1979), mat buvo paminėtas kosmine melancholija dvelkiantis estų kompozitoriaus Sveno Grünbergo garso takelis. Buvau jį ne per seniausiai atradęs, tad tuo metu šios kinematografiškos reminiscencijos kuteno intravertiškai apsnūdusią vaizduotę. Sveno Grünbergo portretas kabojo ant nediduko plakatinio stendo šalimais, ŠMC skaitykloje, greta kitų kompozitorių iš Rytų ir Vidurio Europos kūrybinių biografijų. „Jaunos muzikos“ programoje 2012 m. buvo pristatytas Goethe’s instituto inicijuotas projektas „Soundexchange“, su koncertine programa apkeliavęs aštuonis Europos miestus. „Soundexchange“ antologijai paruošiau gana solidžią apybraižą apie muziką ir technologijas Lietuvoje nuo 7 dešimtmečio iki šių laikų, o Carstenas buvo vienas iš projekto koncertinės programos kuratorių. Tą dieną turėjo koncertuoti estų eksperimentinės muzikos kolektyvas. Taip ir atsidūrėme prie vieno stalo.

2016 m. jau buvome geriau „iš matymo“ pažįstami, mat porą kartų lankiausi festivalyje „Club Transmediale“ (CTM) Berlyne, kur retkarčiais vis prasilenkdavome. O tada vis puse lūpų užsimindavau kam nors apie neva netoli Alexanderplatz esančią „kažkokią žymią garso meno galeriją Berlyne“, kurios kuratorių šiandien mačiau ten ar ten. Galerijos taip ir neaplankiau, bet Carsteną įsiminiau kaip vieną iš reprezentatyvesnių „neformaliosios“ Berlyno garso meno scenos figūrų. Gali skambėti paradoksaliai, tačiau CTM yra bemaž chrestomatiška ekvilibristikos tarp šių dviejų polių – neformalumo ir reprezentatyvumo – oazė. Kiek prisimenu „Jaunos muzikos“ festivalį, čia ši ekvilibristika kaskart įgaudavo vis kitokį charakterį, tačiau taip pat būdavo nuolat juntama. Neretai tokios situa­cijos apibūdinamos maždaug taip: Carsteno reprezentuojami kontekstai jį neabejotinai išskiria iš festivalio programos, tačiau pati reprezentacinė kalba tuos kontekstus kone nuolat išduoda. Šitai junti tiek pokalbyje prie kavos staliuko, tiek konferencinėje aplinkoje: abiem atvejais stengiamasi išlaikyti privalomą kontrapunktą.

Paklaustas apie paraleles tarp trombono (grojimą juo Carstenui kaip atlikėjui yra tekę studijuoti Ferenco Liszto muzikos akademijoje) bei architektūros statinio kaip garso instrumentų, jis abejingai susilaiko nuo komentarų. Kalbinamas studijų metų miesto Veimaro motyvais ir provokuojamas kokiais nors atžvilgiais sieti garso meno diskursą su modernias disciplinas integruojančia Bauhauso mokyklos priešistore, taip pat reaguoja ne itin entuziastingai: primena, kad istoriniu požiūriu Veimaras jam visų pirma yra Goethe’s gimtinė; Bauhauso reikšmę pripažįsta, tačiau jos ypač nesureikšmina. Sako, kad ne miesto istorija, o pačios studijos jį čia atviliojusios. Apie muzikos sociologiją – kitą jo biografijos akademinio užnugario garantą – atsiliepia entuziastingiau. Bet iš esmės mūsų bandymas susikalbėti susiejant vokiškąją akademinę tradiciją, klasikinio sukirpimo šiuolaikinę muziką ir eksperimentinę terpę bei alternatyvias garso meno tendencijas baigiasi mandagiu ir nedaugžodžiaujančiu konsensusu. Panašu, jog truputį retoriškai pasigalynėjome man stengiantis tokį ryšį surasti, įvardyti ir pateikti pozityviai, o jam dėl vienokių ar kitokių priežasčių šiek tiek to vengiant. Poetiškai apibendrinant, apšoktas šešėlis uždengė ne itin patogią atskirtį, kurios jau neslepia siena, bet dar, matyt, negali sujungti tiltas. Na, bent jau žvelgiant iš tam tikros perspektyvos, tuo konkrečiu momentu taip atrodė.

Tačiau pokalbio pretekstas anaiptol nebuvo susijęs su jokia diplomatine misija. Mane iš tiesų labiausiai domino įvairiais požiūriais unikali garso meno galerija „singuhr“, Carsteno iniciatyva Berlyne įkurta dar 1996-aisiais. Galerija išgyveno net du etapus: nuo 1996 iki 2006 m. „singuhr“ šeimininkavo buvusios Parapijų bažnyčios (vok. Parochial Kirche) pastate Berlyno Mite rajone, o nuo 2007 m. persikėlė į du nenaudojamus priemiestinio tipo vandens rezervuarus Prenzlauer Berg apylinkėse. Per paskaitą ŠMC skaityk­loje eksponuojamo garso meno istorijai pavyzdingai skyręs itin daug dėmesio ir vaizdžiai papasakojęs apie keletą galerijoje vykdytų projektų (gausiai iliustruodamas fotografijomis ir garso dokumentacija), interviu metu jis buvo linkęs dalytis labiau praktine, vadybine kazuistika: pasakojo apie ryšius su savivaldybe, biudžetus ir rėmimą, paraiškų rašymo subtilybes. Paminėjo, kad nuo 2014-ųjų galerija tapo projektų iniciatyva „singuhr projects“, papasakojo apie keletą saturnalijas primenančių muzikinių karnavalų po atviru dangumi. Pasisakė esąs jau bemaž pakeliui į Meksiką ir pažadėjo atsiųsti du katalogus. Taip ir išsiskyrėme.

Katalogus gavau. Juose radau viską, kas gali rūpėti galerijos veikla besidominčiam menotyrininkui. Geomet­riškas optinio meno iliuzijas šiek tiek primenantys kieti katalogų viršeliai (raiboki, bet santūraus kolorito) ir minimalizmo estetikai artima tipografija atspindi vokiškąją lowercase (pažodžiui –­ mažųjų raidžių, simboliškai ir estetiškai – mažojo diskurso) dizaino versiją. Sakyčiau, ji čia gana kompromisinė: įprastus aprašomuosius tekstus papildo instaliacijų eskizai, o jų fotodokumentacija byloja apie tam tikrą erdvės ir architektonikos monumentalumą. Kolekcionieriaus ir garso meno entuziasto akį džiugina turinys – stilistiškai išraiškingas žinomų menininkų sąrašas, struktūruojamas indeksavimo principu. Katalogus papildo projektų dokumentacija DVD pavidalu.

Tarp menininkų yra vienas pirmųjų erdvinių garso instaliacijų kūrėjų Bern­hardas Leitneris, konceptualistas Alvinas Lucieras, žinomas dėl kanoninio kūrinio „I’m Sitting in A Room“ (pirmą kartą įrašyto 1969 m.), viena pirmųjų garso menininkių moterų Christina Kubisch, bent keletas ankstesnių festivalio „Jauna muzika“ dalyvių: vienas iš skaitmeninio post techno pradininkų Carstenas Nicolai (žinomas ir slapyvardžiu Alva Noto), sensorių technologijomis Vilniuje publiką stebinęs Edwinas van der Heide, pernykščiame festivalyje taip pat dalyvavęs gyvasis amerikiečių elektroakustikos klasikas Davidas Behrmanas. Kaip čia nepaminėsi ir mūsuose ne kartą viešėjusio „Ableton“ programos kūrėjo, minimalistinio techno muzikos korifėjaus Roberto Henke’s slapyvardžiu Monolake. Ir tai tik maža dalis to, kas galėtų patraukti jūsų dėmesį.

Sunku aptarti iš esmės atmosferiško, architektoniško meno kūrinius neaplankius erdvių, kuriuose jie eksponuojami. Tačiau katalogai iš tiesų pasiūlo netikėtą alternatyvą tokiai patirčiai. Eskiziškais piešiniais iliustruoti darbų aprašai, pateikiamos kūrinių fotografijos. Jas nejučia gretini su menininkų biografijų kontekstualumu. Viską persmelkia ekspozicinės erdvės savitumas. DVD dokumentacija išsami, tačiau joje vengiama vizualumo. Ir tai vėlgi atrodo labai vykęs, erdvės vaizduotei suteikiantis sprendimas, mat paliekama galimybė susieti fotografišką vaizdą, konceptualią idėją, eskizišką piešinį ir garso įrašą. Jau pasinaudojau proga katalogus pristatyti VDA Fotografijos ir medijos meno katedros studentams, taip ne tik atlikdamas lektoriaus pareigą, bet ir gerokai atnaujindamas savo žinių bagažą. Tokia patirtis visada vertinga ne tik edukaciniu atžvilgiu, bet ir tuo, kad atveria naujus horizontus ir įkvepia konceptualias įžvalgas.

Abi Carsteno viešnagės Vilniuje, sutapusios su „Jaunos muzikos“ festivaliu, pasirodė itin savalaikės. Tiek plačios apimties projektas „Soundexchange“, aktualizavęs Rytų ir Vidurio Europos elektroninės bei elektroakustinės muzikos paveldą, tiek gan ryškiai su­šmėžavęs „singuhr“ garso meno galerijos pavadinimas mūsiškėse šiuolaikinės muzikos ir šiuolaikinio meno aktualijose negalėjo likti be pėdsako. Galiausiai, netgi praėjus vieneriems metams po susitikimo su šia neeiline Berlyno garso meno figūra, pasakojimas apie jį puikiai įsikomponuoja į vientiso naratyvo seką, mat pagrindiniu „Jaunos muzikos“ programos akcentu toliau išlieka vienokius ar kitokius šiuolaikinės elektroninės, eksperimentinės muzikos bei garso meno reiškinius reprezentuojančios asmenybės.

Bus daugiau