Šviesiai ir džiaugsmingai, tarsi vienu atsikvėpimu, rugpjūčio pirmosiomis dienomis per festivalį „Muzikinis rugpjūtis pajūryje" Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre praėjo premjeriniai G. Donizetti operos „Meilės eliksyras" („L'elisir d'amore") spektakliai (tam tikra atgaiva po „Adatos" skaudžių dūrių). Ir sunku būtų nepastebėti, kad būtent tokio žanro ir charakterio pastatymai, lengvo, daug neįpareigojančio, uostamiestyje labiausiai yra laukiami.
„Meilės eliksyro" siužetas naiviai paprastas. Neturtingas vaikinas pamilsta gražią ir aikštingą, pasiturinčių tėvų dukrelę, be to, dar ir protingą, apsiskaičiusią. Nemokėdamas savo jausmų išreikšti žodžiais, kaip skęstantis, jis griebiasi už „paskutinio šiaudo" – iš apsimetėlio daktaro nusiperka meilės gėrimo – paprasčiausio vyno. Bet stebuklas visgi įvyksta. Jaunuolis prakalba, tampa geidžiamiausiu. Meilė nugali visas kliūtis, tiek vidines, tiek išorines.
Šią operą G..Donizetti parašė 1831-aisiais metais per rekordiškai trumpą laiką, vos per šešias savaites. Italijoje tuo metu virte virė tikros kūrybinės aistros, savotiškos greičio lenktynės. Tad didesnis dėmesys dažniausiai buvo skiriamas ne siužetui, o galimybėms pademonstruoti savo kompozicinius ir efektingus dainininkų vokalinius sugebėjimus. (Sakoma, kad savo kūrybinio pakilimo viršūnėje kompozitorius rašė taip pat lengvai, kaip ir Rossini, gal net ir greičiau).
„Meilės eliksyras" sukurtas komiškos italų operos buffa tvarka, prisilaikant šio žanro tradicijų: du veiksmai, meilės trikampis, virtuoziški solo numeriai, greitakalbė, daug linksmų situacijų, netikėtų siužeto posūkių, veiksmas pateikiamas gana dinamiškai. Personažai irgi gan trafaretiški: drovus įsimylėjėlis, kaprizinga gražuolė, pasipūtęs konkurentas, šarlatanas prekybininkas ir pan. Kai kurie charakteriai labiau, nei įprasta šiam operos tipui, išplėtoti, jausmingesni, jiems suteikta romantiškų spalvų. Gal dėl to lyriško prieskonio opera yra viena iš dažniausiai statomų pasaulyje. Internete radau, kad šiuo metu ji įrašyta ne tik Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro, bet ir Barselonos, Glindeburno, Sankt Peterburgo, Kelno, Melburno teatrų repertuaruose, ji skamba Metropolitano operos scenoje. Ir tai tik dalis.
Kiek pastatymų, tiek, suprantama, ir įvairių sprendimų, labiau tradicinių ar modernių. Klaipėdietiškame variante komiška septyniolikto amžiaus pabaigos meilės istorija iš Ispanijos kaimelio persikelia į mūsų amžių, mūsų dienas, Klaipėdos miestą. Neturtingas valstietis Nemorinas (Tomas Pavilionis, Aurimas Raulinavičius) tampa fotoreporteriu, jo mylimoji Adina (Rita Petrauskaitė, Inga Šlubovska) ne smuklininko, o kavinės savininkų dukra, Adinai asistuojantis Belkorė (Mindaugas Rojus, Tomas Tuskenis) – jūrų seržantu. Efektingai, dviejų blondinių palydoje, pasirodo keliaujantis prekybininkas daktaras Dulkamara (Artūras Kozlovskis) – ką tik iš kruizinio laivo, o jau reklamuoja savo prekes. Skambant uvertiūrai matome atliekamą rytinę mankštą – jogos pratimus, prausimąsi duše.
Savaime suprantama, kad toks siužeto sudabartinimas ne visada dera su atliekamu tekstu, juk pagrindiniai Donizetti operos veikėjai yra paprasti valstiečiai. Juokinga, kai pradžios choras dainuoja apie atokvėpio palaimą dirbusiems kaitrioje saulėje, o scenoje gan energingai sukiojasi miestiečiai (gal ir pavargę nuo deginimosi paplūdimyje?), turistai, įsimylėjėlių porelė, gėlių pardavėja, meškeriojantis žvejys ir pora krantinės tvoros groteles dažančių darbininkų. Dar linksmiau pasidaro, kai vėliau Belkorė Adiną pradeda vadinti savo miela kaimietuke. Šis žodis dabar gali turėti ir užgaulią prasmę.
Bet šie niuansai, teksto ir veiksmo neatitikimas, publikos greičiausiai liko nepastebėti, nes statytojai dainuoti pasirinko italų kalbą. Dėl to juos galima tik pagirti. Nebereikėjo klausantis šiurpti nuo prasto vertimo, išverstų žodžių nederėjimo su melodijos frazėmis, ritminiais ir intonaciniais akcentais. Vokalas šį kartą skambėjo daug gražiau ir dainingiau. Savotiško grakštumo išraiškai, manyčiau, suteikė ir specialiai šiai premjerai iš Milano pakviestas vokalo pedagogas, La Scalla koncertmeisteris Marco Borroni.
Ir svarbiausia – režisierei Dainai Adama Adamkevičiūtei pavyko „pagauti" ir perteikti pagrindinę operos nuotaiką, operai buffa privalomą lengvumą ir gyvumą. Spektaklis trykšte tryško žaisminga energija, ironiškomis užuominomis. Šviesią nuotaiką stiprino pagrindinė balta spalva scenografijoje, pastelinės kostiumų spalvos (Marta Vosyliūtė). Vienas kitas ryškesnis akcentas buvo susijęs su konkrečia svarbia mintimi, noru ją kaip nors iš visumos išskirti: oranžiniai Nemorino dviratukas (toks zuokiškas) ir šalikas, gelsvi palaikymo komandos rūbai.
Šviesią veiksmo nuotaiką stiprino ir virtuoziškas, išraiškingas orkestro grojimas, pasirinktas geras tempas. Atsižvelgdamas į solistų galimybes, dirigentas Dainius Pavilionis jį keliskart šiek tiek sulėtino, bet tai nė kiek nepakenkė veiksmo dinamikai. Juk lengvai skambančią Donizzeti muziką nėra taip paprasta, kaip iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, atlikti, tie sudėtingi itališkų operų koloratūriniai pasažai ne vienam „koją yra pakišę".
Nuostabą kėlė choro (chormeisteris – Vladimiras Konstantinovas) aktyvus ir dinamiškas dalyvavimas, jo artistų individualumas, atidirbtos smulkiausios detalės. Daug charakterio niuansų atrasta pagrindinių personažų vaidmenims. Įsimintinos čia man pasirodė R. Petrauskaitės ir I. Šlubovskajos (Latvijos nacionalinio operos teatro solistė) Adinos interpretacijos: koketiškos, kaprizingos, gyvos, pasižyminčios dar ir nepriekaištinga bel canto dainavimo maniera. Puikiai perteiktas M. Rojaus pasipūtėlis Belkorė – griausmingo balso, karšto temperamento, nuolat meilikaujantis moterims – toks tipiškas italas, mūsų supratimu.
Kompleksuotasis Nemorinas, graudžiai susitapatinęs su savo dviratuku, fotoaparatu (kaip tai išaiškintų S. Freudas?) kiek išraiškingesnis man pasirodė atliekamas T. Pavilionio (šio dainininko sukurti vaidmenys Klaipėdos muzikiniame teatre kiekvienais metais tampa vis įdomesni ir įtikinamesni). Nors žymiosios arijos „Una furtiva lagrima" viršūnė buvo šiek tiek forsuota, iššaukta.
Veiksmas dažniausiai daugiasluoksnis. Ypač gausiai įvykių prisodrintos masinės scenos. Nebespėdavai visko susekti. Ir, sakyčiau, to intensyvaus judėjimo kartais gal buvo ir per daug. Negerai, kai koks nors charizmatiškesnis antro plano veikėjas netikėtai tapdavo ryškesnis nei pagrindiniai, pavyzdžiui, svarbų Nemorino ir Adinos duetą trikdė, mano nuomone, fone gan intensyvus barmeno (Aurelijus Liškauskas) asistavimas klientei, jos apgobimas oranžiniu pledu – ryškus spalvinis akcentas.
Stipriausi pajūrio akcentai pasirodė vaizdo projekcijose (Darius Vaičekauskas): saulėlydis (ar saulėtekis?) Kuršių mariose, parplaukiantys kruiziniai laivai ir keltas. Projekcijos ne tik suteikė mažai teatro scenai perspektyvą, praturtino santūrią scenografiją, bet ir išsprendė sklandaus choro pasirodymo ir pasitraukimo klausimą. Geras atradimas.
Scenoje kameromis „filmuojamas" interviu, iškart demonstruojamas fone. Taip pat rodomi reklaminiai klipai, susiję su prekiaujamu meilės eliksyru, Tristano ir Izoldos meilės tema, goslių lūpų, laižomų ledų vaizdai. Jie tampa pagrindiniais operos pasikartojančiais ženklais, leitmotyvais, ironiškai deklaruojančiais mūsų meilės supratimą: kūnišką, „stebuklingą", romantišką, vulgarų.
Ir atrodo, kad toks pašaipus režisierės žvilgsnis į siužetą, jo priartinimas prie realistiškesnės situacijos, visai nuvainikuoja naivią ir gražią, nors ir linksmą, Donizetti meilės istoriją – finalinėje scenoje „suorganizuojama" lova, į ją entuziastingai suguldomi pagrindiniai personažai. Laiminga, ilgai laukta pabaiga? Bet ne. Suskamba uvertiūra (toks tarsi ir nelabai pageidaujamas sugrįžimas šio žanro kūriniuose), ir vėl rytiniai Adinos jogos pratimai, Nemorino dušas... Nauja pradžia. Kokia?