Dovilė STATKEVIČIENĖ. Apie ką tylime: radijo teatras

Radijo teatro spektaklis savo klausytojui nesirodo – tiktai jam įkalba, įčiulba, įdainuoja save kaip dėmesio vertą pasaulio garsų montažą. Šio montažo galimybės nemenkos: aktorius prie klausytojo priartėjęs taip, kad girdėti jo kvėpavimo intensyvumas, tolygumas ir trūkčiojimas, balso traškesys, šiugždesys, nuovargis ir gaivumas. Balsų, muzikos ir triukšmų variacijomis kuriamos emocijos, jausenos, erdvės, atmosferos, charakteriai. Pastariesiems ypač svarbus balso savitumas: tembras čia atstoja žvilgsnį, išraišką, gestą, kūno judesiai pakeičiami balso kaita.

Radijo spektaklis įsikuria ne scenoje, o tavyje. Tačiau kitaip nei knyga, jis gyvas ir kūniškas: garso tolumo, artumo, tylumo, garsumo, aidėjimo, ankštumo, sausumo, skambumo ir kiti bruožai užtikrina smulkmenišką akustinės spektaklio erdvės kūrimąsi. Į tavo vaizduotę jis kreipiasi taip skvarbiai, jog nepajunti esąs jau įsiurbtas –­ kitaip nei teatre, kur tavo, kaip žiūrovo, vaidmenį nuolat primena aplink susibūrusi likusi auditorija, ir kitaip nei knygoje, kur kas kartą versdamas puslapį susivoki esąs čia. Radijas priima į save nemokamai, leidžia sėdėti susikūprinus, nedailiai susiraukus ir netgi užsimerkus: koks kitas siužetinis menas leidžia šitaip – visu svoriu –­ įklimpti į fikciją, kas kitas yra šitoks palankus save suvokti?

Keista, tačiau šiandien radijo teatro buvimą galima tik įtarti: teatrologai su didžiausia pagarba apie jį tyli. Tyli ne dažniausiai – tyli iš esmės, absoliučiai. Šiurkštus šiuolaikybės simptomas –­ apie ką nekalbama, to nėra – pasitvirtina. Dabarties meno formoms vis labiau krypstant į vizualumą, radijo teatro niša dar stipriau traukiasi ir tolsta. Vis dėlto prisiminus, pavyzdžiui, vokiečių grupės „Einstürzende Neubauten“ sukurtą radiodramą „Die Hamletmaschine“ pagal Heinerį Müllerį ar Billo Fontanos garso skulptūras, atrodo, jog šio žanro plėtotei ribų nėra.

Lietuvos radijo teatro kūrėja ir saugotoja – LRT – savo kūriniu, regis, rūpinasi vis labiau. Tarptautiniai radiodramaturgijos seminarai (išties aukštos vertės renginys!), pjesių konkursai, darbas su jaunaisiais autoriais rodo siekį išlipti iš tradicijos savaitgaliais kartoti, kartoti ir kartoti archyvinius spektaklius. Kita vertus, ko gero, tasai pakartojamumas ir yra viena esminių šio žanro savybių: radijo teatras paneigia scenos teatrui būdingą efemeriškumą ir į šiandieną grąžina nenukentėjusius ano meto balsus ir garsus.

Kitas klausimas – kam skirti ir kam įdomūs praeito šimtmečio opusai? Štai liepos 6 d., kaip ir priklauso, LRT klausytojui į rankas įdavė (kažkodėl tik) pusę Regimanto Adomaičio „Mindaugo“ likimo (rež. Henrikas Vancevičius, 1974 m.). Apie šį veikalą su ta pačia minėta teatrologams būdinga pagarba norėčiau patylėti ir aš: dulkėta, ausiai kliūvanti patetika, įkyriai teisinga ir reikšmingai sukirčiuota Justino Marcinkevičiaus veikalo traktuotė, nuobodžiai aiškūs ir šabloniški tipažai... Liepos 7 d. lietuvio ausį nykokai paglostė ir Kristijono Donelaičio „Metų“ ištrauka (rež. Tomas Vaisieta, 1988 m.): čia režisieriui iš galvos visiškai išėjo ir erdvės, ir charakteriai. Matyt, visą dėmesį senoviškai lietuvių kalbai skirti teko. Tiek ir teliko – blanki literatūrinė kompozicija, būrų apmaudui išreikšti varpų skambesiu praturtinta, dramaturginei dinamikai sustiprinti styginių muzikos ir vaikų choro fragmentais papildyta.

Kur kas įdomesnis, režisūriškai svaresnis buvo to savaitgalio vaikų radijo teatro repertuaras: be galo šarminga Nijolės Gelžinytės Pepės Ilgakojinės figūra (pagal Astridą Lindgren, rež. Vytautas Čibiras, 1978 m.) įsuko į dinamišką vaikystės siautulį. Čia pavydėtinai sukurta akustinė scenografija, sklandžiai ir įtikinamai vedanti klausytoją per nuolatos kintančias, tačiau aiškiai atskirtas erdves. Ne mažiau nustebino spektaklis apie veršiuką Ferdinandą (pagal ispanų pasaką, rež. Justinas Bautrėnas, 1961 m.): pietietiška nuotaika, ryškūs charakteriai ir vaikiškai nesterilus muzikalumas (ir karvė, ir jos sūnelis vis užtraukdavo vos vos pro šalį) įtaigiai atvėrė gyvulių ūkio kasdienybės atmosferą. Tiesa, šio spektaklio erdvių konstravimas pasirodė silpnokas: akustinių spalvų nepašykštėta tik cirko arenos aplinkai. Bet kuriuo atveju, vaikams skirta radijo teatro programa –­ tikrai verta dėmesio proga šeimynai susirinkti į krūvą.

Vaikams skirtas radijo teatras akcentuoja atmosferą, o suaugusiųjų repertuaras (ypač archyvinis) visaip kaip įmanydamas garbsto lietuvišką žodį – jį pabrėždamas, palėtindamas, apdainuodamas ir, deja, ypač dažnai – daugžodžiaudamas. Tačiau ne žodžio prasmė yra svarbiausias šio žanro matmuo: neatsitraukdama ne vieną kartą klausiausi austriškų įrašų vokiečių kalba, ir jų kuriamos erdvės patyrimas, nepaisant daugiau mažiau išsprūdusios prasmės, paliko lig šiol žymų atspaudą. Taigi, ne pats žodis, o jo pateikimas, įelektrinimas, įerdvinimas, įjausminimas radijo teatre turi didžiausią galią.

Draugai