Francois J. Bonnet knygoje „Garsų tvarka: skambantis archipelagas“ („The Order Of Sounds: A Sonorous Archipelago“) cituoja XVIII a. prancūzų biologą Jeaną-Baptiste’ą de Lamarcką, kuris išskiria specifines garso savybes ir vadina jas eteriu, skysta materija: šaltu elastingu skysčiu, gebančiu prasiskverbti pro kietus kūnus. Įkvėpta J.-B. de Lamarcko šiame tekste apmąstau garso takumo idėją, o ši tėkmė nuneša mane prie apmąstymų apie savo ribotumą. Ji pasiūlo savęs praplėtimo, peržengimo ir galiausiai patirties be susitapatinimo galimybę.

Šiandien mokslas jau geba paaiškinti, kad garsas yra energija, kuri judina orą, skystį ir kitą materiją. Oksfordo žodyne energija aiškinama kaip galia arba jėga, įgalinanti tolesnį judėjimą. Garsas visada turi šaltinį, kuris leidžia energijai atsirasti bangos pavidalu. Judėdamas jis transformuojasi atsispindėdamas nuo sienų arba susigerdamas į kilimus, virpindamas paviršius arba rezonuodamas ir maišydamasis su naujais garso šaltiniais, patekdamas į ausį ir virsdamas nerviniais signalais. Garsas kinta net tada, kai yra suvokiamas, jaučiamas ir interpretuojamas. Savo vibracija jis gali sukelti tam tikras emocijas, mintis, keisti daiktų formą, juos išjudinti ir taip per gyvuosius organizmus ir daiktus atgimti, transformuotis. Mane domina šis gebėjimas nuolat keistis, prisitaikyti, būti „gyvame“ santykyje su aplinka.

 

Išsekęs Izero upės dugnas. Gailės Griciūtės asmeninio archyvo nuotr.

 

Garso menas kaip kitybės praktika

Takiosios garso savybės atsispindi žodžiuose, kuriais apie jį kalbame: garse galime skęsti ar į jį panirti, garsas sklinda bangomis ar srautu. Būtent takumą garse vadinu kitybe. Tai mąstymo ir pasaulio suvokimo būdas, kuris atsispiria nuo nuolatinio kismo, neišvengiamų tarpusavio jungčių, prisitaikymo ir atspindžių kaip alternatyva fiksuotam, apibrėžtam, atskiriančiam pasaulio suvokimo ir iš to atsirandančios būties modeliui.

Kitybė etimologiškai ir semantiškai siejasi su veiksmažodžiais kei̇̃sti, ki̇̀sti (kiñta), kitė́ti, kaitýti, káičioti, taip pat su žodžiais kitùmas, kitė́jimas, kaità, kaitalỹnė, kai̇̃tymas. Kitybė nuo kitumo skiriasi tuo, kad turi perėjimo, transformacijos, judėjimo ir ryšio konotacijas. Jos, kaip ir garso, esmė neatskiriama nuo subjekto – kitybė pasiekiama tik per subjekto interpretaciją. Mėgindama žodžiais nusakyti nuolatinį kismą, kuris mane labiausiai domina garsuose, stabteliu prie senovės graikų dievo Protėjo. Tai jūrų, upių ir vandenynų dievas. Pasakojimuose dažnai minimas jo gebėjimas nuspėti ateitį, tačiau norint sužinoti Protėjo paslaptis reikia jį pagauti ir sustabdyti, o tai labai sunku dėl nuolat kintančios šio dievo formos.

 

Leidžiu Protėjui savo vaizduotės formomis keistis be galo

Kol mano minčių tinklai pradeda tirpti

Kol užsidega nervų takai

Tarsi pirmą kartą apie ką nors galvočiau

Tarsi pirmą kartą apie ką nors galvočiau (Lėtas garso išnykimas)

 

Galbūt ši patirtis kažkuo primena dainą, kurią ką tik už mano lango dainavo dirbantys statybininkai. Šiuo metu gyvenu Londone, menininkų rezidencijoje „Delfina Foundation“. Trečiame aukšte, aštuonių kvadratinių metrų kambaryje. Nieko įspūdingo. Už trijų metrų nuo mano lango – statybų aikštelė. Nuo pat pirmų dienų kas rytą mane pažadina statybų garsai, todėl praktikuoju nuolankų priėmimo toną. Kompozitorius Peteris Ablingeris yra man sakęs: „Užduoti toną – vadinasi, komponuoti.“ Bet šiandien garso performanso repeticija pirmame rezidencijos aukšte išprovokavo statybininkus, jie ėmė nerepetatyviai ritmiškai imituoti iš pastato sklindančius garsus ir juoktis! Akimirką jie visi patyrė darną – bendrumo per garsą akimirką, korėjietišku unisonu ritmingai sekdami paskui savo įrankių dunksėjimą. Tą akimirką bendrumą labiau pajutau nei supratau. Taip, kaip jį jaučiu klausydama vidinio balso ir leisdama jam po truputį užgesti, tarsi jis būtų pamažu erdvės aide išsisklaidanti daina.

Londone sienos tokios plonos, girdžiu, kaip kažkas pjausto daržoves, nuleidžia vandenį tualete, tolumoje girdžiu traukinį ir, žinoma (intensyvi pauzė), kažkas niūniuoja pagal skalbimo mašinos žemą ištisinį gausmą. Mintyse kuriu partitūrą iš „atsitiktinių“ ir suplanuotų garsų, kurie srūva paralelinėse dimensijose, atskirose erdvėse, ir vis dėlto, jei tik noriu, galiu juos sujungti į garsinį tinklą.

Nuo manęs iki tavęs

Turiu pianistės išsilavinimą, o tai reiškia, kad nuo trejų metų reguliariai skambinau pianinu. Negana to – nuo paauglystės iki beveik trisdešimties kasdien praleisdavau mažiausiai šešias valandas skambindama, tobulindama techniką, gilindamasi į tam tikros epochos estetiką ir bandydama pasiūlyti subjektyvius meninius sprendimus. Šiame ilgame procese buvo pakilimų ir nuosmukių. Tikrai per daug laiko skyriau mechaniniam technikos lavinimui ir per mažai sąmoningam darbui. Per daug valandų bandymui suprasti, ko nori mokytojas ar klausytojai, užuot išsiaiškinusi, ką girdžiu, ką galvoju ir kodėl. O kodėl? Sakyčiau, dėl to, kad buvau gan sutrikusi ir nepasitikinti savimi.

Vis dėlto buvo akimirkų, gana išskirtinių, kai labai savotiškai patirdavau laiką. Kai scenoje atlieki kūrinį iš atminties, kai kiekviena nata, kiekviena frazė turi savo paskirtį, o tu, kaip atlikėja, dar prieš paspausdama klavišą žinai, kaip jis skambės, taigi esi ir šiek tiek praeityje, ir kartu pačioje akimirkoje. Kai jautriai koreguoji tai, kas įvyks, atsižvelgdama į tai, kas ką tik įvyko, ir tai, kas vyksta dabar. Priimdama sprendimus dėl ateities, bet kartu patirdama šią akimirką praeities atžvilgiu, transformuoji ir švelniai keiti garsinės visumos kryptį, formą. Praeitis, dabartis ir ateitis yra neabejotinai susijusios ir keičiančios viena kitą. Šis pojūtis šiek tiek primena slydimą vandeniu: itin tikslus, bet kartu labai lengvas. Dėmesio koncentracija tokia didelė, kad praktiškai išnyksti patirtyje.

Kita gana išskirtinė atlikimo scenoje patirtis yra galimybė paskirstyti dėmesį ne tik laiko, bet ir perspektyvos atžvilgiu. Kalbu apie dėmesio perkėlimą nuo tiesioginio garso klausymo, kai jis išgaunamas, į garso procesą, kuris susijęs su erdve ir jos akustika. Kaip garsas rezonuoja patalpoje, kaip patalpa keičia garso ilgį ir tembrą? Atlikėjo dėmesys garso rezonansui ir reverberacijai praplečia garso suvokimą iki kelių perspektyvų vienu metu. Šie du klausymosi būdai tampa dar akivaizdesni, jei groji ne vienas. Nuo priartintos perspektyvos, labiau introvertiško klausymosi būdo, kai priimi individualius meninius sprendimus, pereinama prie platesnės perspektyvos, kai tavo asmeniniai sprendimai tampa didesnio bendro garsinio organizmo dalimi. Buvimas keliose perspektyvose, pačioje trimačio laiko šerdyje, įtikinamai vaduoja nuo savęs. Šiuo požiūriu tai yra transcendentinė savęs peržengimo patirtis: įsiklausymo, nuolankumo, bendrumo.

Krintant nuo garso krašto

Žvilgsnis į takiąsias garso savybes padėjo man susitaikyti su tam tikru minčių chaosu. Vienas iš chaoso apibrėžimų yra pirmapradė materija, o „materija“ kilo iš lotynų kalbos žodžio mater, reiškiančio motiną. Anglų kalbos žodis pattern (struktūra) siejamas su lotynišku patron, kuris yra kilęs iš pater – tėvas. Taigi kalboje glūdi tam tikras dvilypis visuomenės mąstymo ir suvokimo modelis: viską apimanti materija su visomis galimybėmis, ryšiais, koreliacijomis, galimais jos suvokimo būdais ir struktūros, apibrėžimai, kurie materiją organizuoja suteikdami jai pradžia ir pabaigą tam, kad ją būtų galima patirti. Tačiau keisdami KAIP, mes keičiame KĄ.

Kalbėdama apie pirmapradę materiją struktūriškai apibrėžtu būdu, keičiu jos esmę. Tačiau kaip kitaip įmanoma ją patirti, jei net atmetus tam tikrus mąstymo šablonus pati patirtis vis tiek prasideda ir baigiasi manimi, šitaip save apribodama? Mano klausa, protu, išsilavinimu, kultūriniu kontekstu. Kaip ištirpdyti patirtį garso realybės prigimtyje? Svarstydama apie nuolat kintančią garso patirties prigimtį, bandydama apglėbti perspektyvų daugį tiek klausymo, tiek laiko atžvilgiu, suprasdama savo subjektyvios percepcijos ribotumą ir jausdama poreikį „peržengti save“ tam, kad priartėčiau prie garso, imu įsileisti patirties be tapatinimosi galimybę. Kokia ji? Patirtis be tapatinimosi man nepriklauso, ji gali tapti mano patirtimi tik dirbant su kitu, todėl ji susieja ir kitumo, ir kitybės, ir kismo sąvokas.

Žodžiai apie garsą fiksuoja tai, kas iš esmės yra taku, tad šis verbalizavimo procesas sukuria tik garso pėdsaką. Kiekvieną kartą bandant susekti garsą, jis tampa vis kitoks. Ir būdas, kuriuo pėdsakas buvo padarytas, ir būdas, kuriuo jis sekamas, lemia tai, kuo tampa garsas. Užrašytos natos nėra konkretus garsas, o ir sugrotas garsas nėra nei tiksliai toks, kurį sumanė kompozitorius, nei toks, kurį išgirdau aš. Taigi garso ir jo pėdsakų santykiui būdingas kitumas. Kadangi pėdsakas visada yra kažkas kita, jis gali paklaidinti. Tačiau galbūt įdomus lieka atstumas nuo garso pėdsako iki paties garso, kuris seniai praėjo, o gal net neįvyko tam tikru būdu, vienu objektyviu būdu.

Garsas yra nuolat kintantis, prisitaikantis, suvokiamas subjektyviai iš nesuskaičiuojamų perspektyvų, jis visada talpina savyje reikšmių, procesų ir patirčių daugį. Tam tikra prasme garsas yra nuolankus –  kad taptų, jis turi atsisakyti savęs.