Edmundas Gedgaudas. Šarūnianos

Dvidešimt keturių Mikalojui Konstantinui Čiurlioniui ir dešimties Vytautui Bacevičiui skirtų radijo laidų ciklai – ženklų klausytojų ratą sutelkęs neeilinis mūsų kultūros reiškinys. Jų autorių, kompozitorių Šarūną Naką, regiu tarsi sklandantį tarp radijo teatro ir jo privalumus išmanančios eseistikos. Tai, jog itin pastaroji yra natūrali Šarūno savastis, žinome senokai, tad nenustembame, kad ir visoms šių ciklų laidoms nestinga esė žanro savitumų, tarp kurių įžvelgtini ir autoportreto potėpiai. Tačiau radijo klausytojas bene pirmiausiai atkreipia dėmesį į Šarūno inspiracijų įvairovę bei jo gebėjimą labai savitai naudotis daugybe šaltinių. Laidose aptinkame ištisą Europos kultūros asmenybių galeriją, o jas supanti tikrovė – toji būtojo laiko upė – srovena, tapdama komentaru, kuris dažno klausytojo galvoje įžiebia ir autoriaus nepaminėtų sąsajų bei asociacijų blyksnius.

Ūlos Norvilaitės keramikos darbas

Eseistui išties drąsiam tenka būti mūsų dienomis, kai mokslų institucijos reikalauja vis siauresnės specializacijos. Jam, išsprūstančiam iš įvairių autoritetų suformuotos klasifikacijos, gali tekti ir aitrokų priekaištų. Šiandien meno istorikas, kuriam brangūs ne tik jo teiginiai, bet ir jų raiškos pobūdis (kitaip tariant – stilius), rizikuoja menkinti savąjį tos ar kitos srities žinovo rangą, nes nesigriebia profesinio žargono, apribojančio vaizduotei skirtą vietą. Tad dažnas Šarūno laidų klausytojas jaučia dvasios komfortą patirdamas, kaip jose pulsuoja gyvos mintys, o ne brūžauja kaulėta, beasmenė, kaip ledas šalta „mokslinių traktatų" išmintis.

Autorius nevengia subjektyvių potėpių, į reiškinius žvelgdamas per savąją jausmų bei asociacijų prizmę, nedangstydamas aplinkybės, jog jam kalbant apie kultūros praeitį asmeniniams požiūriams tenka nemenkas vaidmuo. Kartais taip pakrutinamos giliai įsišaknijusios nuomonės, o klausytojas skatinamas paieškoti joms savų kontrargumentų. Šarūnas vargu ar siekia, kad visi laidų adresatai unisonu jam pritartų, veikiau manyčiau jį nuoširdžiai bandant pažadinti snūduriuojantį tėvynainių intelektą, taip gal vieną kitą paskatinant apčiuopti savą, nepriklausomą požiūrį. Jokia paslaptis, kad mūsų visuomenė yra vangoka ir linkusi tenkintis provincialios rutinos stingdomomis sampratomis. Sakytum, jog ji netgi geriau jaučiasi tarp užsklęstų (gal net „užkonservuotų") požiūrių į kultūrą. Ir pabandyk tada papildyti kokį praeities muzikos klodą arba pasiūlyti erdvesnį, naujesnį, gal ir mažiau ritualizuotą žvilgsnį į dešimtmečiais nutolusias kultūros apraiškas. O juk būna, kad toldami į praeitį meno kūriniai ima ir persirikiuoja. Sakytum skirtingi, vieni nuo kitų nutolę, jie kartais taip suartėja, jog netgi supanašėja. Ir senas teiginys, esą tai neįmanoma, blanksta. Manyčiau, jog triūsti rengiant šiuos ciklus Šarūnui buvo smagu ir dėl nevaržomos galimybės pro šiandienos teleskopą patyrinėti praeities kultūros kosmosą, aptinkant dingsčių kitaip pažvelgti į jame išsidėsčiusius šviesulius.

M. K. Čiurlionio muzikos genezei pasitarnauja platokas, iš praeities atvingiuojantis lenkų muzikos „paukš­čių takas". Laidoje pradėtas istoriniu Fryderyko Chopino etiudo įrašu (Janas Paderewskis, 1906), šis takas vėliau darosi netolygus, protarpiais blankokas, bet išlaikantis savo trauką, kurią Čiurlioniui buvo lemta patirti. Tą rodo sugretintos jo ir Jano Paderewskio miniatiūros, čia pat pateikiami Stanisławo Moniuszkos, Władysławo Żeleńskio, Zygmunto Noskowskio, Mieczysławo Karłowicziaus muzikos fragmentai. O „lietuviškus sentimentus" (anot Šarūno) aiškiai pajuntame Emilio Młynarskio muzikoje, nors būtent jam vadovaujant Varšuvos filharmonijai buvo atsisakyta atlikti Čiurlionio simfoninę poemą „Miške". O kompozitoriui tai būtų buvusi vienintelė proga išgirsti kaip skamba orkestrui parašyta jo muzika.

Šarūno laidoje šis kūrinys nuvedamas į pačią XIX amžiaus muzikinių miškų tankmę. Čia ir Ferenco Liszto „Miško ošimas", ir Richardo Wagnerio garsusis „Zygfrydo" epizodas, ir Nikolajaus Rimskio-Korsakovo „Snieguolės" ištrauka, ir Claude Debussy „Pelėjo ir Melizandos" pirmosios scenos pradžia, prie kurios, anot Šarūno, „lengvai pritiktų kokio nors solinio instrumento intonuojama „Oi, giria, giria", jei kas nors, žinoma, ryžtųsi padaryti tokį įžūlų eksperimentą". Iš dar kitų pavyzdžių bene netikėčiausiai prie Čiurlionio poemos priartėja Johanno Strausso (sūnaus) valso „Žydrasis Dunojus" įžanga.

Nemažiau gausių ir įvairių kontekstų sutelkia laida, skirta simfoninei poemai „Jūra": Ernesto Chaussono „Meilės ir jūros poema" balsui ir orkestrui, Nikolajaus Rimskio-Korsakovo „Šecherezada", Richardo Wagnerio „Skrajojantis olandas", Claude'o Debussy „Jūra", Maurice'o Ravelio ciklo fortepijonui „Atspindžiai" puikiai orkestruota dalis „Barka vandenyne". Klausytojui suteikiama proga patirti, kaip Čiurlionio kūrinys atrodo tarp šių marinistinės muzikos viršūnių.

Abiejų ciklų laidos nestokoja ir žodžiais išsakytų citatų. Štai Juozapo Albino Herbačiausko mintis iš lenkiškai parašytos apybraižos, paskelbtos Krokuvoje pasirodžiusiame leidinyje „Lietuvos atgimimas pagal lenkų idėją" (1905): „XX amžius pradėjo savo viešpatavimą kultūrine revoliucija arba, kaip sako vokiečiai, „Kulturkampfu". Tautinė kultūra, kartu su religija, dabartiniu metu įgauna ypatingiausią reikšmę. Tautines kovas įkvepia vienintelė mintis: apginti tautinę kultūrą, kuri originalumu bei savitumu laiduoja politinę nepriklausomybę. Tai faktas, kurio nepavyks paneigti". O minėdamas opoziciją, kurią sukėlė Tautos namų Vilniuje idėja, Čiurlionis laiške Volmanienei be užuolankų reziumuoja: „Bet ką čia padarysi su prasčiokais". Šarūnas jam pritaria: „Išties, Čiurlionis teisus. Su prasčiokais, juolab politikoje, nieko nepadarysi. Ne tik caro, bet ir šiais laikais". Savo paskutinę šio ciklo laidą Šarūnas Nakas užbaigia lakiomis mintimis apie lietuviškumą, Vilnių, Čiurlionį, samprotavimų kaip ir neužsklęsdamas.

Kasparo Strielkūno keramikos darbas

„Bacevičiaus laikai". Taikliai pavadintas šiam iškiliam muzikui skirtas ciklas. O tie laikai – itin plati sąvoka. Vytautui Bacevičiui buvo lemta patirti daugiau dvasinės būties ir buities kontrastų, negu Mikalojui Konstantinui Čiurlioniui. Laidų autorius mums padeda pajusti, kiek šiems abiems kūrėjams buvo svarbūs miestai ir juose įsibuvusi vienokia ar kitokia kultūra bei gyvensena. Šarūnas itin vaizdžiai ir, sakytum, kruopščiai sukonkretina abu juos veikusį anuometinį lenkų meną, ties XIX–XX amžių sandūra patyrusį stiprokų jį atnaujinančių impulsų. Jie pasiekė ir Lodzę, tą keistoką Vytauto Bacevičiaus gimtąjį miestą, kurį pašėlusiais tempais augusi pramonė iš kuklios vietovės pavertė didmiesčiu.

Abiem mūsų meno korifėjams buvo svarbus ir tautinis apsisprendimas. Laidose įžvalgiai ir be užuolankų rodoma, kokių su tuo susijusių posūkių būta abiejų kūrėjų kelyje – tai panašių, tai visiškai skirtingų. Vytautui Bacevičiui skirtą ciklą pradeda laida apie jo studijas Paryžiuje. Gal taip pasirinkta ir todėl, kad šis miestas tapo kompozitoriaus dvasios tėvyne, padėjusia ją pamilusiam „įsūniui" ištverti tamsiausias akimirkas, kurių jis apsčiai patyrė gyvendamas Amerikoje. Intensyviai rašęs muziką fortepijonui, jis būtent tenai sukūrė ir pagrindinius savo simfoninius opusus, tačiau nei sykio (kaip ir Čiurlionis) jų atliktų neišgirdo. Varšuvoje Emilis Młynarskis atmetė poemos „Miške" atlikimą, o Amerikoje Leopoldas Stokovskis ir Leonardas Bernsteinas nesutiko diriguoti 1940-tais metais sukurtos Vytauto Bacevičiaus „Karo simfonijos", kuri pirmą kartą suskambo tik 2000-aisiais metais.

Laidoje „Katastrofizmo poetika" šį opusą vėlgi apsupa fragmentai iš tai temai skirtų kūrinių – Šostakovičiaus (Aštuntoji simfonija, 1943), Stravinskio (Trijų dalių simfonija, 1946), Schönbergo (kantata „Liudininkas iš Varšuvos", 1947), Pendereckio („Rauda Hirosimos aukoms", 1960). Gal ypač klausytojo dėmesį patraukia Antano Rekašiaus Antroji simfonija, sukurta 1963 metais. Šarūno nuomone ji sustiprina tai, ką 1940-aisiais darė Vytautas Bacevičius. Tą kūrinį priminęs fragmentas tarsi klauste klausia – o kodėl jo negirdime per dabartinius mūsų orkestrų sezonus? Tačiau kiek Lietuvos koncertų salėse turime progų pasiklausyti ir paties Bacevičiaus simfonijų arba jo sesers Gražinos (Lenkijoje ir pasaulyje žinomos kaip Grażyna Bacewicz) sukurtos muzikos? Juk pasaulyje nėra dažna, kad brolis ir sesuo taptų ryškiais (ir kokiais skirtingais!) kompozitoriais. O lyginant Gražinos ir Vytauto kūrybą, kyla spiečius dar „neužkonservuotų" minčių...

Šarūno Nako radijo laidų ciklai klausytojui kelia ir kitokių su mūsų šiandiena susijusių klausimų. Jų padaugėja laidų pakartotinai klausantis. Mediateka – puikus išradimas. Tereikia, įveikiant savo vangumą, deramai ja naudotis. Laiko magija? Nes jausmas išties panašus į tą, kurį patiri atsivertęs senokai beskaitytą gerą knygą. Tad teišlieka toliau su mumis abi „Šarūnianos" ir teatsiranda jų naujų.